Seni batai ir magija

Abipusę meilę, harmoningą santuoką, gyvenimą be netikėtų likimo smūgių ir ilgų ligų jums parūpins… seni batai.

Mintys apie meilę
*Jeigu jūs norite sužinoti, ką apie jus galvoja jūsų išrinktasis, tai reikia įsigudrinti ir, užsimerkus, pastovėti jo batuose. Tai daryti būtina basiems. Pradžioje prieš jūsų akis atsiras „tuščias ekranas“. Po to pradės keistis paveikslai, vaizdai, galvoje šmėkštelės įvairios mintys. Įsiminkite jas, stenkitės suprasti.
Ne visiems, žinoma, pasiseks. Pasiseks tik tiems, kurie labai stipriai to trokš arba pakankamai jausmingiems asmenims. Bet kokia gi moteris nėra jausminga, nenori būti mylima?

Kažkas pasakys: kvailas prietaras! Ir bus neteisus. Šitas „kvailas prietaras“ turi visiškai racionalų paaiškinimą. Žmogaus delnai ir padai turi didžiausią energoinformacinio lauko pėdsaką, kuriame „užrašyti“ jausmai ir mintys, viltys ir planai. O nešiotoje avalynėje ši informacija išsilaiko todėl, kad mūsų padai prakaituoja. Štai ir gaunasi: mintys paslėptos galvoje, o atsiveria per kojas. Tam ir magija…
*Kad prisitrauktumėt norimą žmogų prie savęs, reikia pagremžti šiek tiek odos iš vidinės apavo pusės, suberti į maišelį ir nešiotis su savimi.

Ir vėl visi tie veiksmai paaiškinami. Mažos odos dalelės saugo jo biolauko anspaudą ir, kas labai svarbu, dar ilgą laiką jos išlaikys ryšį su savo šeimininku. Jas nešiodami jūs sujungiate jo lauką su savo. Tokiu būdu vyksta jūsų biolaukų dažnių derinimas.
*Tuo pačiu tikslu (kad pritrauktų norimą žmogų prie savęs) į jo batus dėdavo:
*plunksnas iš savo pagalvės,
*siūlus iš savo naktinių rūbų (ištrauktus toje pusėje, kuri prie kūno),
*sudegintą savo plaukų sruogą, nukirptą nuo smilkinio,
*įtrindavo padus lašiniais.

Vestuvės
Kai piršlė eidavo pas jaunosios tėvus piršti, tai jai į nugarą mesdavo vyžą, bet taip, kad pataikytų. Buvo manoma, kad tada išpirš protingai. Atrodytų, visiškai kvaila užmačia. Bet įsivaizduokite padėtį piršlybų išvakarėse.
Triukšmas, erzelynė, šurmulys, nervai. O piršlybos – atsakingas reikalas. Tuo ji pragyvenimui užsidirbdavo. Atsakys kartą, kitą – apverktina bus jos reputacija, o kartu ir pinigai. Nebekvies. Todėl, žinoma, pergyvendavo ji tuo metu ne mažiau negu jaunikis su nuotaka ir jų tėvai.
Tai štai, kad būtų susikaupusi, formoje – vyža per nugarą. Na, o mūsų dienomis, jeigu viskas pagal senovinius papročius daroma, galima paploti per petį – efektas bus tas pats.
Išeinantiems po jungtuvių jaunikiui ir nuotakai mesdavo po kojomis senas tėvo ir motinos vyžas, kad gyventų draugiškai, kaip tėvai. O jeigu tuokdavosi našlys, tai vyžas pradėdavo rinkti prieš pusmetį iki vestuvių. Ir kada jaunikis su nauja žmona pasirodydavo ant bažnyčios laiptelių, bombarduodavo tomis vyžomis tol. Kol jaunieji neišeidavo už kaimo ribų. Žmonės tikėjo, kad be šio ritualo būsimas jaunųjų gyvenimas nebus laimingas.

Mano namai – mano tvirtovė
Norėdami apsaugoti namus nuo nužiūrėjimo, pagadinimo ir visokių likimo smūgių ant namo priebučio ir visame darže ant stulpų iškabindavo vyžas. Namo priebutį puošdavo vyžomis, kad pirmas žvilgsnis, kuris buvo laikomas nužiūrėjimu, tektų vyžoms. O jau paskui, kada visa nužiūrėjimo jėga „nueis“ į jas, bendrautų su šeimininku. Vyžos kabėdavo tol, kol nesuirdavo. O naujas, sunešiotas, visą laiką kabindavo.

Naujesniame variante, artimesniame mūsų laikams, seną apavą statydavo prie įėjimo, kabindavo ant tvoros. Svarbiausia, kad už jo „užsikabintų“ svetimas žvilgsnis.

Jeigu jūs tikite senovės papročiais ir ritualais, išbandykite taip, kaip pasakyta. O miesto butuose, neišmeskite senų batų, padėkite koridoriuje. Jie pasitarnaus žaibolaidžiu jeigu grės nužiūrėjimas ar pagadinimas.

Šaltinis: “””Ведьма”””Оксана Забавчук ir Fb: Mėnesiena: Būrimas kortomis