Keturkojų vizitai iš ano pasaulio

vaiduokliai-sunysGinčai apie tai, ar turi gyvūnai sielą, vyksta jau ne vieną šimtmetį. Krikščionių teologai tvirtina, kad visa gyvūnija – tai besieliai sutvėrimai. Bet ar iš tiesų taip yra?

 

Pirmas dalykas, verčiantis susimąstyti – tai telepatiniai gyvūnų sugebėjimai. Jie paslaptingu būdu suvokia žmonių mintis ir nuspėja ketinimus. Antra – gyvūnų vaiduoklių pasirodymai. Tiesa dažniausiai, žmonės jų nemato, bet tik jaučia. Kartais pavyzdžiui, žmogus jaučia, kaip katė trinasi į kojas, nors jos jau seniai nebėra. Gana dažnai šeimininkai naktimis girdi pažįstamą lojimą arba kniaukimą, nors jie supranta, kad šito būti negali. Psichologai tvirtina, kad visi panašūs fenomenai yra paaiškinami labai paprastai: praradimo skausmas provokuoja haliucinacijas. Kaip to įrodymas – faktas, kad laikui bėgant, visi šie reiškiniai liaujasi, vadinasi, šeimininkai jau nusiramino, susitaikė su praradimu. Bet gal čia reikalas visai kitas?

 

Pomirtinė meilė

 

Škotijoje, dvarelyje, pavadintame Bolečin Hauzu, nutiko keista istorija. Armijos majoras, dvarelio savininkas, savo testamente pareiškė norą sugrįžti iš ano pasaulio vieno iš savo šuns kūne. Po majoro mirties, perskaičiusi jo testamentą, šeima pasibaisėjo ir jo šunis paprasčiausiai iššaudė. Majorą palaidojo šalia velionės žmonos.

 

Žmonės, ateidavę prie kapų, pradėjo girdėti duslius smūgius, einančius iš po žemių, kažkokius keistus garsus ir netgi barnio triukšmą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Majoras turėjo giminaitį, kurio žmona, užėjusi kartą į velionio kabinetą, pajuto aštrų šuns kvapą. Dar daugiau, ji netgi pajuto, kad jai į kojas baksnoja nematomas šuo. Panašius pojūčius patyrė ir kiti namuose buvoję žmonės. Įvykių įbauginti tarnai kategoriškai atsisakinėjo likti pastate ir visi iki vieno pasiprašė atleidžiami. Paslaptingi įvykiai tęsėsi daugiau kaip du dešimtmečius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Deilas Kažmarekas iš vaiduoklių fenomeno tyrimo draugijos tvirtina, kad dažniausiai panašūs pranešimai susiję su šunimis, katėmis ir arkliais. Būtent tokiu eiliškumu. Iš to jis daro prielaida, kad vizitus iš ano pasaulio gali daryti tik artimai su žmogumi bendraujantys gyvūnai.

 

Mus daug kas sieja su gyvūnais ir jie būna netgi kažkuo į mus panašūs. Oregono universitetas atliko tyrimus, ką galima pasakyti apie žmogų pagal jo naminį gyvūną. Buvo aptiktas įdomus tarpusavio ryšys. Šuns šeimininkas paprastai būna atsakingas, pareigingas žmogus, jis tiki teisingumu ir aukštesne lemtimi. Kačių mėgėjas neretai būna toks pats vienišius savo širdyje ir “vaikšto, kur panorėjęs”, kaip ir jo augintinis. O tie, kurie laiko akvariumą, mažiau pesimistiški ir ciniški už daugelį kitų.

 

Daugeliu atvejų naminiai gyvūnai pasižymi atsidavimu, kokiu mažai kas iš mūsų gali pasigirti. Yra daugybė istorijų apie tai, kai gyvūno vaiduokliai išgelbėdavo šeimininkus, duodami jiems “pavojaus signalą” iš ano pasaulio. Vičitoje, Kanzase, Lovanda Keidi netikėtai atsibudo nuo savo jau palaidoto tuo metu šuns lojimo. Ir tai išgelbėjo moterį nuo vagies, šeimininkavusio tuo metu bute.

 

Volteris Manuelis pašoko vidury nakties apimtas siaubo: jo šuo, terjeras, vardu Ledi, lojo kaip pašėlęs. Šitą lojimą Volteris išgirdo sapne. Jis šoko prie miegamojo lango ir pamatė, kad dviejų metų amžiaus sūnelis kažkokiu būdu išėjo iš namų ir įkrito į baseiną sode. Volteris metėsi prie baseino ir spėjo išgelbėti berniuką. Įdomiausia, kad Ledi buvo palaidota prieš tris savaites.

 

Būna, kad gyvūnų vaiduokliai nuolat atsiranda toje pačioje vietoje. Miškingame pietiniame Čikagos priemiestyje yra viena pavojinga kryžkelė, kur nutiko nemažai tragedijų. Vairuotojai įveikia pakilimą, bet pačiame viršuje prieš juos staiga atsiranda arklys. Vairuotojas staigiai stabdo, bet ant kelio jau nieko nebėra. Tikima, kad vaiduokliai saugo šiame kelio ruože vairuotojus nuo avarijų. Mat čionai yra žuvė nemažai arklių iš artimiausios arklidės.

 

Sumanumas

 

Religingieji neretai nurodo Bibliją, ten, neva nėra užsiminta, kad gyvūnas turi nemirtingą sielą ar pomirtinį gyvenimą, vadinasi, tai tik vienos būtybės Žemėje prerogatyva – žmogaus. O jeigu taip, tai gyvūnai yra žemesnės rūšies sutvėrimai, su kuriais galima elgtis kaip nori, nebijant apsunkinti savo sielos nuodėmes. Juk būtent dėl to šiandien ginčijamasi apie tai, ar nuodėminga šaudyti benamius šunis arba skandinti “nereikalingus” kačiukus.

 

Tačiau pabandykime pagalvoti plačiau: ar logiška pripažinti nemirtingos sielos egzistavimo teisę tik vienai iš biologinių rūšių? Mes – tik viena iš maždaug 200 primatų rūšių, bet visada stengiamės pabrėžti (kad tik nebūtų kalbų apie biologinį panašumą), kad žmogus yra “visuomeninė būtybė, turinti sąmonę ir protą”, bet yra nemažai pavyzdžių, įrodančių, kad ir pas gyvūnus galva neblogai dirba.

 

1991 metų gruodį Džekas Faifas, 74 metų amžiaus Sidnėjaus (Australija) gyventojas, patyrė insultą, jį paralyžiavo. Be jo, daugiau žmonių namuose nebuvo ir 9 dienas pono Faifo gyvybę palaikė kolis Tiksis, kuris drėkino rankšluostį ir dėjo jį ant šeimininko veido, kad jis galėtų iščiulpti drėgmę ir nemirtų iš troškulio. Iš pradžių Tiksis mirkė rankšluostį savo dubenėlyje, o kai vanduo susigėrė, šuo ėmė mirkyti jį unitaze. Visas devynias dienas kolis nesitraukė nuo šeimininko. Tai tęsėsi iki tol, kol į namus neužsuko pono Faifo dukra: ji sunerimo, kodėl tėvas neatvažiavo į tradicinius šeimyninius pietus. Per tą laiką ligonis smarkiai sublogo, bet užtat liko gyvas.

 

1993 metais Fransua Kolombje, jo sūnus ir draugas plaukiojo motorine valtimi, kai netikėtai atūžė aršus štormas. Tai vyko Prancūzijos pakrantėje, Bretanės pusiasalyje. Kuras ėjo į pabaigą, pakabinamą motorą užliejo vandeniu, jis pradėjo čiaudėti. Gigantiškos bangos varė valtį tiesiai į uolas. Atrodė, vilties nebėra, ir čia staiga atsirado keturi delfinai. Du iš jų priplaukė prie laivugalio ir ėmė stumti valtį iš užpakalio, kiti du išsidėstė iš kairės ir iš dešinės palei bortus. Pusę valandos jie darniai konvojavo valtį link kranto ir tik kada žmonės buvo visiškai saugūs, apsigręžė ir nuplaukė atgal į jūrą.

 

Vienas tipiškiausių ir ilgaamžiškiausių argumentų prieš gyvūnų protą – tai kalba, kurią turi, neva, vien tik žmogus. Tačiau biologijos mokslų daktaras A. Dubrovas pateikia galybę atvejų, kai įvairūs gyvūnai išmokdavo žmogaus kalbą. O ar daug žmonių supranta savo mažesniuosius brolius? Kai kurie aiškiaregiai tvirtina, kad gali suprasti gyvūnų “kalbą”, bendrauti su jais telepatiškai ir versti jų kalbą į mūsiškę. Ir jeigu daugeliui iš mūsų tai neįmanoma, tai visai ne todėl, kad gyvūnai būtų kvaili – tai tikriausiai mes esame netobuli. Galų gale, naujagimis vaikas irgi nekalba jokia kalba, bet juk tikintis žmogus nedrįs vien dėl to atimti iš jo arba iš nebylio sielą.

 

Mes dar susitiksime

 

Įdomu, kad kai parapsichologas D. Skotas Rogo rašė apie astralinio kūno išėjimo iš fizinio bandymus (kas neretai nutinka pvz., klinikinės mirties atvejais), jis paminėjo pačius įvairiausius gyvūnus, kuriuos žmogus mato ten, anapus žemiško pasaulio. Ir visgi mažai kas atkreipė dėmesį į šią detalę: žmogus pernelyg egocentriškas, kad užsiiminėtų “smulkmenomis”. Tie, kam teko bendrauti su anapusiniu pasauliu per mediumus ar aiškiaregius, neabejoja, kad gyvūno siela tęsia savo egzistavimą ir po žemiško gyvenimo pabaigos – arba kaip atskira dvasia, arba kaip “kolektyvinės sielos” dalis. O kai kurie žmonės sugrįžę iš klinikinės mirties būsenos tvirtina, kad matė ten savo namų augintinius, kuriuos jau seniai palaidojo.

 

Bet kaip gi visgi paaiškinti patį gyvūnų vaiduoklių fenomeną? Yra kelios skirtingos hipotezės.

 

Viena jų yra tokia. Stiprus liūdesys prarastam artimam sutvėrimui, nuolatinės mintys apie jį sukuria žmogaus smegenyse gyvūno pavidalą. Įkyrios žmogaus idėjos materializuojasi jo paties energijos dėka, štai jis ir įteigia sau, kad mato savo paties sukurtą fantomą. Neurofiziologas iš Kanados Maiklas Persindžeris mano, kad fantomų reiškiniai dažniausiai susiję su magnetinių audrų periodais ir aukštu geomagnetiniu aktyvumu.

 

Kita hipotezė kalba apie tai, kad mūsų ekstrasensorinis suvokimas paaštrėja didelio pavojaus, kurį žmogus pasąmoningai jau telepatiškai jautė, metu, tačiau protas to nesuvokia. Štai čia organizmas ir atveria slaptus rezervus, suteikdamas galimybę pamatyti tai, ko įprastoje būsenoje nepamatysi. Tame tarpe ir gyvūno fantomą.

 

Ką gi, turint galvoje čia minėtus argumentus, o taip pat daugybę liudijimų apie tai, kad gyvūnų sielos irgi neišnyksta be pėdsakų, tai tikintis žmogus gali neabejoti, kad jį ir kitame gyvenime lydės ištikimos būtybės, kurios mus lydi ir dabar.

 

Įdomu, kad dar 1934 metais seminare Bazelyje žymus psichologas Karlas Jungas pamokomai pareiškė, kad keturkojai vykdo Dievo valią labiau atsiduodami negu žmonės: jie gyvena taip, kaip jiems duota Kūrėjo. O mes šito nedarome, be jokios tvarkos kišdamiesi į tai, ką sukūrė Dievas. Gyvūnai išlieka patys savimi: jis visada bus ištikimas tam, ką jam davė gamta.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Tikiu

As turejau suni,bet jis mire ir as dar menesi jauciau,kad jis dar nepaliko sio gyvenimo.

Piene

Turejau labai protinga kate. Jos gyvenimas baigesi nelaimingai. Nepasakosiu kaip. Buvo labai ziauru. Bet ji mirdama man atleido, nes as tiesiogiai nebuvau kalta. Nuostabiausia, kad kelios dienos po mirties, ji pradejo ateiti pas mane vakarais i lova, atsiguldavo ant koju ir prausdavosi, kaip darydavo budama gyva. As pakeldavau galva, ziurejau, bet jos kuno nematydavau, o ji kuisdavosi man ant koju. Tai tesesi virs menesio, iki as isigijau kita katyte.

rima

tai kam skaitai jeigu nepatinka?

atsakovas

bla bla, pasakoja pasakojimus nuo 20 metų atgal,ir paremta tik pasakom viskas,kaip ir kituose straipsniuose.