Telepatija – minčių perdavimas ar sielų bendravimas

Telepatijos reiškinys jau seniai domina mokslininkus ir paprastus žmones. Į renginius, kuriuose, kaip buvo žadama afišose, vykdavo minčių skaitymas per atstumą, susirinkdavo daugybė žiūrovų. Vieni tikėjo tuo, ką matė, kiti buvo nusiteikę pesimistiškai ir teigė, kad visa tai apgaulė. Jei apgaulė, tai kaip paaiškinti volfo Mesingo fenomeną?, – klausia žurnalas “Mįslės ir faktai“.
 
Mokslininkų susidomėjimas
 
Žmonių susidomėjimas telepatija neatsirado iš niekur. Iš lūpų į lūpas buvo pasakojamos nepaprastos istorijos, kurios, atseit, vyko tai su vienu, tai su kitu žmogumi. Daug kam žinoma istorija, nutikusi Anglijos kolonijinės armijos generolui-majorui B.Ričardsonui. 1848 metų rugsėjo 9 dieną Indijoje esančio Multano miesto šturmo metu Ričardsonas buvo mirtinai sužeistas. Pajutęs, kad artėja mirtis, generolas paprašė adjutanto numauti jam nuo piršto žiedą ir pasiųsti jį Anglijoje laukiančiai žmonai.

Vėliau žmona pasakojo, kad tą dieną, būdama pusiau sąmoningos būsenos, aiškiai mintyse pamatė, kaip jos vyras išnešamas iš mūšio lauko, o po to išgirdo, kaip prašo nuimti žiedą ir nusiųsti žmonai. Ji apie regėjimus iš karto pranešė seseriai ir tėvui. Vėliau, kai generolo žūtis buvo patvirtinta, adjutantas paliudijo apie prašymą perduoti žiedą.

Tai nėra vienintelis toks įvykis, publikuotas tų laikų spaudoje. XIX amžiuje žmonės, panašiai kaip ponios Ričardson atveju, mintyse gaudavo pranešimus apie savo artimųjų mirtį, ir tokie atvejai buvo skaičiuojami tūkstančiais. Vien tik garsiam prancūzų astronomui K.Flamarijonui anketomis pavyko sužinoti apie 2 tūkstančius tokių įvykių. Paaiškėjo, kad šis reiškinys žmonėms yra žinomas visais laikais. Tokie įvykiai minimi įvairių amžių laiškuose, straipsniuose, grožinėje literatūroje, biografijose, istorinėse kronikose, memuaruose, metraščiuose. Liudininkai į tokias istorijas žiūrėjo kaip į kažką mistiško, susijusio su anapusinėmis jėgomis.

Mokslininkai visu tuo susidomėjo tik XIX amžiaus pabaigoje. Ataskaitos taškas gali būti 1876 metai, kai Britų mokslinėje asociacijoje garsus anglų fizikas seras Viljamas Baretas perskatė pranešimą apie „minčių perdavimo atstumais“ faktus. Praėjus keliems metams, 1882 metais, Londone buvo įkurta Psichinių tyrinėjimų bendrija (PTB), kuri iškėlė tikslą ištirti visus tokios rūšies atsitikimus.

Vienas iš PTB įkūrėjų – Frederikas Majersas – pirmasis panaudojo terminą „telepatija“ (iš graikų kalbos „tele“ – atstumas ir „pa-tos“ – jausmas). Bendrais bruožais telepatijos fenomenas buvo aprašomas taip: jeigu asmuo A nurodytą minutę miršta arba su juo vyksta kažkas svarbaus, neretai kitas asmuo B, susijęs su asmeniu A giminystės ar meilės ryšiais ir esantis toli nuo jo, tą pačią minutę jaučia psichinę būseną, kuri vienokiu ar kitokiu būdu atspindi įvykius, vykstančius su asmeniu A. Tuo metu prasidėjo pirmieji eksperimentai, kurie turėjo patvirtinti arba paneigti telepatijos egzistavimą.

Daugiau nei atsitiktinumas

Iš pradžių šie bandymai buvo labai paprasti. Pavyzdžiui, prancūzų fiziologas Sarlis Rišė atliko daugybę bandymų, siekiant atspėti kortą. Paaiškėjo, kad teisingų atsakymų skaičius šiek tiek viršija atsitiktinių sutapimų skaičių, leidžiamą pagal tikimybių teoriją. Iš 2997 bandymų tikimybių teorija leidžia 732 atsitiktinius sutapimus, t.y. teisingus atsakymus, o tokių buvo 789. Kai kurių bandymuose dalyvavusių žmonių šis sutapimų lygis buvo dar aukštesnis.

Rišė bandymai, taikant tikimybių teoriją, buvo toliau vykdomi JAV, kur psichologas Karlas Zeneris pasiūlė bandymuose naudoti specialias kortas, kuriose buvo nupieštos juodos figūros baltame fone – kvadratas, apskritimas, banguotos linijos, žvaigždė ir kryžius. Kaladę sudarė 25 kortos, t.y. po 5 kortas su kiekviena figūra.

Zenerio telepatiniai bandymai vykdavo tokiu būdu: įteigėjas (induktorius, „siųstuvas“) ir suvokėjas (percipentas, „imtuvas“) atsisėsdavo už stalo vienas prieš kitą. Juos skyrė kartono ar faneros ekranas. Kai „imtuvas“ duodavo signalą, kad pasiruošęs bandymui, „siųstuvas“ iš kaladės paimdavo viršutinę kortą ir į ją žiūrėdavo. „Imtuvas“ parašydavo savo atsakymą ir duodavo signalą. Po to „siųstuvas“ imdavo kitą kortą iš kaladės ir vėl laukdavo signalo. Taip bandymas vykdavo, kol būdavo peržiūrima visa kaladė. Po to būdavo sutikrinami sąrašai „siųstuvo“ paimtų ir „imtuvo“ pažymėtų kortų, paskaičiuojami teisingi spėjimai.

Pagal tikimybių teoriją vidutinis atsitiktinių sutapimų skaičius 25 kortoms yra 5 kortos, t.y. 20%. Zenerio bandymų metu sėkmingų atsakymų skaičius viršydavo atsitiktinių sutapimų skaičių. Tokį patį rezultatą ne kartą gavo ir amerikiečių bei anglų parapsichologai, atlikę seriją kitokių bandymų.

Juodas tarakonas su ragais

Buvo vykdomi ir sudėtingesni eksperimentai. Pavyzdžiui, „siųstuvas“ turėdavo nupiešti arba žodžiais apibūdinti tuos vaizdinius, kuriuos turėjo perduoti „imtuvui“. Iš daugybės tokios rūšies eksperimentų ypač pagarsėjo amerikiečių rašytojo Eptono Sinklerio bandymai, kuriuos atlikdavo su savo žmona Mere Sinkler, bandydamas jai mintimis perduoti paveikslus. Šiuos bandymus rašytojas aprašė 1930 metais išleistoje knygoje „Proto radijas“.

Įteigimas buvo vykdomas iš kito kambario, o kartais net iš kito namo, esančio už 30 mylių. Šie bandymai būdavo ypač sėkmingi, kai Merė būdavo, jos žodžiais tariant, „ties miego riba“. Įteigiami vaizdiniai iškildavo jos beužmiegančioje sąmonėje kaip paveikslai. Reikia pabrėžti, kad tokie bandymai negali būti apdoroti statistiškai, todėl nevaidina tokio svarbaus vaidmens, siekiant įrodyti minčių perdavimo faktą. Tačiau tai padėjo geriau suprasti telepatinio priėmimo psichologinius aspektus.

Ypač įdomios „imtuvo“, kurio sąmonėje ar mintyse buvo priimami vaizdai, klaidos. Štai vienas pavyzdys, aprašytas knygoje „Proto radijas“: E.Sinkleris nupiešė dūmus leidžiantį ugnikalnį, o Merė kitame kambaryje nupiešė absoliučiai tą patį, tik piešinį pavadino „Didelis tarakonas su ragais“. Pavadinimas buvo visiškai nesusijęs su paveikslu! Tokių ir panašių pavyzdžių knygoje pateikiama ne vienas. Ką tai reiškia? Be abejonės, kad telepatiškai priimamas būtent reginys, o ne sąvoka, žodis ar mintis, taip kaip mes suprantame sąvoką „mintis“.

Visa tai reiškia, kad paplitę posakiai „minčių perdavimas“, „įteigimas mintimis“ nėra tikslūs. Telepatiškai gali būti perduodami tik regimieji vaizdiniai, rečiau – girdimieji, jausmai, skatinantys veikti, t.y. tai, ką akademikas I.Pavlovas siejo su pirmąja signaline sistema, o ne mintys, susijusios su žodžiu, t.y. priklausančios antrajai signalinei sistemai. Šiuo atveju tampa aišku, kodėl bandymai, kuriuose dalyvauja skirtingų tautybių žmonės, visiškai nemokantys vienas kito kalbos, būna sėkmingi.

Kas tai yra telepatija?

PTB įkūrėjas F.Majersas, daugelį metų paskyręs telepatijos tyrimui, galiausiai padarė išvadą, kad tai ne kas kita, o kažkokių aukštesnių jėgų ar aukščiausio proto, egzistuojančių atskirai nuo žmonių, tačiau tvirtai su jais susijusių, pasireiškimas. Majersas 1909 metais, likus nedaug laiko iki mirties, rašė: „Telepatija kaip bekūnio proto savybė, be jokių abejonių, turi egzistuoti, jeigu toks protas Visatoje iš viso egzistuoja. Tie reiškiniai, kuriuos žmonės bando išsiaiškinti, atlikdami bandymus su minčių perdavimu per atstumą, yra ne telepatija, o kažkas kita, labiau žemiška ir paaiškinama žmogaus organizmo magnetinėmis savybėmis“.

Dabartiniu metu kai kurie specialistai sutinka su šiais samprotavimais ir pripažįsta, kad aprašytieji „telepatiniai“ eksperimentai neturi nieko bendro su telepatijos fenomenu ir jų pagalba šio reiškinio įrodyti neįmanoma.

Vykstant tikrajam telepatijos reiškiniui perduodanti pusė gali ir nežinoti, kad veikia kaip „siųstuvas“, o priimančioji pusė nesistengia sąmoningai priimti minčių. Telepatija, susijusi su astraliniu, dvasiniu žmonių lygmeniu, negali būti eksperimentų objektas, skirtingai nuo minčių perdavimo per atstumą reiškinio, kuriam priskiriamas ir sugebėjimas hipnotizuoti.

Minčių perdavimas – greičiausiai, rudimentinė smegenų savybė, kuri atsiranda dėl silpnų elektromagnetinių bangų, kurias užfiksavo italų neurologas Ferdinandas Kacamalis. O telepatija – tai para-normalaus priėmimo režimas, kuris aktyvuojasi nuo stiprių jausmų ir esant žmonėms pakitusios sąmonės būsenoje, kurioje, parapsichologų nuomone, galimos astralinių kūnų kelionės ir susitikimai su kitais astraliniais kūnais, o taip pat įėjimas į Žemės ir Visatos energetinį ir informacinį kontinuumą.

Inf. šaltinis: žurnalas “Mįslės ir faktai”