Belečin Fauzas – namo su vaiduokliais istorija
|Daugiau kaip 40 metų Belečin Hauze Škotijoje gyveno majoras Stiuartas, ekscentriškas ponas, spiritizmo ir šunų mėgėjas. Kai jis mirė, pas jį namuose gyveno 14 šunų.
Giminaičiai nežinojo, ką daryti su jais ir, ilgai negalvoję, visus užmigdė. Praėjo kiek laiko, velionio giminaičio žmona sėdėjo Belečinų namo bibliotekoje ir staiga pajuto iš kažkur sklindantį šuns kvapą. Tuo pat metu kilo jausmas, kad šuo bakstelėjo nosimi į koją. Palaipsniui Belečin Fauzas įgavo namo su vaiduokliais šlovę.
Kai giminaitis žuvo autokatastrofoje Londone, namas atiteko jo giminei kapitonui Stiuartui, kuris pakankamai sėkmingai susitvarkė dvare, ėmęs nuomoti jį sportinei medžioklei. Naujojo savininko visiškai negąsdino bloga namo šlovė. Tačiau kartą 1896 rugpjūčio naktį arendatoriai buvo išgąsdinti siaubingo triukšmo ir šunų nosių prisilietimų prie kojų. Baimės apimti visi skubiai paliko dvarą, net nepareikalavę atgal jau sumokėtų nuompinigių.
Po šio įvykio markizas Butas, fizinių tyrinėjimų draugijos narys, susidomėjo namu. Jis ir jo kolegos nutarė surengti name šventę ir artimiau susipažinti su šunų vaiduokliais. Atvyko 35 svečiai ir pačiame šventės įkarštyje jie išgirdo keistus šnaresius, pliaukšėjimus, kažkieno žingsnius ir monotonišką skaitymą balsu.
Iš pradžių viskas buvo priskirta pelėdoms, gyvenančioms palėpėje ir netvarkingam vandentiekiui, paskui pradėjo vienas kitą kaltinti mistifikacija. Tačiau kai kažkas pabeldė į duris, kai kurie dalyviai pamatė virpantį pavidalą, primenantį spanielį. Psichologai, psichoterapeutai, fizikai ir kitų sričių specialistai suprato, kad Blečinų name išties apsigyveno šunų vaiduokliai.
Po šio įvykio Belečin Fauzas namą buvo nuspręsta nugriauti, o jo vietoje pastatė paminklą.