Kas laukia po mirties?

po-mirties-kas-laukiaKas laukia po mirties? Šis klausimas neduoda ramybės žmonijai nuo pat jos atsiradimo pradžios. Ar iš tiesų egzistuoja pomirtinis gyvenimas? Kas laukia po mirties? Pamėginsime į šiuos ir kitus klausimus atsakyti remdamiesi Vedose išdėstytomis žiniomis.

 

Terminas „pomirtinis gyvenimas“ yra ne visai tikslus. Nėra tokio dalyko kaip pomirtinis gyvenimas, nes niekada nemirštame, tiesiog keičiame kūnus jiems susidėvėjus. Pirmiausia turime prisiminti, kad esame sielos. Šventraštyje „Bhagavad-gita“ apie sielą rašoma: „Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visada esanti, seniausia. Ji nežūsta nužudžius kūną.

 

Sielos negali sukapoti į dalis joks ginklas, negali sudeginti ugnis, permerkti vanduo, išdžiovinti vėjas. Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati.“ 10 000 kartų mažesnė už plauko galiuką siela glūdi žmonių, gyvūnų, augalų kūnuose ir net mažiausiose bakterijose.

 

Tuo, kad siela ir kūnas yra du atskiri dalykai, kiekvienas gali įsitikinti pats. Turbūt ne sykį teko pastebėti, kad artimam žmogui palikus kūną, t. y. mirus, jis neatpažįstamai pasikeičia. Keičiasi net veido bruožai – pradeda atrodyti tarsi svetimo, nepažįstamo žmogaus. Taip yra dėl to, kad žmogaus tikroji prigimtis yra dvasinė, o ne fizinė. Žmonės yra sielos, o ne kūnai. Siela niekada negimsta, vadinasi, niekuomet ir nemiršta.

 

Terminas „pomirtinis gyvenimas“ Vedose dažniausiai vartojamas tuomet, kai reikia nusakyti, kas laukia sielos užbaigus jos buvimą konkrečiame kūne. Ypač tada, kai tai – nusidėjelio siela, kuriai po fizinio kūno egzistavimo pabaigos teks atsakyti už atliktus nedorus darbus. Visos gyvos būtybės po mirties įgauna kitus kūnus; priklausomai nuo to, kaip gyveno.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Mirus vienam fiziniam kūnui, siela, apgaubta netikro ego, gauna kitą kūną. Netikrą ego sudaro pomėgiai, polinkiai ir kiti įpročiai. Kitaip tariant, tai – charakteris, arba tai, kas daro mus unikaliais individais. Naujas kūnas būna pritaikytas tai aplinkai, į kurią siela keliauja. Pavyzdžiui, jeigu žmogus kankino kitas gyvas būtybes, jis keliaus į pragarą ir gaus tokį kūną, kuris nežus patirdamas pragaro kančias. Penktoje „Šrimad Bhagavatam“ giesmėje vaizdingai aprašomos pragaro planetos ir tai, už kokius nusikaltimus ten patenka sielos: „Piktas žmogus nuolatos smurtauja prieš gyvas būtybes. Todėl po mirties, kai Jamaradža pasiima smurtautoją į pragarą, jį čia negailestingai kankina plėšriaisiais rurais virtusios bei jo žiaurumą patyrusios būtybės. Vedų žinovai šį pragarą vadina Raurava. Žemėje rurų nepamatysi, tačiau jie piktesni už gyvates.“

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Šukadeva Gosvamis aprašo 28 pragaro planetas. Tai galima rasti lietuviškai išleistoje penktojoje „Šrimad Bhagavatam“ giesmėje. Vedose sakoma, kad mes esame nuolat veikiami trijų materialios gamtos jėgų – gunų. Dorybingai gyvenantis žmogus, besilaikantis religijos įstatymų, jaučiasi laimingas ir keliauja į Rojaus planetas arba netgi išsivaduoja, grįžta į Dvasinį pasaulį. Tas, kuris gyvena veikiamas aistros gunos, kuri skatina kuo daugiau dirbti, pramogauti, kuo daugiau patirti, drebėti dėl rytojaus, stengtis įtikti kitiems ir pan., patiria ir džiaugsmą, ir liūdesį. Po mirties toks individas gauna žmogaus kūną ir toliau plūkiasi, priklausomai nuo to, kaip gyveno ankstesniame gyvenime.

 

O tas, kuris gyvena neišmanymo gunoje, laimės apskritai nepažįsta. Jis gyvena kaip gyvulys. Dažniausiai neišmanymo guna verčia žmogų elgtis nedorai, tad po mirties jis keliauja į pragaro planetas. Sakoma, jei blogus žmogaus darbus lemia pamišimas, pragaro planetose jis pelnys lengviausias kančias. Kas skiria blogą nuo gero, tačiau vis dėlto karts nuo karto pasielgia nedorai, keliaus į vidutinio sunkumo kančių planetas. Sunkiausia pragaro kančių dalis tenka tam, kurio pikti ir tamsūs darbai kyla iš bedievystės.

 

Žmogus, kuris dieną naktį lenkia nugarą, netgi griebiasi smurto prieš kitas gyvas esybes, kad tik užsidirbtų kuo daugiau pinigų ir galėtų pasirūpinti savo, žmonos bei vaikų kūno poreikiais, patenka į Rauravos planetą. Ten jis kenčia už žiaurumą kitų būtybių atžvilgiu. Ten taip pat patenka visi pikti žmonės, kurie smurtauja prieš kitas gyvas būtybes.

 

Kas žudo kitą, kad palaikytų savo gyvybę, patenka į kitą pragaro planetą, vadinamą Maharaurava. Čia juos puola plėšrieji ruru giminaičiai – kravyadai, drasko į gabalus ir ryja.

 

Beširdžiai žmonės, kai kada norėdami pasisotinti ir pasmaguriauti, nelaimingus gyvūnus ir paukščius verda gyvus. Vedose rašoma, kad už tai juos smerkia net žmogėdros. Po mirties tokius žmones verda aliejuje Kumbhipakos planetoje.

 

Šventikų žudikai papuola į Kalasutros pragarą. Ši planeta sudaryta iš vario. Jos paviršius labai karštas: iš apačios jį kaitina ugnis, o iš viršaus Saulės spinduliai. Šiame baisiame pragare žudiko kūnas dega ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Iš vidaus jį degina alkis ir troškulys, o iš išorės – kaitri Saulė ir po planetos vario paviršiumi siautėjanti ugnis. Rašoma, kad nusidėjelis neranda sau vietos: jis tai gulasi, tai sėda, tai pašoka ant kojų, tai blaškosi į visas puses. Jo kančios tęsiasi daug tūkstantmečių.

 

Tas, kuris nesilaiko savo išpažįstamos religijos principų, keliauja į Asipatravanos planetą, kur yra plakamas rimbais. Kai bandydamas išsigelbėti nuo skausmo ima puldinėti į visas puses, į jo kūną sminga palmių lapai, aštrūs tarsi kardo ašmenys.

 

Tas valdovas arba valdžios atstovas, kuris nusideda bausdamas nekaltus žmones arba šventikus, patenka į Sūkaramukhos pragarą. Čia jį traiško tarsi cukranendrę, iš kurios spaudžiamos sultys.

 

Kitame Vedų šventraštyje „Garuda Purana“ dar tiksliau aprašoma nuodėmingos sielos kelionė į pragaro planetas, kur patiriamos kančios. Tačiau siela po mirties nebūtinai iš karto gauna kitą kūną. Jeigu ji buvo labai prisirišusi prie namų, turto ir kitų materialių dalykų arba pakėlė ranką prieš save ir nusižudė, tuomet lieka Žemėje turėdama subtilųjį kūną. Kitaip tariant, tai tas pats žmogus su tais pačiais pomėgiais ir troškimais, tik be fizinio kūno, kuris leistų tuos poreikius patenkinti. Tokia egzistencija yra tikra kančia. Įsivaizduokite, kad norite gerti, tačiau neturite fizinio kūno ir galimybės numalšinti troškulį. Be to, jūsų niekas nemato, todėl esate pasmerkti vienatvei.

 

Taip pat ir gyvūno kūne buvusi siela, kol šis nesuiręs, negali tęsti savo evoliucijos. Dažnai tokios nužudytų gyvūnų sielos tęsia savo kankinančią egzistenciją nužudymo vietoje arba seka iš paskos savo kūnui, kuris pavirsta į kailinius, batus ir pan. Kančią patyrusio, žiauria mirtimi mirusio ir dabar priversto kentėti siaubingą egzistenciją gyvūno siela nėra labai draugiškai nusiteikusi kankintojų atžvilgiu. Tad kuo daugiau žmonės turi gaminių iš kailio, odos, kaulų, tuo daugiau priešiškai nusiteikusių būtybių juos supa.

 

Visatos veikimo dėsniai yra visiškai teisingi. Gavę naują fizinį kūną žmonės pamiršta, ką veikė ankstesniuose kūnuose. Kone pusę dabar sutinkamų žmonių jau esame sutikę praeituose gyvenimuose. Dauguma yra patyrę jausmą, kai su kuo nors susipažinus atrodo, kad šį žmogų pažįsti visą gyvenimą. Įskaudinusieji mus buvo mūsų įskaudinti. Tie, kurie teikia džiaugsmą, buvo mūsų pradžiuginti. Viskas yra sąžininga ir teisinga. Kiekvienas viską gauname pagal nuopelnus, nors to ir neprisimename.

 

Siela nuolatos keliauja iš kūno į kūną. Anot Vedų, visatoje yra 8 400 000 gyvybės formų, siela pereina jas visas, kai kuriose pabūna net po kelis kartus. Ir tik 400 000 gyvybės formų yra žmogaus kūno tipo. Gauti žmogaus kūną – milžiniška sėkmė. Pirmiausia žmogus turi suvokti esminį skirtumą tarp jo ir gyvūno kūno. Gyvūnams būdingos visos teigiamos, dažniausiai tik žmogui priskiriamos savybės: atjauta, humoro jausmas, gebėjimas naudotis įrankiais. Galima pateikti daug pavyzdžių, kad šiuo aspektu gyvūnai nuo žmonių niekuo nesiskiria. Pavyzdžiui, beždžionės kvatoja taip užkrečiamai, kad nevalingai žmogus ima juoktis kartu. Nuo gyvūnų žmogus skiriasi tik tuo, kad gali valdyti savo jusles. Jeigu šuo pamato rujojančią kalę, nuo lytinės sueities jį gali sustabdyti tik šeimininkas. Pats keturkojis negeba savęs suvaldyti. Tad jei žmogus nesivaldo ir tenkina vien juslinius poreikius, kuo jis skiriasi nuo gyvūno? Jeigu niekuo, kitame gyvenime jis gaus geriausiai jo poreikiams pritaikytą kūną.

 

Yra dar vienas aspektas, skiriantis žmogų nuo gyvūno. Pastarojo kūnas nepritaikytas dvasiniam pasauliui, dvasinei prigimčiai ir Kūrėjui pažinti. Todėl jei žmogus nebando pažinti savo dvasinės prigimties ir atkurti natūralaus ryšio su Dievu, tuomet nesinaudoja kūno teikiamais privalumais ir niekuo nesiskiria nuo gyvūno. Dvasinis pasaulis yra mūsų tikrieji namai. Į jį pagaliau sugrįžusi siela patiria vis didesnę palaimą.

 

Kuo mažiau žmogus stengiasi suvokti savo dvasinę prigimtį, kuo labiau jis tapatina save su kūnu ir savo veikla, kuo labiau stengiasi keisti veiklos rezultatus, tuo daugiau kančių patiria ir ypač sunkiai ištveria artimo žmogaus mirtį. Gyvieji turi padėti mirusiam evoliucionuoti, o ne raudomis ir sielvartu stabdyti artimojo sielą, neleisti jai išeiti. Jeigu mirusysis stebi gyvųjų pasaulį, vadinasi, reinkarnacija neįvyko ir evoliucija liovėsi. Tik šmėklos gyvena šalia gyvųjų. Jeigu susapnuojame pažįstamą mirusį, reiškia, reikia už jį melstis ir jam padėti. Miręs žmogus, netekęs fizinio kūno ir negavęs naujo, neturi galimybės užsiimti dvasine praktika ir sau padėti. Todėl už mirusiuosius būtina melstis.

 

Siela tarp gyvųjų lieka dėl prisirišimų. Pavyzdžiui, miršta vaikas ir motina dėl jo rauda. Arba žmona verkia mirusio vyro ir prašo nepalikti jos. Gedėdami mirusio artimojo žmogus, žmonės labiausiai apgailestauja dėl savęs, nes neteko bendravimo ir visų džiaugsmingų akimirkų, kurias galėjo suteikti išėjusysis. Tačiau tokie išgyvenimai labai kankina mirusįjį. Grįžti į kūną jis jau negali, tačiau negali ir išeiti, tęsti gyvenimo kitame kūne. Taip pat negali niekuo padėti ir artimiesiems, tad viską stebi iš šalies ir labai kankinasi.

 

Pasaulyje siela gali likti ir dėl savo prisirišimų. Todėl Vedų laikais vyresni žmonės pamažu atsisakydavo materialaus pasaulio vilionių, galiausiai palikdavo namus ir iškeliaudavo į mišką, kur gyvendavo labai asketiškai ir nuolatos medituodavo. Šiuolaikiniai senoliai, deja, dažnai laiką leidžia žiūrėdami televizijos serialus, o ne ruošdamiesi svarbiausiam gyvenimo egzaminui – mirčiai.

 

Mirti sąmoningai, esant visiškai pasiruošus sielos perėjimui iš vieno būvio į kitą, yra didelė sėkmė ir labai geras likimas. Dirbantys ligoninėse tikrai pastebi skirtumą, kaip šį pasaulį palieka geri ir pikti žmonės. Mirtis – labai nemalonus dalykas. Kaip ir gimimas. Nežinome nei dienos, nei valandos, kuomet tai nutiks. Žinome tik tai, kad mirtis neišvengiama. Todėl, kol dar esame gyvi, turime tinkamai jai pasiruošti, o ne neigti, bijoti ir vengti minčių apie mirtį.

 

Straipsnio autorė: Asta Ivaškevičiūtė, šaltinis: balarama.lt

Rekomenduojami video:


2500
12 Comment threads
5 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Ios

Nesamoningas straipsnis. Taip nera. Niekas niekur taves nesiuncia. Ir nera siela mazyte kaip plauko galiukas. Ji tikrai didele. Kas buvo iseja is kuno ,tas supranta ,kad straipsnis nei skatiko nevertas. Kai zmogus mirsta arba uzmiega jis tiesiog iseina judesiu is kuno. Jus atliekate veiksma o kunas atsilieka. Kunui atsilikus jis suglumba o siela veikia toliau. Po to seka bandymas prikelti kuna, taciau po keliu bandymu suprantate jog jus esate siela. Ir tada jus arba laukiate arba tiesiog iseinate. Jaigu esate pradeja kaska veikti ,tobulinti,gerinti savo gyvenima, tuomet lauksite kol atsiras naujas kunas jusu seimoje. O jai nieko nenuveikete gero tobulumui… Skaityti daugiau »

Pyktis.

Ka tu cia kliedi??? ;D
Gyvenime yra taisykles kurias mes susikureme. (Tai yra mums sukure jas tie kurie mus valdo)

Gyvenime yra istatymai kuriuos per Moze dave Dievas.
Ir pats svarbiausias kuri dave JEZUS KRISRUS-MEILE! Jei kiekvienas is musu jos turetu tai cia butu ROJUS.

Vikan

Melstis tai nereiskia kad is biblijos reik skaityt, sedet ir poteriaut.. as asmeniskai tai suprantu kaip pokalbi, gal palinkejima, kad ir kur tas nukeliaves kad jis nekentetu ir t.t Kai kazkas rade “„Kiekvienas viską gauname pagal nuopelnus, nors to ir neprisimename.“ Tai koks tolkas, jeigu neprisimename?” Nepameni bet juk tavo siela buna ten, pagal nuopelnus gauni kita kuna, tai jeigu noretum kad po mirties atgimtum tarakonu kokiu tada jo tolko jokio:) Viskas cia gerai parasyta tiesiog kiekvieno suvokimas ir tikejimas kazkuo skirtingas, vieni nenori tiket, kiti tiesiog negali nes nera vizualiu irodymu ir t.t Todel ir reikia ieskot saves, savo… Skaityti daugiau »

eilinis

ir vel cia belekas beleka sneka.

nu nu pasakoriai

tos pragaro planetos tie kankinimai ir pan… tai kad jai netikesi busi pasmerktas ir pan… kadangi Dievas,Kurejas ar kas jis ten toks butu viska sukure ir pan… tai tik is meiles jums,kad jai jus juo netikesite busite blogi nes esate silpni busit kankinami ir pan,bet cia tik is meiles jums nes Dievas jus myli jis yra begaline meile atlaidumas.

Alvydas

Na jau apie Pragaro planetas kazkokia nesamone,tawe nukankina tada istrina atminty ir wel reinkrnuojies….wtf….tai kam kurt ta siela kad kentet weliau,kokia cia laiswe….

tiesiog

arba ,arba ….nezinome ,ir nesuzinosime …..

Mas

Siekiame zinoti ir suzinosim. Kas iesko, tas randa.

Mas

Laimiui Opulskiui: Gerai kad iskyla klausimai, esi mastantis zmogus. Sielos neatsiranda, taip kaip atsiranda zmones. Jos negimsta ir nemirsta. Laikas joms neegzistuoja. Vaikas negauna 20-mecio ar kokio kito (numeris)-cio siela. Siela amzina, jei laikas neegzistuoja. tai kad ji negali gauti -mecio siela. Siuo straipsniu remtis nereikia. Teiginys: 10 000 kartų mažesnė už plauko galiuką, artimam žmogui palikus kūną, t. y. mirus, jis neatpažįstamai pasikeičia ir kiti. Tai yra visiska nesamone. Laikas, kaip ir matavimo vienetai, sielai neegzistuoja. Milimetrai ar kilometrai – tai materealaus pasaulio skaiciavimo vienetai. Mirus kunui – atsipalaiduoja veido ir kiti raumenys, tai nieko bendro neturi su siela.… Skaityti daugiau »

Mas

Siela nematuojama didziu. Tai kad teiginys: 10 000 kartu mazesne uz plauko galiuka – neteisingas. Gan neblogai viskas paaiskinta. Tiket tuo ar ne yra kiekvieno musu reikalas, kaip ir del Dievo. Beje, Dievas nesukure religijos, tai kad nereikia melstis del mirusios sielos. Juk pasakyta: netusciazodziaukit. Taikos ir ramybes jums.

Vikan

Tai meldimasis nebutinai turi but sveika maryja ar teve musu ar dar kazkas.. nes cia vel kiekvienas kitaip supranta ta malda

VA

Toks mazochistinis vaizdelis gaunasi..Norisi tikėti į meilę, šviesą, atleidimą. O čia labai jau viduramžiais atsiduoda.

aurimas

Tai jei neįrodysi, tai kam tikėt? O jei tikėt, tai tada reikia tikėt visais iš eilėsneįrodomais dalykais.

jjjj

“Kiekvienas viską gauname pagal nuopelnus, nors to ir neprisimename.”
Tai koks tolkas, jeigu neprisimename?

Taip pat skaitykite