Paleiskime išeinančiuosius į anapilį
|Artėjant Vėlinėms vis dažniau prisimename mus palikusius ir anapilin išėjusius asmenis. Dažniau lankome kapus, juos tvarkome, nešame gėles, deginame žvakutes. Tačiau kaip nepersistengti, nebelaikyti mirusiųjų, įkalintų savo perdėtu dėmesiu ar nuolatiniu rūpesčiu? Ar išties mes galime mirusiems kliudyti? Į šiuos klausimus bando atsakyti psichoinformaciologė Eglė Gleščinskienė, tinklalapio kosmoenergetika.lt atstovė.
Žmogaus kelionė nesibaigia su jo mirtimi. Yra daugybė teorijų apie tai, kas vyksta po mirties. Daug kur randame atsakymus, kad po mirties žmogaus buvimas, Esybės buvimas tęsiasi. Keičiasi vien jo įprastas būvis, keičiasi apranga, kuri gaubia Dvasią. Ši apranga būnant žemėje- mūsų kūnas. Pereinant į kitas subtilesnes dimensijas- nusimetame materialųjį savo pavidalą – kūną ir, būdami lengvesni bei laisvesni, keliaujame toliau su Dvasia ir išlikusia subtilia energija kitu Būties keliu..
Tais, mums po mirties likusiais subtiliaisiais savo kūnais, galime sąveikauti su pasilikusiais gyvaisiais, su žmonėmis, kurie mums buvo artimi, mylimi, arba su kuriais siejo stiprūs emociniai ryšiai, tokie kaip meilė, pyktis, neapykanta, kaltė ir pan.
Gyvieji, saugodami mirusiojo daiktus, rūbus, laikydami atviras jo nuotraukas, nuolat apie mirusį žmogų šnekėdami ir palaikydami emocinį ryšį – nesvarbu ar tai būtų pozityvios emocijos ar negatyvios (pvz. labai dėl jo liūdėdami ar labai pykdami), trukdo mirusiajam pasitraukti į subtilesnes erdves, t.y. trukdo jam eiti savo keliu.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Būtent dėl tokio artimųjų elgesio, mirusio žmogaus vėlė negali išeiti, blaškosi, yra laikoma itin stipriomis emocijomis, mintimis ir lūkesčiais. Paprastai dėl to kankinasi abi pusės, – likę, mirusįjį pažinoję artimieji- nes jie praranda daug savo gyvybinės energijos, kuri ryšiu, siejančiu su mirusiuoju, nuteka iš jų į anapusinį pasaulį.
Lyg elektrostatinis krūvis nutekėtų į žemę, gyvybinė žmogaus energija teka į nepaleidžiamą, anapilin išėjusį asmenį. Toks ryšys yra labai žalojantis, palaipsniui atimantis gyvybines jėgas, sudarantis pretekstą organizmo silpimui, išsibalansavimui ir ligoms. Žmogus su savo gyvybine energija kaskart atiduoda dalį savęs. Kam? Niekam- tik į Anapilį išėjusiam asmeniui, mirusiųjų pasauliui, kitos dimensijos pasauliui…
Nukenčia ir šitaip pririšta, nepaleidžiama mirusiojo Esybė. Ji negali atsitraukti ir tęsti savo kelionės subtiliose erdvėse, negali valyti ir gydyti savo skausmingų, gyvenimo žemėje patirčių, negali grynintis, negali judėti jai tinkama kryptimi. Lyg kameroje įkalintas kalinys, ši dvasia blaškosi, kenčia, bando ištrūkti, klajoja po buvusias ir gerai pažįstamas vietas…
Labai gerai jai padeda artimųjų užsakomos ir kunigų bažnyčioje laikomos šventos Mišios. Kas mėnesį laikomos mišios, kuomet su Dvasininkų pagalba yra meldžiamasi ir prašoma išlaisvinti, palaiminti mirusįjį, linkima jam geros kelionės ir Dievo Karalystės, padeda nutraukti tarp gyvųjų ir mirusiojo likusį ryšį. Laisvėja mirusiojo Dvasia, lengvėja ir pasilikusiems žemėje gyventi artimiesiems…
Turėtų pasistengti ir visi gyvieji emociškai paleisdami mirusįjį, jam mintyse atleisdami, linkėdami naujo gyvenimo, lengvos kelionės pas Viešpatį. Taip pat nereikėtų perdėtai, kiekviename žingsnyje prisiminti mirusiojo, saugoti jo daiktų, rūbų, nelaikyti ant sienų ar kitose, visiems matomose vietose, jo nuotraukų.
Kapuose mirusiesiems irgi reikėtų duoti ramybę. Eikime ten tik tiek, kiek būtina, uždekime žvakutes, padėkime ar pasodinkime ant kapo gėlių, o jausdami liūdesį ar netikėtai iškilus ryškesniems prisiminimams apie mirusįjį, nueikime į bažnyčią, išsirinkime patinkantį šventojo paveikslą, uždekime šalia jo žvakutę, prašykime mirusiajam ramybės, lengvos kelionės į Šviesą, o sau džiaugsmingo ir kūrybingo gyvenimo čia žemėje…
Išlaisvinkime save ir paleiskime mirusįjį. Kaip bebūtų gaila, skiriasi mūsų gyvenimo erdvės arba dimensijos. Skiriasi energijos, skiriasi mūsų uždaviniai. Tad visuomet žvelkime ne atgal, o pirmyn, kažką kurdami naujo, puoškime savo ir mums brangių žmonių gyvenimą kūryba, meile, savo dėmesiu, džiaukimės ir šokime gyvenimo šokį.
Džiaukimės ta Dieviškąja gyvenimo Dovana, kurią gavome, o visus susitikimus su mus palikusiais žmonėmis atidėkime vėlesniam laikui, jis ateis ir sutiksime juos kitoje erdvėje, kituose gyvenimuose, kituose įsikūnijimuose. Niekur nedingsta mūsų patirta meilė, mūsų sielos šokis kurį išgyvenome, patyrėme su mylimu ir mus palikusiu žmogumi. Tai tik trumputis atokvėpis prieš naująjį, dar puikesnį Šokį…
Parengė: Eglė Gleščinskienė (LSNR Energetinio gydomojo poveikio komiteto narė, Hilerė, Kosmoenergetikos Magistrė), šaltinis: kosmoenergetika.lt
…laikas gydo zaizdas…
Svarbiausia nenudvėst gydymo metu.
sutinku su viskuo,isskyrus baznycia
…matosi, kad nesutinki su niekuo – ateis laikas, kada ir į bažnyčią žiūrėsi kitaip…
Kazkaip reikia tuo tiketi,kas cia parasyta,tik neaiskus judesys,kaip?-kai skausmas drasko i visas puses,kaip visa tai iveikti,kaip …..galbut ,gal laikas tai padeti tegali…..
REIKIA savę raminti. Bet kaip? Tai klausimas kuriam nėra atsakymo. Taip laikas gydo- viskas pradeda atrodyti kitaip- spalvos šviesesnės, skausmas bukesnis; Nereikia savęs valdyti – jei norisi verkti – verkite -šaukite kiek turite jėgų- tik nekentėkite tyliai. Sakau iš savo skaudžios patirties – praradimo. Mylimo žmogaus nėra jau daugiau kaip penkeri metai. Aš nepaslėpiau nuotraukų-net nesiruošiu to daryti. Niekas nežino ar tai mirusiam blogai ar gerai? Mokslas to neyrodė ir vargu ar sugebės tai padaryti. Melstis reikia – tai nuramina iškankinta kūną ir sielą.O ir mirusiam malda nekenkia- gal-būt ir jis tada gali pabųti su mumis – bent aš taip… Skaityti daugiau »