Etnografė: su dvasiomis reikia sugyventi gražiuoju
|Etnografė, tautosakos puoselėtoja ir rinkėja iš Šeduvos Emilija Brajinskienė tiki senolių pasakojimais, kad mirusiųjų dvasios klaidžioja tarp gyvųjų, ir pataria su jomis sugyventi gražiuoju, rašo “Šiaulių kraštas“.
“Pikta dvasia pikčiau velnio“
Apskrityje ir šalyje žinoma etnografė Emilija Brajinskienė, šeduvių ir radviliškiečių vadinama Šeduvos baba, yra pririnkusi šūsnis įvairiausios kraštotyrinės medžiagos, aplankiusi daugybę senų žmonių ir užrašiusi jų pasakojimų įvairiausiomis temomis. Tarp šių darbų atskirą kertelę užima jos darbas “Mirties ir pomirtinio gyvenimo ženklai ir įvaizdžiai“, už kurį ji sulaukė Kultūros ministerijos įvertinimo.
Šiame darbe – jos pačios prisiminimai ir vertinimai, aplankytų senolių, giminaičių pasakojimai apie gyvųjų santykį su mirusiaisiais.
“Senovėj žmonės mėgdavo stebėti aplinką, įsidėmėti įvairius nesuprantamus ženklus, ieškoti jų paaiškinimų ir religijoje, ir tikrovėje. Daugelio žmonių pastebėjimai sutapdavo. Tai leisdavo dar giliau įtikėti mistiniais dalykais“, – pasakoja etnografė.
Ir senoliai, ir ji tiki, kad kiekvienas gyvas žmogus turi dvasią, dar kitaip vadinamą sielą, kuri, jam numirus, pavirsta vėle. Jei žmogus buvo negeras, jo vėlė pavirsta pikta dvasia.
“Pikta dvasia pikčiau velnio. Nuo velnio gali atsiginti kryželiu, švęstu vandeniu. Dvasiai parodai rožančių, o ji atšauna, kad ir aš tokį kažkada turėjau, ją peržegnoji, o ji – ir aš taip mokėjau“, – pasakoja močiutė Emilija.
Vėlių, anot Emilijos, yra gerų ir blogų, todėl labai svarbu neužpykdyti jų ir sugyventi gražiuoju, nes kitaip galima sulaukti jų keršto.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
“Mirusiajam gėlių jūros nereikia“
“Kai žmogus miršta, jo dūšia pamažu atsiskiria nuo kūno, todėl dvi valandas mirusio žmogaus negalima judinti. Kad dūšia atsiskyrė nuo kūno, parodo du paskutiniai atodūsiai – pirmas iš krūtinės, antras – iš gerklės. Tris paras vėlė neišeina iš patalpų ir stovi prie mirusiojo kojų. Kad ji turėtų pro kur išeit, reikia pravert duris ar langą.
Mirusiojo tris paras vieno nepalikdavo ir artimieji. Jie pasikeisdami budėdavo prie karsto, o paskutinę naktį išvis neidavo miegot“, – senovinius laidotuvių papročius ir senolių tikėjimus dėsto E. Brajinskienė.
Pasak jos, mirus artimam žmogui, jokiu būdu negalima verkti, raudoti.
Už mirusįjį reikia melstis, uždegti jam žvakelę (“ne vienam yra prisisapnavęs toks sapnas, kad miręs artimasis maldauja nebeverkti, nes jis vaikšto šlapias nuo ašarų“). Nors čia pat prisipažįsta: ir ji kapinėse neretai susigraudina ir nubraukia ašarą.
Senovėj niekas neapkraudavo mirusiųjų gėlėmis ir vainikais. Esą sielą apkrausi, jai bus labai sunku. Būdavo, papuošia karstą rūtų šakelėm, apdeda aplink svyrantį augalą “eglutę“. Anot E. Brajinskienės, gėlių ir vainikų mada atsirado įsigalėjus laidotuvių verslui. Mirusiajam tiek gėlių tikrai nereikia. Ir žvakių jūros nereikia, nes “daug žvakių nabašnyko nesušildys“.
Apie mirusįjį negalima kalbėti nieko blogo. Numirė, ir pamiršai, ką jis negero buvo padaręs. Esą tiems, kurie apkalbinėja mirusiuosius, šie vaidenasi.
“Vėlės gali padėti, gali ir keršyti“
“Senovėj žmonės tikėjo, kad klajojančios vėlės apsigyvena po slenksčiu, todėl jaunoji, atitekėjusi į vyro namus, pirmiausia patrypdavo į slenkstį ir permesdavo per jį juostą, kad susigyventų su ten įsikūrusiomis dvasiomis“, – toliau dėsto senovinių papročių žinovė.
“O kodėl per vestuves netikri vestuvininkai užsėsdavo stalą?“,–retoriškai paklausia ponia Emilija ir pati atsako,–“Ogi todėl, kad apgautų dvasias, kad šios užburtų persirengėlius ir atstotų nuo tikrų jaunųjų“.
Pasak E. Brajinskienės, labiausiai žmonės stengdavosi nuo piktų dvasių apsaugoti dar nepakrikštytus kūdikius: “Gimus vaikeliui, jis nebūdavo rodomas svetimiems žmonėms ir nevadinamas vardu tol, kol nebūdavo pakrikštijamas. Kaip nori jį vadink – ąžuolėliu, uoseliu, tik ne Joneliu ar kitu numatytu vardu.
Vežant krikštyti, vaikelį krikšto tėvams dažniausiai paduodavo per langą, nes nenorėdavo nešti per slenkstį, po kuriuo, tikėta, gyvena dvasios. Kartais ir per langą pirma paleisdavo katiną, kad šis nuviliotų dvasias, jeigu jų ir ten būtų“.
Iš ko galima suprasti, kad name apsigyveno dvasios? Pasak E. Brajinskienės, jų buvimą išduoda girdimi žingsniai palėpėje, durų trinksėjimas, kai nėra jokio vėjo, keisti garsai. O jei virtuvėj ima neįprastai šnypšti verdamas vanduo, esą žinok, kad čia mirusio artimojo dvasia prašosi pagalbos.
“Sukalbi už ją “Amžiną atilsį“, užperki mišias, ir, žiūrėk, viskas nurimsta. Vadinasi, dvasia nurimo ir jai nebereikia gyvųjų pagalbos“, – dėsto šeduvė.
Mirusiųjų vėlės, pasak E. Brajinskienės, gali ir padėti, ir keršyti. Mirusios motinos ateina apklostyti savo vaikų, prisisapnuoja jiems. Šeduvė prisiminė tokį žmonių pasakojimą:
“Užsnūdo greitosios gydytoja ir sapnuoja, kad ją kviečia kažkokia moteris, nurodydama adresą. Atsibudusi medikė nueina pasiklaust, ar nebuvo jokio iškvietimo. Nebuvo. Vėl grįžta, vėl užsnūsta ir vėl susapnuoja tą pačią moterį, meldžiančią pagelbėti jos dukrytei. Nebeapsikentusi nuvažiuoja su vairuotoju susapnuotu adresu ir randa seną močiutę ir sunkiai sergančią jos anūkėlę. Virš mergaitės lovos gydytoja pamato susapnuotos moters portretą. Močiutė paaiškina, kad tai prieš trejus metus mirusi jos dukra. Stebuklas, bet mirusi motina pagelbėjo be jos likusiai savo dukrytei“.
“Žvakę uždegi, ir ramiau“
“Vėlės su gyvaisiais būna per kiekvienas Vėlines, kartu su jais iš bažnyčios grįžta namo. Užtat namuose šeimininkė pirmiausia padengdavo stalą vėlėms. Nedėdavo nei peilių, nei šakučių. Pakviesdavo artimųjų, giminaičių vėles pasivaišinti, o patys tuo metu melsdavosi, giedodavo Kalvarijas. Pasimeldus būtina padėkoti vėlėms: “Ačiū, kad atėjot, o dabar eikit, kur likimas veda“. Nepasakysi to – vėlės pasiliks namuose ir dar ims kerštauti“,–Vėlinių papročius pasakoja etnografė.
Tada maistą atiduodavo gyvuliams arba ubagams prie bažnyčios, paprašydami jų melstis už mirusius, o susirinkusiems giminaičiams patiesdavo naują staltiesę (arba tą pačią apversdavo), padėdavo kito maisto ir pietaudavo.
“Senovėj žmonės tikėjo, kad galima sutart su mirusiųjų vėlėmis, tik nereikia jų pykdyt. Reikia melstis už jas, ir tada jos nesisapnuos, nesivaidens ir nekeršys. Stengiuosi neužsitraukti jų keršto ir aš. Kai būna sunku, neramu, uždegu žvakelę, pasimeldžiu. Ir man palengvėja“, — baigia pokalbį senovės lietuvių papročių žinovė.
Parengė: Laima Aganauskienė, “Šiaulių kraštas” 2009, šaltinis: skrastas.lt