Giminingą sielą žmogus sutinka vos kartą gyvenime


Aleksandras Kuprinas yra parašęs pasakojimą apie damą, kuri kartu su žiauriu ir grubiu vyru važiavo traukiniu. Vyras užmigo ir knarkė – pavargo daryti pastabas ir drausminti… Dama įsikalbėjo su jaunu karininku – visiškai nekaltas pokalbis apie įvairius dalykus.

 

Apie tai, kaip vaikystėje galima sustingti – ir laikas tarsi sulėtėja, jo eiga tampa kitokia ir tai – beveik amžinybė… Apie tai, kaip magiška ir keista sėdėti po stalu, atsiskyrus nuo viso pasaulio, liesti staltiesės kutus… Apie keistą kartelę krūtinėje žiūrint į žėruojančias ir gestančias žarijas… Tokias kalbas jie kalbėjo ir puikiai vienas kitą suprato; visi tie pojūčiai, jausmai, išgyvenimai buvo jų bendri, aiškūs, vienodi, ir kalbėjo jie be sustojimo apie gyvenimą miegančio grubaus žmogaus knarkimo fone, stengdamiesi kalbėti pašnibždomis, kad nepatrukdytų jo miego.
Bet jis vis tiek prabudo, pasisuko kažką piktai burbėdamas žmonos adresu. Jaunam karininkui jau buvo laikas išlipti – štai ir jo stotelė. Ir staiga jis suprato, kad niekada, niekada jis nesutiks labiau artimos ir giminingos sielos, su kuria galima taip laimingai gyventi, tiesiog būti kartu… Ir jie išlipo kartu, netgi nepaėmę damos bagažo – į visišką nežinią, bet ir į visišką laisvę. Ji išdrįso ir jiems pavyko.

 

Pasakojimas parašytas likus keletui metų iki revoliucijos ir kruvinų įvykių – tikėkimės, kad jiems pavyko pagyventi ir pasidžiaugti.

 

Gyvenimas trumpas. Tai revoliucija, tai karas, tai senatvė atėjo… Bet jie išdrįso. O dauguma nedrįsta, kai jiems išpuola didis džiaugsmas – sutikti giminingą sielą. Ir lieka vagone, mojuoja atsisveikindami ir visą gyvenimą liūdi bei apverkia prarastą meilę. Prarastą meilės galimybę.

 

Baisu rizikuoti, baisu palikti lagaminus su sukauptu šlamštu, baisu keisti gyvenimą – tai taip suprantama. Bet giminingą sielą žmogus sutinka vos kartą gyvenime – jeigu sutinka. Bet tai duota ne visiems. Visiškas supratimas, sielų artumas – tai ir yra tikroji meilė. Ir tikriausiai nereikia delsti – traukinys važiuoja toliau.

 

Laikas nelaukia. Ir sielos nenori skirtis… Ir tai tiesiog priminimas apie meilę, apie gyvenimo tėkmę – kartais apie tai reikia priminti tiems, kurie niekaip nedrįsta.

 

Šaltinis: http://vmarkus.lt/


2500

Taip pat skaitykite