Sutartis su šėtonu inkvizicjos bylose

Mūsų Anomalija.lt forume laikas nuo laiko vis iškyla tema apie tai kaip sudaromos sutartys su šėtonu ir kas tai apskritai per dalykas jos yra, tad ir nusprendžiau apžvelgti šį fenomeną. Pati sutarties su šėtonu samprata, atsirado gana vėlai, manoma jog greičiausia kažkada viduramžiais ar kiek vėliau.

To meto krikščioniško Europos teologija pasidarė gana teisiška, teologai apie viską kalbėjo teisne kalba, buvo svarbu apibrėžti terminus, sąvokas bei reiškinius, tad nenuostabu, jog tai palietė visas su dvasiniu gyvenimu susijusias sritis. Toks teisinis požiūris į dvasinius dalykus keliems šimtmečiams į priekį nulėmė Katalikų Bažnyčios požiūrį į įvairius teologinius aspektus.

Tarkime liturgijoje atsirado tiek begalė visokių taisyklių ir kiekvienos klaidelės padarymą kunigas užstraukdavo mirtiną nuodėmę. Tokį juridinį požiūrį į santykį su šėtonu, iš esmės išvystė vėliau atėjus invizicijos banga. Tad pasižvalgykime į inkvizcijos laikotarpį, nes būtent jis mums atskleidžia tai kaip buvo suvokiama sutartis su šėtonu.

Kas yra sutartis?

Sutartis su šėtonu, to meto savimonėje, buvo suvokiama, kaip inicijacija į slaptos, blogiui pasišventusios grupės misterijas, kurios metu, neofitas savo priklausomybę paprastai pažymėdavo šventvagiška priesaika. Verta pastebėti, jog asmeninės sutartys su šėtonu, nepriklausant jokiai slaptajai draugijai atsirado daug vėliau ir buvo gana retas reiškinys. Štai 1453 metais, Giljomas Edelinas, pasirašė sutartį su šėtonu ir ši sutartis vėliau buvo rasta ant jo kūno.

Įvairiuose senoviniuose grimuaruose, tokiuose kaip “Saliamono raktai” galima rasti begalę būdų kaip sudaryti sutartį su šėtonu, nors ir pačiuose grimuaruose dažnai būna minima, jog dažniausiai šios sutartys nesuveikia. Žinoma, kaip pastabi senoviniai tekstai, net jei ir nepavyko išsikviesti demono, sutarčiai sudaryti, nuo to kviečiančiojo nuodėmė nepasidaro lengvesnė.

XVIII amžiuje toks Chuanas Peresas nusprendė parduoti savo sielą ir kūną šėtonui už galimybę atkeršyti tiems, kuriuos jis laikę savo priešais. Jis pradėjo klajoti po pasaulį ir konsultuotis su įvairiais magijos adeptais, tačiau jam vis niekaip nepavykdavo išsikviesti šėtono, nors atliko ne vieną šėtono invokaciją. Tuomet Peresas pradėjo viešai deklaruoti tai, jog nebetiki jokiais antgamtiniais dalykais, o ypač Biblija.

Taigi, ši istorija iliustruoja tai, jog jei šėtonas ir neatsiliepė, jis vis tiek vykdo savo darbą, kurio pagalba geba atitraukti žmogų nuo tikėjimo Dievu. Krikščioniška demonolgija, pastebi jog šėtonas veikia subtiliai ir nepastebimai. Šiuo atveju jo neatsiliepimas vis tiek atvedė prie netikėjimo, vadinasi vienaip ar kitaip šėtonui atiteko šio nelaimėlio siela, o tamsos kunigaikščiui iš esmės nereikėjo nieko daryti, tik paprasčiausiai ignoruoti kvietimą pasirodyti.

Kiek laiko galioja sutartis?

Iškart reikia pastebėti, jog invizicijos teismų bylos, rodo, jog sutartys su šėtonu dažnai būdavo sudaromos žodiniu susitarimu, jokių kruvinų tekstų tais atvejais nebūdavo. Sutartis paprastai būdavo sudaroma visam gyvenimui, nors inkvizicijos bylose aptinkama ir tokių atvejų, kuriuose yra sąlyga, jog šėtonas nužudys žmogų praėjus tam tikram metų skaičiui ar kitokiu sutarties sąlygose numatytu momentu. Visi turbūt atsimename kuo baigėsi Fausto sutartis su Mefistofeliu: Sustok akimirka žavinga!

Štai 1646 metų inkvizicijos teisme, Elizabeta Vid, ragana iš Greit Ketvorto Charingtone, pasakojo jog šėtonas sutarties sudarymo metu pažadėjo už ją atlikti bet kokią šlykštybę kurios ji užsigeis, tačiau po 21 vienerių metų jis gaus jos sielą.

Sutarties galiojimo terminas būdavo gana įvairus, nors dažniausiai ji būdavo galiojanti amžinai. Tokia samprata, davė suprasti, jog ji galioja ir po žmogaus mirties. Taigi, tas kuris norėjo sudaryti sutartį su šėtonu, suprasdavo, jog trumpas gyvenimo žemėje etapas, bus perkeistas į amžiną kentėjimą pragare. Kaip ten bebūtų, tai nestabdė žmonių net ir nuo tokios, amžinosios sutarties sudarymo.

Šėtono ženklas

Anot inkvizicijos bylų, sutartis su šėtonu kartais būdavo pažymima ne popieriuje, o kokiu nors ženklu ant žmogaus kūno. Bylų metu, paprastai būdavo ieškoma šių ženklų ir jie būdavo laikomi vienu svarbiausių sutarties su velniu sudarymo įrodymu.

Tokie ženklai paprastai turėjo išskirtinisu požymius:pavyzdžiui bedus adata, jie buvo nejautrūs skausmui ir iš jų nebėgdavo kraujas. Žinoma, iš bylų aprašymų tampa aišku, jog dažnai tokiais šėtono ženklais būdavo palaikomi įvairūs dermatologiniai sutrikimai, nors kartais pasitaiko ir tokių aprašymų, kai žymė būdavo kokio nors gyvūno ar kokio nors šėtoniško simbolio pavidalo, tad kaip juos vertinti istorikai neturi vieningos nuomonės.

Tikėta, jog šiuos ženklus palieka pats šėtonas arba inicijacijos metu uždeda kuris nors iš koveno narių. Kartais toks ženklas, būdavo tiesiog karšta geležimi išdegintas simbolis, reiškęs priklausomybę šėtono garbintojų draugijai.

Kurį laiką, tokio ženklo buvimas buvo laikomas svarbiausiu sutarties su šėtonu sudarymo įrodymu. Tuo metu, “pradūrėjai”, t.y. tie kas specializavosi tokių ženklų paieškoje ir nustatyme bedant į juos adatą, buvo įsteigę ir atskirą gildiją.

Kadangi pradūrėjams už jų darbą buvo gerai mokama, jie labai dažnai rasdavo tuos ženklus nepriklausomai nuo to ar jie būdavo ar jų nebūdavo. Ir kaip čia nepadarysi verslo, kai buvo mokama už kiekvieną raganą, o jei nerasdavai ženklų, vaikščiodavai tuščiu pilvu. Verta pastebėti, jog inkvizitoriais pradžioje buvo išimtinai vienuoliai, kurie kovojo su erezijomis o vėlesniais, pagrindiniais inkvizicijos siautėjimo laikais, t.y. apie XVI – XVIII a., didžioji dalis inkvizitorių buvo savamoksliai pasauliečiai, kurie iš raganų paieškos padarė paprasčiausią verslą.

Įdomu tai, jog kol invizicija buvo pavaldi Bažnyčiai, raganų procesų praktiškai nebuvo, nes tikslas buvo nukenksminti eretikus. Čia vėlgi, svarbu tai, jog eretikai dažnai keldavo riaušes, neramumus ar prieidavo iki žmogžudysčių. Tokie eretikų procesai dažniausiai baigdavosi pastarųjų įkalinimu, prie deginimų prieita daug vėliau, jau apšvietos laikotarpiu. Taigi, kol inkvizicija buvo Bažnyčios rankose tai ir teismai visi baigdavosi blogiausiu atveju nuplaktinimu ar įkalinimu ir deginamos raganos ar eretikai buvo tik itin retais atvejais, o vėliau… na tas vėlesnis invizicijos įvaizdis vis dar išlikęs mūsų sąmonėje.

Kodėl kraujas?

Paprastai sutartis su šėtonu yra pasirašoma to kuris nori parsiduoti pragaro valdovui krauju, nes kraujas buvo laikomas gyvybe, taigi pasirašydamas sutartį krauju, ją iš esmės pasirašai ne kažkuo kitu, o būtent savo paties gyvybe.

Toks manymas, jog kraujas yra gyvybė, greičiausiai kilo pastebėjus, jog žmogui ar gyvūnui netekus daug kraujo šis nusilpsta. Kraujas laikytas pačia tyriausia ir nepajudinama substancija. Taip pat tikėta, jog motinos pienas kuris teikia gyvybę kūdikystėje yra pakitęs kraujas.

Kraujo sutartis įvairiose kultūrose žmonės sudarydavo ne tik su angamtinėmis būtybėmis, bet ir tarpusavyje. Toks sutarties būdas buvo gana paplitęs, nes taip sudarytos sutarties laužyti nevalia, nes galima užsitraukti dievų rūstybę.

Senovėje kraujo pagalba žmonės susibroliuodavo. Jei dviejų asmenų kraujas susimaišydavo, tada jie laikydavo vienas kitą broliais. Tokie susibroliavimai vykdavo įvairiai, tai buvo ir vienas kito kraujo gėrimas, ar žaizdų padarytų ant delno sulietimas ar kraujo gėrimas sumaišius jį su vynu. Ir šis ryšys buvo vertinamas taip pat kaip ir natūralus genetinis ryšys.

Grįžtant prie sutarties su šėtonu fenomenu, tai norisi trumpai paminėti vieną įvykį. Augsburge, toks Juozapas Egmundas Šulcas, inkvizicijos teismo metu papasakojo štai tokią istoriją: 1671 metų gegužės 15 dieną, tarp 11 ir 12 valandos nakties, jis pats, trijų kelių sankryžoje, ant žemės numetė pergamentą, kuriame buvo savo krauju užrašęs sutarties tekstą.

Kraują jis išgavo įsipjovęs į nykštį ir tuo krauju užrašė tekstą, kuriame pasižadėjo visu kūnu ir siela pasišvęsti šėtonui bei visiškai atsižadėjo priklausomybės Dievui. Tokiu būdu jis teigė sudaręs sutartį su Liuciferiu.

Ar galima išvengti sutarties?

Esama pasakojimų ir apie tai, kaip vienas ar kitas žmogus sugebėjo apgauti patį šėtoną atsikratant sutarties. Ir šie pasakojimai nėra iš lietuviškų sakmių, kuriose velnias paprastai parodomas kaip gana kvailas personažas, šie pasakojimai sutinkami invizicijos bylose.

Šventasis Alfonsas nurodo būdą, kaip atsisakyti sudarytos sutarties su šėtonu. Jo manymu, bet kas kas sudarė tokią sutartį ir nori atgailauti bei išgelbėti savo sielą, privalo atsižadėti bet kokio kontakto su šėtonu ir pačios sutarties; sudeginti visas knygas, amuletus, raštus ir daiktus, kuriais buvo praktikuojami magijos menai bei tuos daiktus kurių pagalba buvo vykdoma šėtono invokacija; taip pat jis privalo sudeginti ir pačią sutartį, jei ji buvo pasirašyta ant pergamento ar panašaus daikto; taip pat toks žmogus privalo atgailauti ir atlyginti visą žalą kurią padarė aplinkiniams dėl sutarties vykdymo. Taip pat žinoma labai svarbu išpažinti tokią nuodėmę kunigui ir gauti išrišimą.

Tokį sutarties nutraukimo atvejį galima aptiktu palaimintuoju paskelbto portugalo dominikono Žilio Santaremiečio gyvenime. Žilis dar jaunystėje buvo pagarsėjęs kaip puikus medikas ir filosofas. Savo kelionių po pasaulį metu jis sutiko vieną asmenį kuris jį pamokė magijos menų, tad Žilis ateinančius septynis metus pašventė juodųjų menų studijoms. Kaip užmokestį už studijas nepažįstamasis pareikalavo sudaryti sutartį su šėtonu.

Vėliau Žilis atgailavo dėl šios nuodėmės ir grįžęs į Portugaliją įstojo į dominikonų ordiną. Jis atgailavo visą likusį gyvenimą ir mirė 1205 metais. 1748 m. popiežius Benediktas XIV Žilį paskelbė palaimintuoju. Palaimintojo kultas kai kuriose Portugalijos vietovėse egzistuoja ir po šiai dienai.

Keisto paveikslo istorija

Pasakojama, jog Vatikano archyvuose yra vienas Kristaus nukryžiavimo paveikslas, turintis itin paslaptingą istoriją. Vienas jaunuolis buvo visiškas paleistuvis ir šventvagis. Kadangi jis gyveno labai palaidą gyvenimą, gana greitai iššvaistė tėvų palikimą ir gyveno nepritekliuje. Kartą neapsikentęs savo ubagystės jis nusprendė parduoti savo sielą Liuciferiui, idant šis duotų jam daug pinigų, kad jaunuolis toliau galėtų gyventi kaip ponas.

Teigiama, jog kai jis pakvietė Liuciferį, šis apsireiškė prieš kūnišku pavidalu ir pareikalavo pasirašyti sutartį, kuria jaunuolis perduoda savo sielą tamsos kunigaikščio valdžion. Vaikinukas sutiko, bet su viena sąlyga: jis paklausė ar Liuciferis dalyvavo Kristaus nukryžiavime ant Golgotos kalno; šėtonas užtikrino jog tikrai dalyvavo, taigi jaunuolis pareikalavo, jog jam Liuciferis nupieštų tikrąjį nukryžiavimo momentą, koks jis buvo iš tiesų.

Liuciferis kurį laiką pamąstęs, sutiko ir nupiešė jo prašomą Kristaus nukryžiavimo paveikslą. Jaunuolis pamatęs kaip iš tiesų atrodė Kristaus atpirkimas, puolė ant kelių ir atgailaudamas ėmėsi šauktis Dievo pagalbos. Šėtonas tuoj pat dingo atgal į pragaro gelmes. Jaunuolis gi atgailaudamas ir norėdamas gauti atleidimą už šią baisią nuodėmę kreipęsi į popiežių ir perdavė paveikslą saugoti Bažnyčiai.

Pasakojama, jog vėliau, kunigaikštis Barberini gavo leidimą kopijuoti paveikslą ir dabar jo kopiją galima pamatyti kapucinų vienuolyne San Marija della Konsecione.

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.