Išgyvenę po žaibo smūgio: ką reiškia savo kūnu pajusti milijonus voltų?

zaibas-zmogusJeigu žaibas trenkia į minią, tai pataiko į kurį nors vieną žmogų. Kodėl? Kuo pasižymi tas „išrinktasis”? Kaip vėliau pasikeičia jo organizmas? Kodėl vieni praranda atmintį, o kiti įgauna nepaprastų sugebėjimų?

 

Jis mus medžioja

 

Tikimybė, kad į žmogų pataikys žaibas, gana nedidelė: didžiausias santykis 1:600 000. Tačiau kasmet šansai didėja—žaibas į žmones pataiko vis dažniau ir dažniau. Nors pačių žaibų nedaugėja — kaip buvo kasdien apie 8 milijonus, taip ir liko.

 

JAV draudimo kompanijų duomenimis, anksčiau per metus žaibas trenkdavo maždaug į 600 amerikiečių. Pastaruoju metu šis skaičius išaugo iki pusantro tūkstančio. Tad gal žaibai specialiai medžioja žmones kaip plėšrūnai?

 

Kartais žaibo iškrovą iš tiesų galima palyginti su gyvu padaru. „Tankus žaibolaidžių tinklas žaibams neturi įtakos. Kai tradicinis kelias būna užtvertas, jie prie objekto veržiasi pro apačią, eidami pažeme”, — rašo vienas profesorius, kuriam bet kokia mistika yra svetima.

 

Tačiau, kas traukia žaibą prie žmogaus, iki šiol neaišku. Kai kurie mokslininkai gana rimtai dėl to kaltina… testosteroną — vyrišką lytinį hormoną. Jie nesugeba kitaip pagrįsti to, kad 86 proc. visų tų, į kuriuos trenkė žaibas, yra vyrai. Tačiau kuo šis hormonas toks „patrauklus”, mokslininkai negali paaiškinti. Nors pabrėžia: iš grupės žmonių žaibas būtinai pasirenka tą, kurio testosterono kiekis didžiausias.

 

Užverda prakaitas

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Nemažiau paslaptingai žaibas „elgiasi” ir patekęs į žmogaus organizmą. Atrodytų, kad dešimčių milijonų voltų iškrova ir šimto tūkstančių amperų elektros srovė turėtų akimirksniu užmušti. Tačiau kai kurie žmonės vis dėlto išlieka gyvi. Ir tai toli gražu ne pavieniai atvejai. Pavyzdžiui, Amerikoje jie sudaro apie 900 žmonių kasmet. Apie tai buvo paskelbta konferencijoje vienos įdomios organizacijos, kurios pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Ištvėrusių žaibą ir elektros iškrovą internacionalas”.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

„Šie žmonės trokšte trokšta būti tyrinėjami, — sako Džono Hopkinso universiteto (JAV) neuropatologas Nelsonas Hendleris. — Tačiau nedaug kas to imasi, nes mano, kad žaibas ir apnuoginti elektros laidai daro tokį patį poveikį. Pasirodo, yra visai ne taip. Kartais žaibas ant kūno nepalieka jokių pėdsakų, nors pereina kiaurai visus vidaus organus. Arba atvirkščiai, praeina paviršiumi, uždegdamas drabužius ir avalynę.”

 

„Man pasakojo, — tęsė gydytojas Hendleris, — kad buvo tokių atsitikimų, kai ant nukentėjusiųjų kūnų užvirdavo prakaitas, apgaubdamas juos garų tumulais. Vienas konferencijos dalyvis teigė, kad jo kelnių kišenėje išsilydė monetos, kitam — auksinis dantis, trečiam — ant kaklo kabanti grandinėlė ir kelnių užtrauktukas… Tačiau visi jie liko gyvi.”

 

Nervai „dega”

 

Tyrimais nustatyta: žmogų gelbsti tai, kad milžiniškos galios iškrova per kūną pereina per milijonines sekundės dalis. Ir ne visada suspėja uždegti. Poveikio jėga priklauso nuo organų ir audinių pasipriešinimo, kuris vidutiniškai sudaro 700 omų. Kuo didesnis pasipriešinimas, tuo sunkesnės pasekmės.

 

Tokius pėdsakus ant kūno gali palikti žaibo iškrova.

Tokius pėdsakus ant kūno gali palikti žaibo iškrova.

 

„Pirmiausia „sudega” mūsų elektros laidai — nervų audiniai, — sako žaibo traumų tyrinėtoja ir reanimatologė Mari En Ku-per iš Ilinojaus (JAV) universiteto. — Geriausiu atveju būna pažeidžiama jų apsauginė plėvelė, kuri primena elektros laidų izoliaciją. Atsigavęs po šoko, žmogus gali net nejausti kokių nors pokyčių. Kai kada pasekmės išryškėja net po kelių mėnesių, kai nervų audiniai pradeda „trumpinti”, ir atsiranda kontaktai ten, kur jų neturėtų būti. Dėl šios priežasties kai kuriems žaibo smūgį patyrusiems žmonėms ir kyla problemų.”

 

Ir iš tiesų daugelis „Internacionalo” narių skundėsi bloga judesių koordinacija, traukuliais, skambėjimu ausyse, periodišku šlapimo nelaikymu, dirglumu. Vienas delegatas plikai nusiskuto galvą. Ir ne todėl, kad dabar tai madinga, o paprasčiausiai negalėjo ištverti nuolatinio plaukų judėjimo.

 

Tačiau pasitaiko ir gana teigiamų metamorfozių. Pavyzdžiui, Janas Golovačekas iš Čekijos negalėjo atsidžiaugti po žaibo smūgio vėl atgauta lytine potencija.

 

„Galbūt „trumpasis jungimas” jam įvyko stuburo smegenyse, — visiškai rimtai bandė aiškinti Mari En, — ir atsirado kontaktas, kuris atstatė už erekciją atsakingus nervų impulsus.”

 

Smūgis į galvą

 

Būna, kad žaibas pataiko tiesiai į galvą. Tada pasekmės būna sunkios — gali sprogti akys, ištikti koma, visiška amnezija arba pakisti manieros ir elgesys.

 

„Vienas mano pacientas, — pasakoja gydytojas Hendleris, — po žaibo smūgio prisiminė savo vaikystę ir ėmė elgtis kaip dvejų metų vaikas. Kitas prarado trumpalaikę atmintį. „Man reikia užsirašyti, kur pasidėjau daiktus, antraip aš nieko nerandu”, — skundėsi jis. Tomografija parodė, kad žaibas šiems žmonėms „išjungė” didelę dalį smegenų. Tačiau dažniausiai pažeidimai būna taškiniai ir iš karto keliose vietose.

 

Šaltinis: “Savaitė su TV”, 2006 m. nr.


2500