Kurį pasaulį galime vadinti “tikruoju” pasauliu: šį ar anapusinį?

Šiandienos pasaulis tapo labai materialistinis. Jame kliaujamasi tik mokslu ir taip vadinamų “šiuolaikinių intelektualų” nuomone. Deja, tie “šiuolaikiniai intelektualai” dažnai klaidina pasaulio žmones, nes patys nežino arba ignoruoja paprastą, bet esminę Tiesą, rašo tinklalapis laimesmokslas.blogspot.com.
 
Ši paprasta esminė Tiesa yra tokia: Tikroji žmogaus esmė yra siela, sukurta Pirmapradžio Kūrėjo, kurį mes dažniausiai vadiname Dievu, Pirmapradžiu Buda, Šaltiniu arba kitais vardais. Dvasių pasaulis arba anapusinis pasaulis yra vieta, kurioje siela paprastai gyvena ir todėl jis vadinamas Tikruoju Pasauliu.
 
Tame Tikrajame Pasaulyje yra daug lygių, kurie dar vadinami dimensijomis ar matmenimis. Kiekvienas lygmuo atspindi jo gyventojų sąmonės arba nušvitimo lygį. Sielos, pasiekusios tokį pat nušvitimo lygį ir turinčios panašius polinkius, įprastai gyvena toje pačioje dimensijoje.
 
Šis materialus pasaulis yra apgaubtas Tikrojo Pasaulio ir yra tarsi mokykla sielai.

Tai vieta, kur daug skirtingų sielų gali susitikti, įgyti patirties ir išmokti svarbių pamokų. Taigi, žmogaus siela užsivelka žmogaus formą (uniformą), arba, kitaip tariant, įsikūnija šiame materialiame pasaulyje, kelis dešimtmečius jame gyvena kaip asmuo, ir po mirties grįžta į Tikrąjį Pasaulį, savo tikruosius namus.

Tikrojo Pasaulio vieta, į kurią sugrįžta siela, priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno žemėje: kokio lygio įgijo nušvitimą ar kokią pasiekė proto būseną.

Kaip ir daugelis pasaulio religijų moko, Tikrajame Pasaulyje egzistuoja dvi išskirtinės sferos, t. y. Dangus ir Pragaras. Žmonės, kurie gyveno Žemėje, skleisdami gėrį ir meilę, po mirties sugrįžta į Dangaus sferą. O tie, kurie gyveno savanaudišką gyvenimą, sukūrė daug negatyvumo ir visaip kenkė kitiems, grįžta į Pragaro sferą.

Atsakymo, kodėl Tikrasis Pasaulis yra padalintas į Dangaus ir Pragaro sferas, nereikia ieškoti pasakose ar nebūtose istorijose, kurios dažnai tik gąsdina žmones. Iš tikro, tas atsakymas slypi reiškinyje, kurį fizikos mokslas vadina “rezonansu”, o dvasiniais terminais kalbant tai yra “traukos dėsnis”.

Tie, kurie grįžta Pragaran, įprastai visiškai nežino šios dvasinės Tiesos ir negali suvokti savo egzistencijos po mirties. Jie ir toliau gyvena kančioje ir skausme. Gyvendami Pragaro kančiose, jie tampa tais, kuriuos daugelis religijų vadina “piktosiomis dvasiomis”.

Piktosios dvasios bando pabėgti nuo Pragaro kančių apsėsdamos šio pasaulio žmones, kurie skleidžia tokius pat negatyvius virpesius per savo mintis, poelgius, žodžius. Piktųjų dvasių apsėstų žmonių gyvenimai dažniausiai pradeda stipriai griūti: užpuola įvairios nelaimės, netikėtos ligos, kyla mintys apie savižudybes ir formuojasi tamsus požiūris į gyvenimą ir aplinkinius.

Jei visi žmonės žinotų ir priimtų šią paprastą Tiesą, būtų galima išspręsti daug gyvenimo problemų, mokslas ir medicina galėtų darbuotis jau kitame lygmenyje, religija atgautų pagarbą. Tiesą sakant, visos tikrosios pasaulio religijos buvo sukurtos tam, kad skleistų šią paprastą, bet esminę Tiesą, kuri turi būti išsaugota ir perduota visiems žmonėms.

Parengta pagal Ryuho Okawa mokymus.

Parengė: Rasa Norvaišaitė, inf. šaltinis: laimesmokslas.blogspot.com