Keturi didieji magijos adeptai – kas jie buvo?

Moderniosios ezoterikos kilmė siejama su madam Jeleno Blavackajos magine teosofijos filosofija. Šios, labai kontraversiškos asmenybės mokymas, padarė milžinišką įtaką didžiajai daliai šiuolaikinės ezoterikos. Vienokiais ar kitokiais būdais galima atsekti idėjas pasisemtas iš teosofijos.

Tačiau dar ir iki Blavackajos mokymo maginė pasaulėžiūra egzistavo. Nuo XIX a. ji dažnai vadinama okultizmu, iki tol vadinta hermetizmu ar tiesiog magija. Šiame tekste bus kalbama apie keturias asmenybes, kuriomis rėmėsi tie, kas nutiesė kelią moderniajai ezoterikai.

Šios asmenybės dar ir dabar dažnai cituojamos ar minimos įvairiuose maginiuose traktatuose ar net grožinėje literatūroje. Tokių asmenybių būta ir daugiau, tačiau šį kartą norisi papasakoti būtent apie šias.

Hermis Tris Kart Didis mitinis magijos pradininkas

Okultizmas savo mokymą kildina iš legendinio asmens žinomo Hermio Trismegisto vardu (gr. Ἑρμῆς ο Τρισμέγιστος lot. Mercurius ter Maximus, liet. Hermis Tris Kart Didis). Tikima, jog Hermis Trismegistas gilioje neatmenamoje senovėje ant smaragdinių lentelių užrašė savo maginį mokymą kuris vėliau pasimetė, bet buvo atrastas.

Apie patį smaragdinių lentelių atradimą sunku ką nors konkretaus pasakyti, nes tie kas teigia jas matęs, negali pateikti įrodymo, tad dažniausiai žinios apie smaragdinėse lentelėse esantį mokymą būdavo gaunamos kitokiais būdais: mediumų, spiritizmo, automatinio rašymo pagalba arba tiesiogiai jungiantis prie Akašos lauko ir panašiai.
Iš kurgi kilo pats Hermis Trismegistas?

Jo istorija prasideda tuomet, kai Aleksandras Didysis užkariavo Egiptą. Aleksandras Didysis bandė užkariautus egiptiečius privertinai paversti graikiškosios kultūros dalimi, todėl jis savo garbei įkūrė Aleksandrijos miestą kuriame taip pat buvo įkurta didžiausia to meto biblioteka. To meto bibliotekos veikė kiek kitaip nei dabartinės. Jose būdavo gyvenama ir studijuojama, tad Aleksandras Didysis į ją kvietėsi įvairius graikų mokslininkus, kurie galėjo nemokamai gyventi bibliotekoje, maistą gaudavo valdišką ir galėjo ramiai darbuotis ties savo mokslais. Aleksandrijos biblioteka buvo gausiausia to meto raštijos saugykla. Čia esantys visi egiptiečių raštai buvo išversti į graikų kalbą. Aleksandras Didysis taip pat įsteigė daug mokyklų, tad auganti egiptiečių karta, vis labiau persiėmė graikų kalba, papročiais ir vertybėmis.

Tačiau Egipto žyniai, saugoję slaptą maginį ir religinį mokymą, kuris buvo prieinamas tik išrinktiesiems, sunerimo kai pamatė, jog Egipte vyksta visiškas nutautėjimas ir tai, jog senoji religija pamažu išstumiama graikiškosios pasaulėžiūros. Žyniai nebeturėdami kur dingti ir norėdami išsaugoti senąją religiją ėmėsi kurti jos variantą susidedantį iš slaptų, tik religiniam luomui prieinamų dievo Toto raštų, apjungiant juos su graikiško dievo Hermio mokymu. Taip jie sukūrė naują religiją, kuri apjungė Egipto ir Graikijos ezoterinius mokymus. Šie egiptietiški tekstai buvo išversti į graikų kalbą ir buvo priskirti Hermiui Trismegistui. Manoma, kad šis Hermio Trismegisto mokymas atsirado maždaug II a. pr. Kr.

Taigi, Hermis Trismegistas yra okultizme atlieka mitinio kultūrintojo funkciją, t.y. asmens pagrindusio kokią nors sakralią ar profanišką sritį, kurio pavyzdžiu sekama ir kartotės pagalba išlaikomi šio asmens mokymo dėmesnys. Nepaisant to, jog šis mokymas buvo sukurtas dirbtinai, okultizmo adeptai juo seka lig šiol, puoselėdami tai ką vadina hermetine tradicija.

Krikšionybėje Hermis Trismegistas taip pat buvo žinomas. Kai kurie autoriai cituoja jam priskiriamą kūrinį Corpus Hermeticus. Šv. Augustinas savo veikale „Apie Dievo miestą” rašo, jog (beje Augustinas neabejojo realiu Hermio Trismegisto egzistavimu), jis savo veikale “Apie Dievo miestą” rašo, jog Merkurijus Trismegistas, (t.y. Hermis Trismegistas) žinomas, kaip daugelio hermetinių traktatų autorius, yra senesnis už graikų išminčius, bet jaunesnis už Mozę. Augustinas taip pat teigė jog Hermis Trismegistas išpranašavo krikščionybės atėjimą, tačiau nemato tame jokių nuopelnų, nes savo žinias pastarasis gavo iš demonų, kuriems ir tarnavo.

Klemensas Aleksnadrietis mini 36 Hermio Tismegisto knygas, apjungiančias savyje visą egiptiečių filosofiją, taip pat 6 knygas apie mediciną, dvi su Hermio himnais ir muzika, bei keturias Hermio Trismegisto knygas apie žvaigždes, tačiau Klemensas necituoja nei vienos iš jų.

Viduramžiais būta nemažai veikalų lotynų kalba, kurie buvo priskiriami Hermiui Trismegistui. Šie traktatai buvo skirti magijai, astrologijai, alchemijai ir medicinai. Deja, tai nebūdavo tie žymieji tekstai, tiesiog autoriai pasirašydavo šiuo garsiu vardu. XV-XVI a. Hermis Trismegistas buvo laikomas didžiausiu senovės filosofijos ir magijos autoritetu, tačiau dabartiniai tyrėjai, nustatė, jog realiai toks asmuo niekada neegzistavo, tai yra mitologinis personažas, nors ir padaręs nemenką įtaką visai europinei maginei tradicijai.

Nikolas Flamelis nemirtingasis filosofinio akmens atradėjas

Šį vardą greičiausiai atsimena kiekvienas kas yra skaitęs knygų seriją apie burtininką berniuką Harį Poterį. Deja, bet ne visi Hario Poterio fanai žino, jog šis literatūrinis personažas buvo realus asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. Rowling Nikolui Flamenliui ir priskyrė filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba burtininkas išgyveno iki mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog jis mirė sulaukęs 87 metų, 1417 metais.

Nikolas Flamelis gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus. Baigęs universitetą, jis kurį laiką, Paryžiuje, dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais, už vieną floriną, nusipirko rankraštį „Šventoji Abraomo Žydo knyga”, kurioje buvo išdėstytas filosofinio akmens gamybos būdas, tad jis įniko į alchemijos studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė tokią Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose.
Nikolo Flamelio vardas yra glaudžiai susijęs su filosofinio akmens atradimo idėja.

Alchemijos istorijos tyrėjai kartais net nurodo vieną datą, kuri laikoma filosofinio akmens sukūrimo data, tai 1382 metų balandžio 5 diena. Pastebima, jog būtent po šios datos, Nikolas Flamelis iš tiesų tapo labai turtingas, tad daroma prielaida, kad gal jis iš tiesų sugebėjo netauriuosius metalus versti auksu? Kas žino, gal ir taip. Nikolas Famelis buvo labai dosnus žmogus, tad visą savo turtą išleisdavo labdarai. Iki 1413 metų, Flamelis pastatė kelias benamių prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų, jog jam iš tiesų pavyko sukurti filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo alcheminius veikalus, tokius kaip „Trumpas filosofijos išdėstymas” ir „Skalbėjų knyga” kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.

Praėjus porai šimtmečių po Nikolo Flamelio mirties, buvo atvertas jo kapas, tačiau visų nustebimui kūno jame nebuvo rasta. Tai žinoma dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog Flameliui iš tiesų pavyko atrasti filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgavus jaunystės eliksyrą gyventi kelis šimtus metų. Žinoma, tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai kaip kažkas regėjo didijį alchemiką. Štai XVII a. keliautojas Polis Liuka papasakojo keistą nutikimą susijusį su nemirtingojo Flamelio šlove.

Liuka teigė, jog viešint Turkijoje, vieno pasivaikščiojimo metu, jam teko garbė susipažinti su asmeniu, kuris teigė, jog yra vienas geriausių Nikolo Flamelio draugų, paskutinį kartą su didžiuoju alchemiku bendravęs ne seniau kaip prieš tris mėnesius, Indijoje. Šis asmuo taip pat papasakojo, jog Nikolas Flamelis kartu su žmona suklastojo savo mirtį ir laidotuves, o po to slapčiomis persikėlė gyventi į Šveicariją. Išties keistas nutikimas, nes Flameliui tada turėjo būti maždaug 300 metų. Istorikai kelia įvairias teorijas, kad tai galėjo būti koks nors asmuo apsimetęs didžiuoju alchemiku arba kad Liuka sutiktas nepažįstamasis galėjo paprasčiausiai pameluoti. Na, bet kaip ten bebūtų, šis nutikimas tik prisidėjo prie Nikolo Flamelio alcheminės šlovės.

Pasakojimų apie susitikimus su Nikolu Flameliu būta ir vėlesniais laikais. Štai XVIII a. šventikas Siras Morselis, teigė jog matė didijį alchemiką besidarbuojantį slaptoje požeminėje laboratorijoje esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant, laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su žmona ir sūnumi atseit buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais, po Paryžių klajojo žmogus teigiantis jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines paslaptis.

Kaip ten bebūtų Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis. Per vidurį randasi epitafija, šlovinanti Flamelio dosnumą ir užrašas lotynų kalba: „Aukščiausiasis Viešpatie, tavo gailestingumu remiuosi”. Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats Nikolas Flamelis ir prierašas prancūzų kalba: „Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes. Kreipiu sielą link tavęs, Jėzaus žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes”.

Didysis gydytojas Hernikas Kornelijus Agripa

Hernikas Kornelijus Agripa (1486 – 1535 m.) buvo žymus filosofas, magas, kabalistas, gydytojas ir alchemikas. Jis gimė Nettesheime, į šiaurę nuo Kiolno. Baigė Kiolno universitetą. Pavijos universitete apsigynė medicinos ir teisės daktaro laipsnius, o vėliau 1509 m. Prancūzijoje gavo teologijos daktaro laipsnį.

1524 metais publikavo savo veikalą „Apie mokslų ir menų beprasmiškumą”, nes visiškai nusivylė mokslais bei ezoteriniais menais, nors kaip bebūtų paradoksalu jis pastariesiems padarė gana didelę įtaką. Dar paradoksaliau, jog būtent dėl šio veikalo jis buvo apkaltintas erezija ir įkalintas. Po išėjimo į laisvę, Agripa grįžo į Kiolna, deja ne už ilgo iš jo buvo ištremtas, negana to Vokietijoje jis tapo persona non grata. Vėliau dėl nederamų pasisakymų apie karalienę Luizą Savojietę, kuriai kažkada tarnavo, Prancūzijoje vėl buvo įkalintas. Išėjęs į laisvę jis apsigyveno Grenoble kur ir pasimirė.

Pagrindinis Kornelijaus Agripos veikalas buvo parašytas 1510 metais. Tai žymioji „De philosophia occulta” (liet. Okultinė filosofija). Veikale dėstoma, jog aukščiausia magijos valdymo forma yra tobulas naudojimasis angelų karalyste, nes per ją valdoma žemesnioji elementų karalystė. Kadangi magija veikia per tris Dievo sukurtus pasaulius, žemišką, dangišką ir dvasių bei demonų pasaulį, tai magija būna natūralioji, astrologinė ir religinė.

Pasaulį sudaro keturios kūnų grupės: akmenys, metalai, augalai ir gyvūnai, kurios sukurtos iš ugnies, žemės, vandens ir oro, į šias stichijas vėliau ir suyra. Kiekvieną grupę valdo koks nors konkretus elementas. Dievas gi valdo žmogų darydamas jam įtaką per angelus, stichijas, akmenis, metalus, augalus ir gyvūnus. Žmoguje tobulai yra pasiskirsčiusios visos keturios stichijos, tačiau jis nuo likusio pasaulio skiriasi tuo jog turi dar vieną penktąjį elementą, vadinamą eterine kvintesencija, kitaip tariant sielą. Būtent ji yra tarpininkas tarp Dievo Dvasios ir materialaus kūno.

Viena iš legendų byloja, jog Kornelijus Agripa buvo vienos knygos, vadinamojo grimuaro, savininkas, kurią, kaip pasakojama, parašęs pats šėtonas. Šis grimuaras atseit jam buvo atvėręs visą pasaulėkūros esmę ir apdovanojęs neregėtomis galiomis. Pasakojama, jog po Kornelijaus Agripos mirties, ši knyga buvo saugojama vienoje bažnyčioje, tvirtai prirakinta grandinėmis.

Grafas Kaliostras – apsišaukėlis ar didis burtininkas?

Grafas Aleksandras fon Kaliostras (tikras vardas – Džiuzepė Balzamo, vardą jis pasikeitė 1776 metais įstojęs į Masonų ložę) buvo labai kontraversiška asmenybė. Vieni jį laikė didžiu magu ir alchemiku, kiti apsišaukėliu ir avantiūristu. Grafas Kaliostras gimė Palerme (Italija) 1743 metų birželio 8d. (kai kurie šaltiniai mini birželio 2d.). Grafo tėvai buvo katalikai ir smulkūs prekiautojai, jie žinoma jokio titulo neturėjo. Tėvai berniukui pasistengė, jog jų sūnus gautų patį geriausia kokį tik įmanoma išsilavinimą.

Minima, jog Kaliostras, nuo gimimo turėjo aštrų protą ir lakią vaizduotę. Pradžioje jis mokėsi šv.Roko seminarijoje Palerme, bet iš ten pabėgo, tačiau greit buvo pagautas ir atiduotas į šv. Benedikto vienuolyną. Kadangi, būsimasis magas, labai domėjosi botanika, jį mokyti buvo pavesta vienuolyno vaistininkui, kuris gerai išmanė žolininkystę, chemiją ir mediciną. Vėliau Kaliostras prieš pat įžadus pabėgo iš vienuolyno.

Po pabėgimo iš vienuolyno, Kaliostras pradėjo keliauti po Europą. Jis lengvai susukdavo turtuoliams galvas ir priversdavo testamentu užrašyti turtą jam. Žinoma už tai jis jiems pažadėdavo visokių jaunystės ir sveikatos eleksyrų, rodydavo maginius triukus. Dabartiniai tyrėjai mano, jog Kaliostras buvo tiesiog labai geras fokusininkas, ir būtent fokusus jis demonstravo turtuoliams. Fokusų pagalba jis „kviesdavo” mirusiųjų dvasias, už ką būdavo dosniai atlyginamas. Dar ir dabar dalis ezoterika besidominčių žmonių jį laiko didžiu magu, o kita dalis apsišaukėliu.

Bet kuriuo atveju, jis svetimus turtus išvilioti tikrai mokėjo. Štai kartą Kaliostras įkalbėjo juvelyrą Morano iš vienos olos, kartu, paimti pasakiškus turtus. Jis teigė, kad turtus galima paimti tik pasakius užkeikimą, bet tam, kad užkeikimas suveiktų reikia 60 uncijų aukso. Morano susigundė, tačiau jiems priartėjus prie olos, staiga iš tamsos išdygo velnias ir auksą atėmė. Vėliau Kaliostro žmona pasakojo, jog tas velnias buvo persirengęs, vienas iš grafo draugų.

1776 metais Anglijoje Kaliostras pradėjo bendrauti su masonais. Tai paskatino jį įkurti nuosavą senovės Egipto masonų ložę. Suradęs pasekėju jis pasiskelbė ložės magistru. Kaliostras pasakojo, jog viename knygyne atrado senovinį rankraštį kuriame buvo surašytos senovės Egipto paslaptys. Jis taip pat teigė, jog jo ložės apeigos nėra alternatyva masoniškosioms, jo apeigos daug senesnės ir subtilesnės, tad skirtos tik išrinktiesiems. Kaliostras teigė, jog egiptietiškos masonybės praktikais buvo Biblijos pranašai Elijas ir Enochas.

1780 metais Kaliostras atvyko į Peterburgą, bet po ten įvykusio skandalo jam teko bėgti. Skandalas įvyko, kai Kaliostras apsiėmė pagydyti sunkiai sergantį turtingos ponios trijų mėnesių kūdikį. Kai kūdikis vis dėlto mirė, Grafas jį pakeitė kitu, kurį nusipirko iš valstietės už 2000 rublių. Išaiškėjus apgaulei, buvo įsakyta Kaliostrą suimti, bet šiam pasisekė pabėgti.

1789 metais Kaliostras, būdamas Romoje, suimamas ir pasodinamas į kalėjimą, kaip nekeista, dėl kaltinimų sukčiavimu ir burtininkavimu. Jį apskundė jo žmona Serafina. 1795 metais, rugpjūčio 26 dieną grafas miršta, taip ir neišėjęs iš kalėjimo.

Parengė: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.