Svečiai iš anapus

Vaiduokliai skirtingi kiekvienoje tautoje. Vakarų Europoje tai dažnai nekaltai nukankinti vaikai, senutės ir piktadariai didikai. Beveik visi gyvena senose kruvinų istorijų pilyse. Antra vertus, Kremliuje, kur buvo pražudyta ne ką mažiau sielų, nei kitur, šmėklos neklaidžioja. Tautą lanko tokie vaiduokliai, koks tos tautos vidinis pasaulis, kokia psichologija.

Klasikinis šmėklos apibrėžimas

Tai velionių sielos, kurios dėl kažkokių priežasčių negali palikti šio pasaulio. Kažkieno įžeistos ar pernelyg prisirišusios prie ko nors žemiškąjame gyvenime. Brangių ar mylimų arba priešingai, numirėlių šmėklos lanko tuos žmones, kurie turi su numirėliais savų sąskaitų. Tarp jų liko kažkas neišsakyta, kas kankina ir neduoda ramybės – beje, pirmiausiai gyvam žmogui, o ne jį lankančiai šmėklai. Jai vienodai rodo. Pajuto šaukimą (kažkam sugrįžo sąžinė, atgijo meilė ar baimė) ir klajoja šmėkla kažkur pati sau.

Lietuvių tikėjimu, mirusiojo vėlė iki laidotuvių tebesisukioja tarp namiškių, jų nematoma, būna šalia, atsisveikina su jais. Ūkininkai eina į tvartus atsisveikinti su gyvuliais, bitininkai – su bitėmis. Vėlės dalyvauja šermenyse ir laidotuvėse ir tebesirodo iki laidotuvių dienos vakaro. Viena lietuvių sakmė pasakoja, jog sykį, laidotuvių dienos vakarą marčiai, kraustančiai šermenų staką, pasirodė tądien palaidotas uošvis ir ėmė rankioti trupinėlius nuo stalo. Kai nesutrikusi marti pasiūlė daugiau maisto, pareiškė, jog jis esąs voverytė, todėl mažai valgo. Sakmė keistoka, nors galbūt tai perkeltinė prasmė.

Daug tokių liudijimų pateikia J. Basanavičius. Mirusi mergaitė šermenų metu rodosi motinai, moja atsisveikindama. Kita moteris, budėjimo prie mirusios mergaitės metu, išvydo ją, įsikibusią į tos moters prijuostę ir bevaikštančią po trobą. Kitas žmogus pasakoja apie nutikimą, jam būnant kareiviu. Šermenų vakarą jo dėdė dvasregis liepė nusisegti kardą, padėti į šalį. Po vakarienės, rymodamas ant stalo, kareivis pajuto, tarsi jam kas su šalta ranka per skruostą perbraukė. Dėdė paaiškino, jog tai jo tėvo dvasia, paglostydama su juo atsisveikino, o kardą liepė nusiimti todėl, kad tasai yra šventintas, todėl dvasia iki padėjimo šalin, vien iš tolo žvelgė į sūnų. Šitoks dvasios atsargumas rodo, kokiu būdu galima tokio vaiduoklio atsikratyti ar išvengti – tai šventintas daiktas. Padeda ir persižiegnojimas. Vis dėlto, šios “šermenų vėlės” nieko blogo nelinki – tik atsisveikina su namiškiais, švelniai paliečia, pamoja ir visiems laikams išeina. Tikima, kad palaidotojo vėlė iškeliauja po šermenų vakarienės. Daug kur Lietuvoje manyta, jog vėlė labai džiaugiasi, jei po šermenų ją kas nors palydi iki vartų ar kiek tolėliau. Dėl vėlės užtrukimo namuose priimta dangstyti veidrodžius, nes kitaip mirusysis gali juose atsispindėti.

Tikėta, kad mirusysis pareina į namus trečią dieną po palaidojmo. Jį gali matyti šunys – skalija, šokinėja aplinkui, aiškiai džiaugiasi ir būtent tokiu būdu, kokiu sveikindavo ir meilindavosi šeimininkui. Pats mirusysis retai teregimas. Jį dažniau mato vaikai arba dvasregiai. Vienas žmogus pasakojo apie atsitikimą jam tebepiemenaujant. Sykį po saulėlydžio jis pamatė savo ką tik palaidotą žaidimų draugą, bėgantį iš paskos. Prisiartinusi, šmėkla paragino piemėnį bėgti, kitaip jinai jį pasmaugsianti. Ir nubėgo link kapinių. Vaikas truputį nusistebėjo ir nuginė bandą toliau, neišsigandęs. Vaikai tokius dalykus priima natūraliau.

Dažnai mirusįjį regi žmona ar vyras. Kartą, po trijų dienų nuo pačios mirties, našlys pajuto šaltą ranką ant veido, tačiau nieko nematė. Vėliau pajuto, kad kažkas jį liečia nuo kojų iki galvos. Pakėlęs akis, pamatė žmoną. “Ko tu dabar čia nori ? Tau nebe vieta čia, eik, kur tau pridera.” Sulig tais žodžiais moteris išnyko ir daugiau nebesugrįžo. Kitąsyk namo grįždavo vyras. Mirusysis anksčiau dėvėtais drabužiais ateidavo prie žmonos lovos, imdavo juą bučiuoti. Persigandę namiškiai ištisas naktis žibino žiburį. Vieną vakarą moters brolis įsidrąsinęs išvarė jį į lauką. Numirėlis “rėkdamas išėjęs”. Užpirkus mišias, jis daugiau nebesirodė. Kitur tokį sugrįžėlį išvaryti pavedė bernui. Tasai, išgėręs dėl drąsos, atsistojo palei duris ir pasirodžius velioniui, sušukęs: “O ko tu čia nori – ar ant kapinių ruimo neturi?” – ir užsimojo lazda. Vėlė atitarė: “Duok man pakajų” – dingo ir daugiau nebesirodė.

Paprastai tokie dalykai suveikia. Mirusiąjam reikia priminti, kad jo vieta ne čia arba tiesiog griežtai pareikšti, kad jis nepageidaujamas, ir vaiduoklis atstoja. Mirusiems taip pat, kaip ir gyviesiems kartais būna labai sunku skirtis su artimaisiais, tačiau tokio pobūdžio “bendravimas” neteikia džiaugsmo nei vienai, nei kitai pusei.

Tokios rūšies vaiduokliai kartais gana sėkmingai apsaugo žmones nuo įvairiausių pavojų arba sušvelnina pasekmes.

Atvejai

1. 1979.03.12 Adelė Kaukėnienė gulėjo savo bute Švenčionyse, Komjaunimo gatvėje. Buvo 23 valanda. Dar nemiegojo, skaitė knygą. Staiga kažkas pabarbeno į langą. Atitraukusi užuolaidą, lauke nieko nepamatė. Nespėjo atsigulti – barškina į kitą langą. Paskui nei iš šio, nei iš to atsidarė virtuvės durys ir kažkas atsimušė į dujų balioną. Nuėjo pažiūrėti – durys uždarytos ir užkabintos kabliu kaip visada. Verandoje irgi nieko įtartino. Barbenimai ir durų varstymas taip paveikė moterį, kad visą naktį negalėjo užmigti. Širdį spaudė toks liūdesys, kad norėjosi verkti. Kovo 13, antradienį, 8 ryto išėjo į darbą, tačiau vos pasiekusi savo sporto mokyklą, gavo žinią iš dukros. Iš šiaurės atėjo telegrama, kad sūnus Bronius tragiškai žuvo Intos mieste. Vėliau paaiškėjo, kad panašius bildesius girdėjo ir Kaukėnienės dukra Janina, gyvenanti Intoje. Tą pačią dieną ir valandą kaip ir motina Švenčionyse už 4000 km.

2. 1966.07.23 šeštadienio popietę Seredžiuje gyvenanti 32 metų siuvėja Ona Partikaitė nuėjo į Nemuną maudytis. Su savimi nusivedė 8 metų dukrą Genutę. Maudėsi ties Pieštvės intaku. Ona mokė dukrą plaukti – prilaikydama už rankučių, ėjo atbula gilyn į Nemuną, o toje vietoje būta gilaus duburio. Nors Ona ir mokėjo plaukti, bet, matyt, išsigando. Ji stumtelėjo Genutę link kranto, bet greitai pati įtraukusi į plaučius vandens neteko sąmonės. Nuo kranto pamatę mokiniai ištraukė dukrą, bet tetos išgelbėti nespėjo. Naras, pusantros valandos ieškojęs skenduolės, jos taip ir nesurado. Tą pačią naktį skenduolė prisisapnavo dviems pažįstamiems – kaimynui Steponavičiui ir savo draugei Ramutei Agurkienei.

– Vidudienį ateikit ieškoti prie Lekečinsko, nes ten, kur paskendau, manęs neras.

Velionės giminaitės Jadvyga ir Jonė Partikienės liepos 24 apie pietus pasuko prie Nemuno. Deja, nieko nerado, todėl, kiek pasižvalgiusios ir pasėdėjusios susiruošė namo. Tuo metu pro šalį plaukęs botas sujudino vandenis, sukėlė bangas, kurios ir išnešė į krantą skenduolės kūną.

3. Latvis Jurgis Dilanas, garvežio mašinistas iš Rygos, pasakojo, kaip kartą sapne jo broliui pasirodęs vokiečių kareivis.

-Per karą mane nušovė ir užkasė žemėje, netoli jūsų sodybos, prie keliuko. Iškaskite ir palaidokite mane šventintose kapinėse.

Rytą visa šeima aptarė sapną, bet kasinėti nesiėmė.Kitą naktį vokietis vėl prisisapnavo ir pakartojo prašymą. Maldavo palaidojamas ir trečią naktį. Tąkart tėvas sunerimo, kad čia, matyt, kažkas rimto. Pasiėmę kastuvus, vyrai nuėjo prie nurodyto keliuko. Nieko nerado. Grįžo pikti ant savęs, kad patikėjo kažkokiais sapnais. Tačiau ketvirtą naktį kareivis vėl prisisapnavo.

-Ne ten ieškojote. Aš palaidotas už eglutės. Kulka kliudė ir medį, ir mane.

Rytą visi įsitikino, kad medis tikrai pašautas: tai rodė išvarvėję sakai ir sustorėjęs kamienas. Po eglute aptiko ir lavoną. Sudėjo palaikus į karstą ir palaidojo katalikų kapinėse. Vokietis daugiau nebesirodė.

4. 1865 Maksui Hofmanui sukako 5 metai. Susirgo cholera. Į fermą netoli mažo miestelio Viskonsino valstijoje iškviestas gydytojas nutarė, kad berniukas nebepasveiks. Liga truko tik tris dienas. Maksas mirė ir buvo palaidotas kaimo kapinėse. Kitą naktį po laidotuvių motinai prisisapnavo, kad Maksas apsivertė karste ir tarsi mėgino išsiveržti iš ten. Ji pamatė, kaip jis sudėjo rankutes ir pakišo po dešiniuoju skruostu. Motina pabudo šaukdama. Verkdama maldavo vyrą iškasti karstą, bet Hofmanui atrodė, kad sapnas – nervų sukrėtimo padarinys, o iškastas lavonas tik padidins kančias. Kitą naktį sapnas pasikartojo.

Antrą valandą nakties vyrai pradėjo ekshumaciją. Kasė šviečiant žibintui, pakabintam ant artimiausio medžio šakos. Kai atidarė karstą, pamatė, kad Maksas guli ant dešiniojo šono, kaip prisisapnavo motinai. Tėvas išjojo gydytojo. Su dideliu nepasitikėjimu jis ėmė gaivinti vaiką. Po valandos berniukas sujudino akies voką. Tuomet buvo griebtasi brendžio, po kūnu ir rankomis padėti maišai su įkaitinta druska. Vaikas atsigavo. Po savaitės visiškaipasveiko, sulaukė 80 metų, mirė Kalintone, Ajovos valstijoje. Tarp brangiausių relikvijų saugojo dvi nedideles karsto, iš kurio buvo išgelbėtas, rankenėles.

5. 1876 ponui F.G. pasirodė mirusi sesuo. Pasirodymas jam sukėlė norą aplankyti tėvus. Apibūdindamas jiems sesers šmėklą, užsiminė apie įdrėskimą ant jos veido. Motina ėmė raudoti ir prisipažino, kad ruošdama mirusios dukters kūną laidotuvėms, netyčia jai įdrėskė. Tačiau jai pavyko nuslėpti įdrėskimą storu pudros sluoksniu ir to niekas nepastebėjo.

6. 1939 sausio mėnesį septyniolikmetė Marija Talariko su močiute vaikštinėjo gimtąjame Katanzaro mieste pietų Italijoje. Kai pasiekė tiltą, Marija staiga sustojo, pažvelgė į krantą ir apalpo. Sąmonę atgavo namie ir išgąsdino artimuosius, kreipdamasi į motiną žemu vyrišku balsu: “Tu nesi mano motina. Mano motina gyvena medinėje troboje ir ją vadina Katerina Veraldi. O aš esu Pepė”.

Pepė Veraldis buvo miręs prieš tris metus.Jo kūnas rastas po tiltu, kur Marija prarado sąmonę.

Marija paprašė popieriaus ir parašė keletą žodžių Veraldžio braižu. Po to pareikalavo vyno ir cigarečių, o paskui ėmė lošti kortomis su asmenimis, susibūrusiais aplink ją. Juos ji vadino Toto, Rosarijaus, Elijaus ir Damijano vardais. Tai buvo artimiausi nužudytojo bičiuliai. Reikalas pakrypo dar keblesne linkme, kai atvyko Veraldžio motina. Marija Pepės balsu pareiškė: “Mane nužudė ir įmetė į upę bičiuliai. Jie užmušė mane metaline dalba ir imitavo savižudybę”. Tai pasakiusi, Marija išbėgo iš namų ir atsidūrusi ant tilto šoko į vandenį, šaukdama: “Palikite mane, kodėl mane mušate…” Ji gulėjo vandenyje lygiai tokia pačia poza kaip ir Veraldis, kai buvo surastas. Tik tada, kai mirusiojo motina priėjo prie merginos ir įsakė, kad sūnaus dvasia apleistų jos kūną, Marija atsimerkė, apsidairė aplinkui ir atsistojo. Vėl viskas grįžo į savo vietas, Veraldis išnyko.

7. “…Tėvelį laidojom su padėvėtais batais. Atsisveikinti su juo atėjo pusbrolio uošvė. Kitą dieną ji susijaudinusi atbėgo pas mus ir papasakojo, jog sapnavo tėvelį. Šis atsisėdęs karste, nusiavęs kairįjį batą ir parodė koją:

– Ponia, negalvok, kad mano giminės pagailėjo pinigų. Matai, koja buvo pašauta ir ant jos galima užmauti tik šį pritaikytą batą…”

8. Viena inžinierė dažnai sapnuoja karštai mylėtą vyrą. Jis jai pataria, ramina, kartais ir pabara, pavyzdžiui, dėl brangaus antkapio. Per sapną jis kalba apie dalykus, įvykusius jau po vyro mirties, be to, jis kalba grynai savo maniera. Neįprasta pokalbių aplinka. Sykį pas vyrą ji ėjo ilgu apytamsiu koridoriumi. Jo sienose – mirusieji. Kai priėjo prie vyro, šis bemat atgijo. Jokios baimės ar nerimo, tik džiaugsmas, kad atsidūrė šalia karštai mylėto žmogaus. Vyrui atgijus, abu nuėjo į didelę salę, kur buvo daugybė žmonių, tarp jų – mirę ir gyvi tos moters draugai. Vyras neleido prie jų prieiti, kalbinti. Kai moteris panoro sužinoti, ar galima būtų vyrą iš ten pasiimti, šis atsakė, jog vėliau sužinosianti, kaip tai daroma. Susitikimas baigėsi netikėtai, įsikišus kažkam trečiam. Panašią salę mini ir daugiau žmonių. Viena moteris sapnavo salę kai vyras buvo dar gyvas. Jų pokalbį nutraukė kažkokia moteris, sakydama, kad jau gana. Praėjus kelioms dienoms po sapno, vyras mirė.

9. Šaliapinas svečiavosi netoli Oriolo (kitais šaltiniais – netoli Vladimiro). Šeimininkas papasakojo svečiams apie pilkapį, apie kurį sklido negeri gandai. Buvo kalbama, kad vidurnaktį ten pasirodo ugnelės ir moteris baltais rūbais. Sulaukę vėlumos, Šaliapinas ir jo draugai patraukė į tą vietą. Grįžo sutrikę. Visi trys aiškiai matė žibančias ant pilkapio ugneles, nuo kurių nesklido šviesa. O vidurnaktį ties viršūne pasirodė baltas debesėlis, kuris įgavo moters figūros pavidalą. Kitą dieną prie pilkapio panoro nueiti šeimininkas ir trys kaimynai dvarininkai. Naktis buvo šviesi. Įsitaisę pilkapio papėdėje visi matė, kaip įsižiebė ugnelės, kaip prie viršūnės susidaręs debesėlis greit įgavo moters formą. Kai balkšva figūra ėmė leistis žemyn, link stebėtojų, visi, išskyrus Šaliapiną, nejučiom pasitraukė. Dainininkas, priešingai, šoko prie vaiduoklio. Tą akimirką, kai jie susilietė, Šaliapinas nugriuvo, o figūra dingo. Aktorius neteko sąmonės.