Homo sapiens lopšys – Anomalija.lt

Homo sapiens lopšys

„Prieš šimtus tūkstančių metų, per dar neįmanomą tiksliai apskaičiuoti Žemės raidos periodo laiko tarpą, kurį geologai vadina terciaru, spėjama, jog to periodo pabaigoje, kažkur karštojoje juostoje — tikriausiai plačiame žemyne, kuris dabar yra nugrimzdęs į Indijos vandenyno dugną, — gyveno nepaprastai išsirutuliojusios veislės žmoginės bedžionės“, — rašo Fridrichas Engelsas savo veikale „Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese“.

 

Engelsas rėmėsi Darvino, Hekslio ir kitų žymių XIX amžiaus mokslininkų darbais, kurie padėjo pamatus šiuolaikiniams gamtos mokslams ir humanistikai. Tomas Hekslis, Darvino bendražygis, tyręs žmogaus kilmę (jo vardas jau minėtas šioje knygoje, kalbant apie tasmanių kilmę) spėjo, kad „homo sapiens“, tai yra protingasis žmogus, bus susiformavęs dabar paskendusiame žemyne — Lemūrijoje.

 

Hekslio pažiūrų, kaip matyti iš pirma cituotų eilučių, laikėsi ir Fridrichas Engelsas, akylai stebėjęs visus naujausius savo meto mokslo laimėjimus, nuo matematikos ligi paleoantropologijos. Hekslio hipotezę išplėtojo kitas žymus XIX amžiaus mokslininkas Ernstas Hekelis.

 

Hekelis, nuodugniai ištyręs visus duomenis, kuriuos anuo metu turėjo sukaupęs žmogaus kilmės mokslas, priėjo išvadą, kad evoliucijos grandinėje, siejančioje homo sapiens ir žmoginės beždžiones, esanti spraga: joje iškritusi viena būtina grandis, viena rūšis, tarpinė tarp žmogaus ir beždžionės. Hekelis tą rūšį pavadino „pitekantropu“, arba „beždžionžmogiu“. O ta trūkstama grandis, Hekelio akimis, tarpusi Lemūrijoje, iš kur jos atstovų migruota į šiaurės rytus — Indostaną, Pietryčių Aziją, ir į vakarus — Afriką.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Veikiai Hekelio teorija buvo akivaizdžiai patvirtinta: olandų gydytojas Eženas Diubua randa pitekantropo palaikus Javos saloje. Vėliau beždžionžmogių palaikų buvo rasta Afrikoje ir Indijoje. Bet… ar jie byloja už Lemūriją, sausumos tiltą, jungusį žemynus ir plytėjusį nuo Afrikos ligi Indijos, net Pietryčių Azijos?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Fridricho Engelso, Tomo Hekslio, Ernsto Hekelio autoritetas neginčijamas. Bet jie juk rėmėsi XIX amžiaus mokslo faktais,— o per praėjusį nuo tada laiką ir geologija, ir paleoantropologija, okeanografija, ir zoologija prisirinko dešimtis ir šimtus naujų duomenų, jos turi moderniausių prietaisų ir įrankių, apie kuriuos praeito šimtmečio mokslininkai negalėjo ne svajoti. Kaipgi dabartinis mokslas žiūri į Lemūrijos ir žmonijos kilmės problemą?

 

Ne taip seniai mūsų šalyje „Misi“ leidykla išleido J. Rešetovo monografiją „Žemės prigimtis ir žmogaus kilmė“. Remdamasis naujausiais geologijos, paleontologijos ir paleoantropologijos laimėjimais, autorius pateikia įtikinamų argumentų, kad Lemūriją — Rytų Gondvana — buvo labai svarbi seniausio žmogaus formavimosi procese.

 

Maždaug prieš šimtą milijonų metų, rašo Rešetovas, „kreidos epochoje Lemūriją plytėjo, matyt, šiuolaikinio Indijos vandenyno vidurio kalnagūbrio vietoje, taip pat aprėpė visus salynus, Madagaskaro, Ceilono salas, Indostano pusiasalį ir Arabų jūros šelfą“. Retkarčiais Lemūriją susijungdavusi sąsmauka su Pietryčių Azija. Lemūrijos žemynas buvusi tankiais tropiniais miškais apaugusi žema sausuma, iš pietryčių, pietų ir šiaurės supama vulkaninių kalnynų.

 

Čia buvusios palankios sąlygos, kad vėliau galėtų rastis ir sėkmingai rutuliotis naujas žinduolių būrys — nedideli žvėreliai, gyvenę medžiuose ir mitę vabzdžiais. Pamažu tie žvėrel;ai didėję, vis vikriau ir sumaniau laipioję medžiais, nes daręsi vis akylesni ir lavėję jų letenos, kurios ėmusios virsti imamuoju organu — rankomis. Taip maždaug prieš 100—70 milijonų metų mūsų planetoje pasirodo pirmieji primatai — lemūrai, arba pusbeždžionės.

 

Maždaug prieš 34 milijonus metų ištinka didelės permainos: Lemūrijos pietuose ir pietryčiuose nugrimzta dideli sausumos lopai, o dar pirmiau nuo žemyno atsiskiria Madagaskaro sala. Smarkiai pakinta ir pusbeždžiornų būrys.

 

Vieni lemūrai išauga labai dideli, ieškodami maisto, iš medžių nusileidžia į žemę. Madagaskare rasti milžiniško lemūro — megaladapio, vieno iš įdomiausių kada nors gyvenusių mūsų planetoje gyvūnų, — griaučiai. Įsivaizduokite lemūrą žmogaus augumo, vaikščiojantį stačią ant dviejų užpakalinių galūnių, bet turintį ilgą uodegą ir didžiules apskritas akis!

 

Tačiau ne tas evoliucijos kelias buvo sėkmingas. Planetos šeimininkais tapo ne „dvikojai lemūrai“, o pusbeždžionių palikuonys, kurie virto „tikromis beždžionėmis“, o iš tų savo ruožtu išsirutuliojo žmoginių beždžionių šaka. „Driopitekais“ vadinama išmirusių beždžionių veislė, iš kurios prasidėjo tiek gorilos ir šimpanzės, gyvenančios tropiniuose Afrikos miškuose, tiek dabartinių žmonių sentėviai.

 

Primityviausios iš driopitekinių beždžionių yra vadinamieji sivapitekai, kurių palaikų aptikta Indostane,! nes jos turi visų aukštųjų beždžionių — tiek gorilų, šimpanzių, tiek orangutangų — bruožų. Rešetovo monografijoje pateikiama faktų, kad seniausias primityviąsias beždžiones, o galimas daiktas, jų labiau išsirutuliojusius palikuonis, gyvenusius Lemūrijoje, privertusi migruoti to žemyno žūtis — galutinai Lemūrija suskilo maždaug prieš 25 milijonus metų.

 

Migruojama buvę į vakarus — Afriką, taip pat į šiaurę — Indostaną. Cia, rašo Rešetovas, „vėlyvieji jų palikuonys, Indostano šiaurėje gyvenę maždaug prieš 4—4,5 milijono metų, pradėjo gyventi vien tik žemėje ir ėmė vis dažniau vartoti gamtos daiktus kaip įnagius“. Jos ir buvę „seniausi priešžmogiai“. Ar tuo ir baigiasi Lemūrijos istorija?

 

O gal paskutinių to žemyno likučių dar ilgai būta Indijos vandenyne? Ir ne tik terciaro periode, lemūrų ir žmoginių beždžionių kilimo epochoje, bet ir kvartero periode, žmogaus rutuliojimosi epochoje? Ir ar nebus Lemūrija buvusi žmonijos lopšys, ne tik prietiltis, kuriame lemūrai ir primityviosios beždžionės pasirengusios įsibrauti į visas kitas pasaulio dalis (išskyrus Australiją ir Antarktidę, tas visiškai izoliuotas žuvusios Gondvanos dalis)?

 

Į tą klausimą atsakys tik išsamios paieškos Indijos vandenyno dugne, buvusios Lemūrijos rajone. Tirdami seniausias mūsų planetos civilizacijas, susiduriame su daugybe mįslių, kurias, net nuostabu, įminti padeda hipotezė, jog Lemūrija— tai platus sausumos lopas Indijos vandenyne, gyvenamas ne lemūrų ir net ne pitekantropų, o žmonių, kurie, be kita ko, buvo pasiekę aukštą kultūros raidos pakopą!

 

Parengta pagal: A. Kondratovas „Trijų vandenynų paslaptys“


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
PlayBoy

Kazkoks pornografinis paveiksliukas. xD

Vaidas

Ne taip seniai mūsų šalyje „Misi” leidykla išleido J. Rešetovo monografiją „Žemės prigimtis ir žmogaus kilmė”. Kažkokia negirdėta leidykla mūsų šalyje