Užmiršta tikrovė pavadinimu Deja-vu

Daug kam yra žinomas fenomenas deja vu (dežaviu), kai nauji įspūdžiai, žmonės ir vietovės atrodo jau matyti anksčiau. Apie priešingą efektą – jamais vu (žameviu – pranc. niekada nematyta) – žinoma gerokai mažiau. Pastaruoju atveju žmogus įprastą situaciją vertina taip, tarsi su ja susidurtų pirmą kartą.
Šis reiškinys panašus į trumpalaikį atminties praradimą. Šio „sindromo“ auką kelias minutes gali užvaldyti jausmas, kad aplinkiniai žmonės ir daiktai yra visiškai nepažįstami. Pavyzdžiui, žmogus yra savo namuose ir kalbasi su artimu draugu arba šeimos nariu.

Staiga jam pasirodo, kad jis yra nepažįstamoje aplinkoje, o priešais sėdi kažkoks svetimas žmogus. Jei tai atsitinka ne pirmą kartą, jis laikui bėgant išmoksta valdytis ir nepasiduoti panikai. Nors gali elgtis keistokai arba nepataikyti atsakyti. Jamais vu iš esmės skiriasi nuo amnezijos – atminties praradimo. Amnezija paprastai ištinka dėl objektyvių priežasčių – traumos, šoko, streso arba senatvinių pasikeitimų.

Kaip žinoma, senukai, sergantys skleroze, paprastai užmiršta, kas vyko vakar, bet gali smulkiai papasakoti apie jaunystės įvykius. Būna ir atvirkščiai – gerai prisimena naujausius įvykius, bet visiškai pamiršta, kas įvyko seniau. Visiškas ir dalinis atminties praradimas būdingas ir asmenims, kurie tvirtina, kad juos pagrobė ateiviai arba dar kažkokios neaiškios jėgos.

Tačiau amnezijos ištiktieji paprastai pamiršta praeities įvykius arba žmones, o jamais vu yra susijęs su dabartimi. Tarkime, žiūrite pro savo namų langą ir staiga suprantate, kad pasaulis už lango jums yra visiškai nepažįstamas. Toks įspūdis, kad smegenys kurį laiką tiesiog išsijungia, „pakimba“ programa…

Neurofiziologijos specialistų nuomone, ir deja vu, ir jamais vu yra susiję su dviejų galvos smegenų sričių, kurių viena atsako už atmintį ir informacijos priėmimą, sąveikos sutrikimais. Beje, deja vu pasitaiko daug dažniau, nors šis reiškinys atrodo gerokai mįslingesnis, nes žmogui ne šiaip pasirodo, kad jis anksčiau kažkur matė kitą žmogų ar vietovę arba kokį nors objektą, bet ši informacija iš tiesų pasitvirtina.

Garsus psichologas Karlas Jungas (Carl Jung) tvirtino, kad nuo 12 metų gyvena tarsi dviejuose pasauliuose, dabarties ir tolimoje praeityje. Kartą jis pamatė gydytojo portretą, nutapytą XVIII a. Medikas avėjo batus su sagtimis. K.Jungui pasirodė, kad kadaise ir jis turėjo tokius batus. Be to, psichologas tikėjo, kad gimė ne 1875 m., o 1775 m.

Nuvykęs į Nairobį, profesorius pastebėjo tamsiaodį vyrą, atsirėmusį į ietį. Jam iškart kilo pojūtis, kad jis čia jau buvo prieš 2000 metų ir buvo sutikęs šį žmogų! Vieną panašų deja vu atvejį laiške bičiuliui aprašė Levas Tolstojus. Kartą per medžioklę jo žirgas pasibaidė ir numetė raitelį ant žemės. Tą akimirką rašytojas prisiminė: su juo tai jau įvyko prieš 200 metų, bet tada jis buvo kitas žmogus, su kitu vardu ir likimu.

Pasakoja mūsų amžininkas V.G.: „Man gana dažnai pasitaiko, kad atvažiuoju į nepažįstamą vietą ir ją atpažįstu. Iš anksto žinau, kas yra pastate, į kurį patekau pirmą kartą, arba koks vaizdas atsivers pasukus už kampo… Keletą kartų aš „atpažindavau“ visiškai svetimus žmones. Vieną sykį įstaigoje pamačiau moterį, ir vos tik ji įėjo į kambarį, aš jau žinojau jos vardą, pavardę, pareigas, šeimyninę padėtį ir kitus duomenis. Aš patyliukais priėjau prie vienos darbuotojos ir patikrinau informaciją – viskas pasitvirtino“.

Visai gali būti, kad deja vu – tam tikra aiškiaregystės forma, savotiški „prisiminimai apie ateitį“. Beje, neretai kažkokie žmonės ir situacijos mums iš pradžių sapnuojasi, o paskui su jais susiduriame tikrovėje. Taip pat egzistuoja hipotezė, kad laikas – santykinė kategorija, todėl kai kurie žmonės sugeba „matyti“ tiek tolimos praeities, tiek ateities įvykius. Bet tai paaiškinti mokslo požiūriu kol kas yra neįmanoma.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“, parengė: Milda Kunskaitė