Alvydas Aukštuolis. Mitas – ar visgi realybė?

Alvydas Aukštuolis
 
Savo pasakojimą pradėsiu prielaida, kad ne visada graži legenda ar mitas yra tik pasaka, fantazijos vaisius ar romantiška istorija.
 
Kartais tai realybė, tik kitame išmatavime.
 
Mitais laikome kolektyvinį liaudies fantazijos kūrinį, kuriame per konkrečius personažus ir sugyvintas būtybes apibendrintai atspindima tikrovė. Nenoriu tikėti, kad į legendas, mitus reikia žiūrėti kaip į pasakas, kurias skaito tik vaikai.

Legendomis, mitais domimasi įvairiai. Vieni juos vertina dėl nepakartojamo pasakojimo grožio, poetiškumo, kiti – dėl senumo, istorinių faktų gausos. Tačiau jose galima rasti ir informacijos apie žmonijos istoriją, žmogaus psichikos vystymąsi. Legendos labai naudingos literatūros užuomazgų ieškotojams. Senosiose legendose atsispindi buvusieji žmogaus pergyvenimai, moraliniai principai, religinės dogmos.

Aš papasakosiu kelias legendas apie mistinį Tibeto miestą – Šambalą.

Šambala – tai sanskrito kilmės žodis, reiškiantis ”žvaigždžių šviesos prieglobstį”. Apie šios žemės kilmę sukurta ne viena romantiška istorija. Bet aš rašau ne tam, kad papasakočiau tik romantinę jos egzistavimo versiją.

Taigi, Šambalos miestas – mistinė, mitinė, o gal visgi reali vieta?

Šambala – mistinis Tibeto miestas, minimas daugelyje legendų. Vienos legendos laiko Šambalą realiu miestu, kur saugomos slaptos budistų doktrinos, kitos legendos teigia, kad miestas fiziškai neegzistuoja ir gali būti pasiekiamas tik minčių karalystėje. Šių dienų žiniomis, Šambala visgi egzistuoja, tik tai kito išmatavimo šalis, kurioje gyvena astraliniai kūnai . Yra versija, kad Šambala – tai proto vienybė su Dievu. Suradus Šambalą, žmogus pasiekia nušvitimą.

Ne vienas keliautojas bandė atrasti šią mistinę vietą. Kur jos tik neieškojo. Tačiau visos paieškos buvo bevaisės, nesvarbu ar ieškotų milžiniškoje Gobio dykumoje ar Tibete, Kunluno kalnuose Kinijoje. Manoma, kad net skrendant lėktuvu virš mitinės Šambalos žemės, galima jos nematyti. Miesto sienos taip gerai saugomos, kad pašalinėms akims jų tiesiog neįmanoma pastebėti.

Anot legendų, šiame mieste gali gyventi tik labai tyros širdies žmonės. Šambaloje gyvena ilgaamžiai žmonės, kurių kūnas niekada nesensta. Jie turi antgamtinių galių. Jų dvasinės žinios labai gilios, o technologijos – pažengusios toliau nei paprastų mirtingųjų.

Tai kurgi slypi tiesa? Pavyzdžiui, klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių pasakojimuose – jos metu matomuose vaizdiniuose, niekada neegzistuoja tikras, realus žmogaus kūnas. Gal tai ir yra tas mums nežinomas dvasinis pasaulis?

Žinoma, norėčiau pereiti į aukštesnių išmatavimų lygį, kuriame nebereiks rūpintis savo materialu kūnu, bet tuo pačiu ir labai nesinori atsisakyti to savo negrabaus „apvalkalo“. Tikriausiai todėl, kad man „įkalta“ į pasąmonę, kad be savo fizinio kūno aš negalėčiau gyventi.

Tačiau iš nevisuotinai paplitusių žinių, žinau, kad visa tai gali būti ir tiesa, nes yra kai kam pavykę užmegzti ryšį su Šambala. Tai Orionio žvaigždyno ateivių natūrali ir kartu dirbtinė Šambalos energetinės informacijos sistema, skirta Žemės gyventojams.

Jie siunčia žmonėms mintis – formas, vaizdus, kad žmonės iš daugybės variantų galėtų pasirinkti geriausią. Ne, jie nekontroliuoja, nes žmonija eina savo keliu, jie padeda tiktai tiems, kurie gali priimti jų informaciją. Kitaip sakant, čia gyvena žmonės, buvę Žemės gyventojai, kurie perėjo į tą kitą būties lygmenį.

Jie jau neturi fizinio kūno, tiktai energetinį. Jų dvasia labai tobula, todėl jie vadinami žmonijos mokytojais. Jų pagrindinis tikslas – padėti žmonėms. Jie pirmiausia veikia – žmonių pasaulėžiūrą. Pasirodo, kad Šambalos gyventojai neturi nei pastatų, nei rūmų. Jiems nereikia rūpintis valgiu. Jų kūną sudaro šviesos energija, todėl jiems nereikia nei drabužių, nei pastogės. Jų maistas – kosminė energija.

Taip, kad kuo tikėti ar netikėti, tegul sprendžia skaitytojai, o aš tik aprašau kaip yra.

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com