Nusižudžiusio giminaičio siela, po laidotuvių atėjo pas gyvuosius

Ar teisūs ezoterikai, kurie teigia, jog nusižudžiusi siela negali rasti sau ramybės? O gal tie žmonės net nesupranta, kad jų kūnas mirė? Su anomalija.lt portalu susisiekė skaitytoja Nijolė, kuri norėjo pasidalinti savo neseniai patirtu išgyvenimu. Žemiau pateikiame neredaguotą lankytojos laišką.
 
Tai atsitiko po laidotuvių, tą pačią naktį. Velionis pats išėjo iš gyvenimo, savo noru.
 
Po laidotuvių buvome pavargę ir nuėjome miegoti anksčiau nei įprasta. Tik mano sūnus, septyniolikmetis dar nebuvo grįžęs iš kiemo. Tuo tarpu mažius, penkerių metukų, miegojo.
 
Aš, kaip ir visos mamos, miegodama “laukiau” kada išgirsiu rakinant duris ir galėsiu ramiai toliau miegoti. Pagaliau sulaukiau. Paprašiau sūnaus, kad ilgai nežiūrėtų TV, o eitų miegoti. Po ko pati užsnūdau.
 
Prabudau, žiūriu, šviesa tebedega kambaryje. Na, galvoju, varysiu gult – pyktelėjau ir nuėjau „tvarkos“ daryti. Vis tik jau antra valanda nakties buvo…
 
Įeinu į tą kambarį – televizorius įjungtas, mano vaikas sėdi ant sofos (neįprasta, jis visada sėdi fotelyje, kai žiūri TV). Akys buvo užmerktos. Paklausiau: „Ką čia veiki? Kodėl neini miegoti?“. Jo nežadinau, neliečiau, tik įdėmiau pasižiūrėjau, nes man keistas jo užsimerkimas toks pasirodė – kažkaip ne taip, kai žmogus miega iš tikrųjų.

O jis sako man: „Mama, eik tu miegoti, mes dar čia nebeilgai pabūsime. Mes dar pažiūrėsime televizorių ir aš nueisiu miegoti…“ (Tuo metu jo akys buvo užmerktos, o kambaryje buvome tik mes abu).

Priėjau ir išjungiau TV. Nežinau kaip, bet aš supratau, kad jis nevienas, kad jis būtent su tuo mirusiu mūsų giminaičiu. Nežinau kaip, bet supratau tą. Tarsi kažkokia intuicija pakuždėjo. Dabar galvoju, gal mano sūnūs irgi tai suprato būdamas miego būsenoje?

Vaikas mano atsistojo ir užsimerkęs nukeliavo į savo kambarį, o aš – į savo lovą.

Tik pradėjau migti, ir pradedu justi, kad kažkas yra mūsų kambaryje. Ir net žinau kas būtent. Atsisėdau lovoje ir matau kaip mano mažylis pradeda spardytis, rankomis, kojomis ginasi nuo kažko nematomo, kalba, liepia pasitraukti, netrukdyti jam miegoti. Aš balsu pasakiau:

– Būk geras, palik vaiką ramybėje, jis tau nieko nepadarė, leisk jam miegoti (o pati tuo momentu bijojau, o šiurpas kūnu ėjo).

Tada mūsų televizorius, kuris buvo mūsų miegamajame, tai įsijungia pats tai išsijungia, tai įsijungia, tai išsijungia.

Aš vėl balsu sakau:

– Eik namo, eik pas žmoną, pas savo vaikus, tu čia nesilankydavai, eik, būk geras, eik. Eik namo. Eik ten kur tau dabar vieta.

O pati bijau, vėl atsiguliau, bandau žadinti vyrą – nieko nepadarau – ir daužau ir gnybiu – nereaguoja. Vyras turi problemų su miegu, tai tą vakarą buvo išgėręs migdomųjų.

Apsiklojau antklode – negaliu – karšta, nusiklojau – toks jausmas, kad mane nuo galvos iki kojų kas glostytų – karštis ir šaltis nuo kojų iki galvos sroveno.

Guliu apsiklojusi vėl. O karšta, dūstu ten po antklode. O bijau, o vyrą gnaibau, spardau, o jis nereaguoja. Ir galvoju sau – „Jeigu aš pasislinksiu arčiau vyro – jis (velionis) atsiguls šalia… Belieka kentėti ir nepadaryti jam vietos prigult…“

Iš kur tokios mintys buvo – nežinau, tiesiog taip galvojau ir laukiau kas bus toliau. Kažkaip viskas liovėsi netikėtai. Prasimerkiu, pažiūriu į laikrodį – penkta val. ryto.

Iš ryto vaikas neatsiminė, kad televizorių grįžęs iš kiemo žiūrėjo, neatsiminė kaip gult nuėjo, nieko neatsiminė po to, kai namo parėjo.

O vyrui tik daug mėlynių liko kaip įrodymas, kad buvo gnaibomas. Nes jeigu nebūtų mėlynių, pagalvočiau, kad man viskas prisisapnavo. Kai papasakojau viską, nelabai kas manim ir patikėjo. Bet aš žinau kas buvo.

Nijolė

Anomalija.lt teiraujasi savo skaitytojų – gal ir Jus esate girdėję istorijų apie keistus ir sunkiai paaiškinamus reiškinius iš savo artimų žmonių? O galbūt patys tapote antgamtinių reiškinių liudytojais? Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų – parašykite mums!