Bostono smaugikas: Albert DeSalvo

1962 m. – 1964 m. periode Bostone įvyko daug žiaurių žmogžudysčių. Visos aukos buvo moterys. Kaip ir Londone vykusių žmogžudysčių kaltininku liko nežinomasis Skerdikas, Bostone vykusios skerdynės taip pat buvo užmestos ant vieno sociopato. Paslaptis ir mitologija gaubia juos abu, rašo tinklaraštis lithuanianpsycho.blogspot.lt.

Bostono smaugikas buvo teistas 11 iš 13 moterų(ne prostitučių) žmogžudysčių. Panašiai kaip ir Viktorijos laikų žudikas, niekas nebuvo teisiamas už šias žmogžudystes. Išskyrus Albert DeSalvo, kuris buvo – bent jau visuomenės akyse – atsakingas už šias žmogžudystes. DeSalvo iš tikrųjų prisipažino dėl visų 13 žmogžudysčių. Tačiau nemažai žmonių, kurie pažinojo DeSalvo ar su juo turėjo kitokių kontaktų tikėjo, kad jis ne kaltas.

Biografija

Albert DeSalvo, 29, yra ne kartą įsilaužęs į kitų valdas. Jis buvo suimtas ir už vojeristinius įpročius: jis dažnai pasibelsdavo į merginų namus ir sakydavo, kad dirba modelių agentūrai ir ieško naujų modelių. Jeigu sužavėta moteris jį įsileisdavo, jis surinkdavo jos matmenis. Tai atrodė negrėsminga, tačiau gan keistas laiko praleidimas, taigi DeSalvo gavo 18 mėnesių kalėjimo.

DeSalvo vaikystė nebuvo lengva. Jis užaugo su keturiais broliais bei seserimis, tėvas buvo agresyvus alkoholikas, kuris dažnai mušdavo žmoną. Albertas vykdė smulkius nusikaltimus ir gan daug laiko praleisdavo kalėjimuose.

Po jo išmetimo iš armijos dėl nepaklusnumo Albertas vedė Irmgard Beck, merginą iš Vokietijos. Jie gyveno kukliai ir, nepaisant to fakto, kad Irmgard pagimdė neįgalų vaiką, šeima sugebėjo tvarkingai gyventi. Irmgard žinojo apie DeSalvo seksualinį apetitą, todėl vengė mylėtis su vyru, kad tik negimtų dar vienas neįgalus vaikas. Tačiau jai nepavyko to padaryti. Laimei, kitas vaikas, berniukas, gimė sveikas ir DeSalvo pasidarė padorus šeimos vyras, mėgiamas kolegų bei aplinkinių. Albert DeSalvo taip pat buvo žinomas kaip didelis pagyrūnas, kas greičiausiai privertė pareigūnus patikėti jo išpažintimi dėl Bostono smaugiko žmogžudysčių.

Nusikaltimai

Anna Slesers, siuvėja ir atsidavusi katalikė buvo pati pirma auka 1962 metų birželio 14 dienos vakarą. Ji gyveno viena. Tą vakarą jos sūnus Juris turėjo ją nuvežti į laidotuves. Atradęs jos kūną su laidu apvyniotu aplink jos kaklą vonioje, Juris pagalvojo, kad motina nusižudė.

Detektyvai James Mellon ir John Driscoll rado ją nepadorioje padėtyje. Moteris buvo visiškai nurengta, palikta gulėti nepagarbiai. Ji buvo išprievartauta. Kambarys buvo apverstas aukštyn kojom, visi daiktai iš Annos rankinės išmėtyti ant grindų. Atrodė, kad motyvas buvo apiplėšimas, nepaisant to, kad dauguma papuošalų buvo rasti savo vietose. Policija sustojo ties nepavykusiu apiplėšimu.

Maždaug po trijų savaičių, 1962 metų birželio 28 dieną, 85-metė Mary Mullen buvo rasta nužudyta savo namuose. Po dviejų dienų 68-metės Nina Nichols kūnas rastas jos namuose, Bostone. Ir vėl viskas atrodė kaip nepavykęs apiplėšimas, nors ir daugelis papuošalų buvo nė nepaliesti. Beprasmis niokojimas detektyvams buvo nesuprantamas.

Nichols buvo rasta nuoga, jos kojos išskėstos ir jos pėdkelnės surištos į kaspiną. Ar tai galėjo būti serijinio žudiko žymė?

Tą pačią dieną buvo rastas kitas kūnas šiaurinėje Bostono dalyje. Helen Blake buvo 65-erių išsiskyrėlė. Jos žmogžudystė buvo žiauresnė. Ir vėl buvo surištas kaspinas – šį kartą surištas iš jos liemenuko. Buvo rastos plėštinės žaizdos moters makštyje ir išangėje. Kaip ir kiti nusikaltimai, tai atrodė kaip apiplėšimas.

Po šios žiaurios žmogžudystės buvo nuspręsta, kad Bostone šėlsta psichiškai nesveikas serijinis žudikas. Visoje žiniasklaidoje buvo perspėjimai moterims, skatinama visais įmanomais būdais apsisaugoti.

DeSalvo aukos

Ketvirta auka, 75-erių našlė Ida Irga rasta savo namuose. Ji buvo pasmaugta. Moteris gulėjo nugara ant grindų, devėjo rudus naktinius, kurie buvo suplėšyti. Jos kojos buvo išskėstos ir paremtos dvejomis kėdėmis. Jokių įsilaužimo žymių nebuvo.

Nepraėjus 24-ioms valandoms Jane Sullivan kūnas buvo rastas netoli nuo Idos namų. 65-erių seselė buvo nužudyta prieš savaitę. Ji buvo rasta negyva savo vonioje. Moteris buvo pasmaugta pėdkelnėmis.

Visos Bostono merginos labai bijojo tapti sekančiomis, tačiau smaugikas sekančią savo auką griebė praėjus trims mėnesiams po Jane Sullivan. Šį kartą auka buvo jauna mergina.

21-erių Sophie Clark buvo afroamerikietė studentė, kuri buvo labai atsargi ir retai kada susitikinėjo su vaikinais. Jos kūnas buvo rastas 1962 metų gruodžio 5 dieną, keliais kvartalais toliau nuo pirmosios aukos namų. Sophie buvo rasta nuoga ir išprievartauta. Ji buvo pasmaugta pėdkelnėmis, tačiau tai buvo pirmoji nusikaltimo vieta kur buvo rasta sėklos. Nors Sophie ir buvo labai atsargi, ji kažkaip sugebėjo įsileisti žmogžudį į savo namus.

Nors Sophie ir neatitiko žudiko M.O, tačiau pareigūnai buvo įsitikinę, kad tai vieno žmogaus darbas. Be to, Sophie kaimynė teigė mačiusi nepažįstamą vyriškį beldžiantį į merginos duris. Vyras sakė, kad jis buvo paprašytas perdažyti Sophie kambarį. Jis išėjo, kai Sophie pasakė, kad jos vyras miega miegamajame.

Po trijų savaičių kitos merginos suniokotas kūnas buvo rastas jos apartamentuose. 23-ejų metų Patricia Bissette buvo nėščia, kai ją rado jos namuose, kurie taip pat buvo netoli Annos ir Sophies namų. Bissette buvo rasta jos viršininko po to, kai ši nepasirodė darbe. Jos kūnas buvo rasta jos lovoje, užklotas anklode. Ji buvo išprievartauta ir pasmaugta su pėdkelnėmis.

Atakos sustojo ir kelis mėnesius buvo ramu. Nepaisant to, pareigūnai bandė visais įmanomais būdais surasti kažkokį ryšį tarp aukų ir jų pažįstamų. Kiekvienas baustas seksualinis nusikaltėlis buvo apklaustas, tačiau iš to nieko neišėjo.

Tada žudikas vėl sugrįžo. 68-erių Mary Brown rasta pasmaugta ir išprievartauta 1963 metų kovą.

Po dviejų mėnesių devinta auka, 23-ejų Beverly Samans rasta savo namuose. Jos dingimu buvo susirūpinta, kai ji nepasirodė choro repeticijoje 1963 metų gegužės 8 dieną.

Samans rankos buvo surištos už nugaros su jos šaliku. Aplink jos kaklą surištos pėdkelnės. Audinys, kuriuo buvo surišta merginos burna, slėpė kitą audinį jos burnoje. Tai pasirodė keista ir neįprasta. Keturios durtinės žaizdos rastos kakle buvo laikoma mirties priežastimi, o ne pasmaugimas.

Pareigūnai buvo visiškai beviltiški ir pasikvietė į pagalbą aiškiaregį. Aiškiaregys apibūdino žudiką kaip ligonį iš psichiatrinės ligoninės, kuris pabėgdavo iš jos kas kartą kai norėdavo žudyti. Tačiau ta teorija greitai buvo atmesta, kai įvyko kita žmogžudystė. 1963 metų rugsėjo 8 dieną 58-erių išsiskyrėlė Evelyn Corbin tapo kita auka.

Corbin rasta savo lovoje nuoga, gulinti ant nugaros. Jos apatiniai sukišti į burną ir vietoje buvo rasta sėklos pėdsakų. Corbin butas, kaip ir kitų aukų, rastas suniokotas.

Lapkričio 25 dieną, 23-ejų pramoninė dizainerė Joann Graff buvo išprievartauta ir nužudyta savo bute. Šį kartą buvo daugiau liudininkų ir jų apibūdintas vyriškis atitiko Sophie kaimynės apibūdinimą.

1964 metais sausio 4 dieną rasta žiauriausia nusikaltimo vieta. Mary Sullivan buvo rasta sėdinti ant savo lovos, jos nugara atremta į pagalves. Ji buvo pasmaugta su pėdkelnėmis, išprievartauta su šluotos kotu. Šita žiauri žmogžudystė tapo dar žiauresnė, kai tarp aukos kojų buvo rastas atvirukas, kuriame buvo parašyta „Laimingų Naujųjų metų“. Kambarys buvo suniokotas, auka pasmaugta su pėdkelnėmis, kurios buvo surištos į kaspiną.

Suėmimas

Praleidęs kažkiek laiko kalėjime už smulkius nusikaltimus, išėjęs DeSalvo pradėjo vykdyti rimtesnius nusikaltimus. Kartą, jis įsilaužė į moters būtą, pririšo ją prie lovos, išprievartavo ir išėjo. Tačiau moteris gerai įsiminė savo užpuoliką ir detaliai papasakojo apie jį policijai. Neilgai trukus, DeSalvo vėl buvo suimtas.

Tuomet DeSalvo prisipažino įvykdęs keletą apiplėšimų ir išprievartavimų. Po to jis nusprendė prisipažinti esąs Bostono smaugikas.

Nepaisant to, kad pareigūnai nelabai tikėjo DeSalvo prisipažinimu, jis buvo nusiųstas į Bridgewater valstijos ligoninę, kur buvo vertinamas psichiatrų. DeSalvo pasisamdė advokatą F Lee Bailey. Kai DeSalvo žmonai buvo pranešta, kad jos vyras prisipažino esąs Bostono smaugikas, ji griežtai tai neigė sakydama, kad vyras prisipažino tik dėl dėmesio.

Bailey apklausė DeSalvo, kad sužinotų, ar jis iš tikrųjų ir yra žudikas. Advokatas buvo nustebęs, kai įtariamasis idealiai apibūdino aukų nužudymo būdą ir netgi sugebėjo prisiminti kaip atrodė kiekvienos aukos namai.

DeSalvo viską apgalvojo. Jis išbus Bridgewater ligoninėje, įtikins gydytojus, kad yra psichiškai nesveikas ir bus uždarytas į kalėjimą iki gyvos galvos. Per tą laiką parašys knygą, kurią išleis Bailey ir taip sugebės išlaikyti savo šeimą iš už grotų.

Po ilgų interviu su DeSalvo, F Lee Bailey buvo įsitikinęs, kad šnekasi su tikruoju Bostono smaugiku. Kai DeSalvo buvo paklaustas, kodėl rinkosi tokias pagyvenusias moteris, atsakė: „Patrauklumas čia neturi jokios reikšmės.“

Po kiekvienos aukos butų bei aprangos apibūdinimų, policijos pareigūnai bei detektyvai taip pat buvo įsitikinę, kad turi ieškomą žudiką. Juos nustebino DeSalvo atvirumas, kai šis papasakojo istoriją apie tai, kaip bandė pasmaugti vieną danę. Smaugdamas ją, jis pamatė savo atspindį veidrodyje. Pasišlykštėjęs savo elgesiu, jis nustojo smaugęs merginą. DeSalvo atsiprašė jos ir maldavo, kad nesikreiptų į policiją.

Ar tikrai Albert DeSalvo?

Nepaisant jo pačio prisipažinimo, daugelis žmonių buvo įsitikinę, kad Albert to nepadarė. Dvi išgyvenusios aukos nesugebėjo atpažinti DeSalvo. Taip pat nebuvo jokių fizinių įrodymų, kad būtent DeSalvo įvykdė žmogžudystes.

Ar yra galimybė, kad DeSalvo prisipažino tik dėl dėmesio ir pinigų?

Po kelių testų buvo išsiaiškinta, kad DeSalvo turi „fotografinę“ atmintį, kas reiškė, kad jis galėjo atsiminti viską kas buvo parašyta laikraščiuose ar panašiai. Taip pat yra teorija, kad DeSalvo įsilauždavo į aukų namus po žmogžudystės. Buvo keista, kad aukos buvo skirtingo amžiaus. Dauguma jų buvo senos moterys, tačiau buvo ir jaunų merginų ir serijiniams žudikams nebūdinga keisti savo modus operandi.

DeSalvo advokatui buvo svarbiausia apsaugoti jį nuo elektros kėdės.

Prisiekusieji priemė „kalto“ verdiktą ir nuteisė Albert DeSalvo kalėti iki gyvos galvos.

Bailey buvo nusivylęs, kad DeSalvo nebus gydomas ligoninėje, kadangi galvojo, kad tai būtų gan naudinga. Pasak jo, suprasti žudiko mąstymą, įlįsti į žudiko galvą, suprasti kodėl jis taip daro, yra labai svarbu bandant pagauti sekantį serijinį žudiką.

Mirtis

Kol DeSalvo buvo laikomas kalėjime, jis nusprendė duoti daugiau informacijos tyrėjams apie Bostono smaugiką. Tačiau kaip tik dieną prieš jis buvo mirtinai subadytas.

Manoma, kad žmogžudystė buvo suplanuota tiek kalinių tiek kalėjimo darbuotojų. Nors ir DeSalvo esant kalėjime daugiau neįvyko jokių Bostono smaugiko žmogžudysčių, byla niekada nebuvo visiškai uždaryta.

2001 metais DNR testai parodė, kad DeSalvo spermos mėginys ir Mary Sullivan nusikaltimo vietoje rasta sperma nebuvo ta pati. Tačiau tai tik įrodo, kad mergina nebuvo išprievartauta DeSalvo, jis vistiek galėjo būti atsakingas už pačią žmogžudystę.

DeSalvo šeima vis dar tiki, kad Albertas yra nekaltas. Jie yra įsitikinę, kad žudikas vis dar gyvas.

Šaltinis: lithuanianpsycho.blogspot.lt