Žiaurios nacių pamokos kaip žmogų paversti nemąstančia būtybe

nazi-campKaip nacių sistema laužė asmenybes, kaip asmenybės priešinosi sistemai ir siaubingai destruktyviam psichologiniam laukui, kokias strategijas naudojo naciai, siekdami iš žmonių pagaminti biomasę. Ruošdamasis viešoms asmenybės psichologijos paskaitoms, aš peržiūrėjau austrų psichologo Bruno Bettelheimo knygos „Peršviesta širdis“ ištraukas.

 

Knygoje jis aprašo savo patirtį Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos lageriuose, o taip pat kitų žmonių, susidūrusių su žmogiškumo naikinimo sistema vėliau, kai naciai „sužydėjo visu gražumu“. Skaičiau, žymėjausi, komentavau, taip gavosi šis straipsnis, rašo psichologijos mokslų daktaras Ilja Latypovas.

 

„Mane domina psichologinis aspektas to, kas vyko koncentracijos lageriuose. Kaip nacistinė sistema laužė asmenybes, kaip asmenybės priešinosi sistemai ir siaubingai destruktyviai visumai, kokias strategijas naudojo ir kaip jos deformavosi. Galų gale, asmenybės – tai ir yra mūsų išorinio pasaulio adaptacijos strategijos, ir nuo to, koks tas pasaulis, daugeliu atvejų (tačiau ne visada) priklauso, kokie esame mes,“ – rašo psichologas.

 

Nacių sistema 1938-1939 metais – kuomet B. Bettleheimas buvo Dachau ir Buchenvalde – dar nebuvo nukreipta į totalų naikinimą, nors su žmonių gyvybėmis jau ir tuomet nesiskaitė. Ji buvo orientuota į vergų „auklėjimą“: idealių ir paklusnių, negalvojančių apie nieką, išskyrus šeimininko malonę, kurios ne gaila parodyti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Atitinkamai, buvo būtina iš suaugusios ir prieštaraujančios asmenybės padaryti išsigandusį vaiką, jėga infantilizuoti žmogų, pasiekti jo regreso – iki vaiko arba išvis iki gyvūno, gyvos biomasės be asmenybės, valios ir jausmų. Biomasę lengva valdyti, ji neiššaukia atgailos, jos lengviau nekęsti ir ji klusniai žygiuoja į susinaikinimą. Tai yra, ji – labai patogi šeimininkams.

 

Kokie yra nacių surinkti ir siaubingai tiksliai pritaikyti būdai paversti asmenybę į biomasę?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

1 taisyklė. Priversti žmogų užsiimti beprasmiu darbu

 

Vienas iš mėgstamiausių esesininkų užsiėmimų – versti žmones daryti beprasmius darbus, ypač, kai patys suimtieji suvokdavo veiklos beprasmybę. Tampyti akmenis iš vienos vietos į kitą, plikomis rankomis kasti griovius, nors kastuvai guli šalia. Kodėl? „Todėl, kad aš taip pasakiau, žydiškas snuki!“. Tai nedaug skiriasi nuo „todėl, kad taip reikia“ arba „tavo reikalas vykdyti, o ne galvoti“.

 

2 taisyklė. Įvesti tarpusavyje susijusias taisyklės, kurių pažeidimo neįmanoma išvengti

 

Tokios taisyklės sudarydavo nuolatinės baimės kažkuo nusikalsti atmosferą. Žmonės buvo priversti tartis su prižiūrėtojais arba „kapo“ (SS prižiūrėtojų pagalbininkai iš suimtųjų tarpo), taip visiškai priklausydami nuo šių malonės. Karaliavo šantažas: prižiūrėtojai ir privilegijuotieji kaliniai galėjo į nusižengimus kreipti dėmesį, o galėjo ir nekreipti – mainais į vienas ar kitas paslaugas. Tėvų reikalavimų arba šalies įstatymų absurdiškumas ir prieštaravimai – galimas situacijos palyginimas.

 

3 taisyklė. Įvesti kolektyvinę atsakomybę

 

Kolektyvinė atsakomybė paskandina asmeninę – tai seniai žinoma taisyklė. Tačiau sąlygose, kuomet klaidos kaina yra pernelyg didelė, kolektyvinė atsakomybė verčia grupės narius vieni kitų prižiūrėtojais. Pats kolektyvas nenoromis tampa SS ir lagerio administracijos sąjungininkais. Tuo naudodamiesi esesininkai neretai specialiai pateikdavo eilinį beprasmį įsakymą.

 

Pastangos paklusti taip giliai įsismelkdavo į psichiką, kad visuomet atsirasdavo suimtieji, kurie uoliai vykdydavo tokį nurodymą (nors prižiūrėtojau jau po penkių minučių apie jį pamiršdavo) ir versdavo taip elgtis likusius. Vieną sykį nacis įsakė suimtųjų grupei plautis batų išorę ir vidų muilu. Batai pasidarydavo kieti kaip akmenys, skaudžiai trindavo kojas. Įsakymo daugiau nekartojo.

 

Tačiau daugelis seniai gyvenusių lageryje kalinių ir toliau kiekvieną dieną plaudavo savo batus, bei pykdavo dėl tariamo nevalyvumo ant visų, kurie to nedarydavo. Grupinės atsakomybės principas. Kai „visi kalti“, arba kai konkretų asmenį mato kaip stereotipinės grupės, o ne kaip savo asmeninės nuomonės atstovą.

 

Tai trys pradinės taisyklės. Smogiamoji jėga yra likusios trys, žlugdančios jau paruoštą asmenybę.

 

4 taisyklė. Priversti žmones tikėti tuo, kad nuo jų niekas nepriklauso

 

Tam reikia sukurti nesaugią aplinką, kurioje neįmanoma ką nors planuoti ir priversti žmones gyventi pagal instrukcijas, varžant bet kokią iniciatyvą. Čekų suimtųjų valią palaužė tokiu būdu: trumpam laikotarpiui jiems paskyrė „išskirtinių“ statusą, turėjusių tam tikrų privilegijų, leido gyventi palyginus geromis sąlygomis – be priverstinio darbo ir engimo.

 

Vėliau čekus netikėtai išvežė dirbti smėlio karjeruose, kur buvo pačios prasčiausios darbo sąlygos ir didžiausias mirtingumas, tuo pačiu dar ir sumažino maisto racioną. Vėliau atgal – į „geras gyvenimo sąlygas“ ir lengvą darbą, po kelių mėnesių – vėl į karjerus. Išgyveno nedaug kas. Visiškai atimta teisė į gyvenimo kontrolę, negalėjimas numatyti, už ką tave skatina arba baudžia, išmuša gyvenimo jausmą iš po kojų. Visiškai dezorientuota asmenybė paprasčiausiai nespėja prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

 

„Žmogaus išgyvenimas priklauso nuo jo galimybių išsaugoti šalia savęs kažkiek elgesio laisvės, išlaikyti bent kažkiek svarbių gyvenimo aspektų kontrolę, nepaisant sąlygų, kurios atrodo nepakenčiamos.. Netgi menka, simboliška galimybė veikti arba neveikti, tačiau savo laisva valia, leido tokiems kaip aš išgyventi,“ – cituojamas B. Bettelheimas.

 

Griežta įkalintųjų dienotvarkė nuolat palaikė įtampą. Jeigu vieną ar dvi minutes uždelsi prausdamasis – pavėluosi į tualetą. Užsilaikysi tvarkydamas savo lovą (tuomet Dachau dar buvo lovos) – negausi pusryčių, kad ir kokių skurdžių. Skuba, baimė pavėluoti, nė sekundės sustoti ir pagalvoti… Tave nuolatos spaudžia puikūs prižiūrėtojai: laikas ir baimė. Ne tu planuoji dieną.

 

Ne tu renkiesi, kuo užsiimti. Ir tu nežinai, kas su tavimi bus vėliau. Bausmės ir paskatinimai buvo visiškai nesistemingi. Jeigu pirmosios įkalintųjų bangos dar galvojo, kad geras darbas išgelbės juos nuo bausmės, tai vėliau atėjo suvokimas, kad niekas negarantuoja imuniteto nuo akmenų skaldymo karjeruose. Paskatinimai irgi buvo vien esesininko nuotaikos klausimas.

 

Autoritariniams tėvams ir organizacijoms tokia iniciatyvos ir aktyvumo nebuvimo sistema yra itin paranki, nes ji užtikrina „nuo tavęs niekas nepriklauso“, „na, ir ko gi jūs čia pasiekėte“, „taip buvo ir bus visada“ žinučių skleidimą.

 

5 taisyklė. Priversti žmones apsimesti, kad jie nieko nemato ir negirdi

 

B. Bettlheimas aprašė tokią situaciją. Esesininkas išsirenka viena auką ir ją sumuša. Šalia praeina vergų kolona, kuri, pamačiusi žiaurų susidorojimą, nusuka galvas į šalį ir paspartina žingsnį, visa savo išore leisdami suprasti, kad „nepastebėjo“ nusikaltimo. Esesininkas, neatsitraukdamas nuo susidorojimo, garsiai šaukia „šaunuoliai!“.

 

Todėl, kad suimtieji pademonstravo išmokę „nežinoti ir nepamatyti to, kas nepriklauso“ pamoką. O kaliniams sustiprinamas gėdos, beviltiškumo jausmas ir, tuo pačiu, jie nenoromis yra įtraukiami į esesininko kraupaus žaidimo bendrininkus. (Šeimose, kuriose smurtaujama, neretai galime matyti tokią situaciją, kai kažkas iš giminaičių viską mato ir supranta, tačiau apsimeta, kad nieko nemato ir nežino. Pavyzdžiui, motina, kurios vaiką seksualiai išnaudoja tėvas ar patėvis. Totalitarinėse valstybėse taisyklė „viską žinome, tačiau apsimetame…“ – svarbiausia jų egzistavimo taisyklė.

 

6 taisyklė. Priversk žmones peržengti paskutinę liniją

 

B. Bettelheimas pateikia tokią, ypač tinkamą „paskutinės linijos“ istoriją. Vieną sykį esesininkas atkreipė dėmesį į du žydus, kurie trypčiojo vietoje, nieko neveikdami. Jis privertė juo gulti į purviną duobę, pakvietė kalinį lenką iš kaimyninės brigados ir liepė užkasti abu nemalonėn patekusius vyrus. Lenkas atsisakė. Esesininkas pradėjo jį mušti, tačiau lenkas ir toliau nesutiko.

 

Tuomet sargybinis liepė jiems apsikeisti vietomis, o tada jau žydams liepė užkasti savo nelaimės brolį lenką. Nelaimei, šie sutiko tai daryti be didesnių prieštaravimų. Kai lenką jau beveik užkasė, esesininkas įsakė jiems sustoti, iškasti jį atgal, o tada vėl gulti į duobę. Ir vėl lenkui užsakė juos užkasti. Šį kartą jis jau sutiko – ar iš keršto, ar manydamas, kad esesininkas jų taip pat pagailės paskutinę minutę. Tačiau prižiūrėtojas malonės nesuteikė: jis pats sutrypę žemę virš savo aukų galvų.

 

Po penkių minučių juos – vieną jau mirusį, kitą mirštantį – išsiuntė į krematoriumą. Visų šių taisyklių rezultatas: „Suimtieji, suvokę nuolat SS jiems kišamą mintį, kad nėra jokios vilties, patikėję, kad jie niekaip negali nulemti savo būties – tokie suimtieji virsdavo vaikštančiais lavonais,“ – savo prisiminimuose rašė B. Bettelheimas. Pavertimas tokiais zombiais buvo paprastas ir greitai įgyvendinamas.

 

Iš pradžių žmogus nustodavo veikti savo valia: jis netekdavo vidinio judėjimo šaltinio, visa, ką jis darė, buvo išgauta iš jo prievarta. Jis automatiškai vykdė betikslius įsakymus. Vėliau jie nustodavo kelti kojas vaikščiodami, pradėdami charakteringai vilkti kojas.

 

Tada pradėdavo žiūrėti tiesiai priešais save. Ir tada ateidavo mirtis. Zombiais žmonės virsdavo tada, kai atmesdavo paskutinį bandymą apsvarstyti savo elgesį ir patekdavo į būseną, kai galėdavo pateisinti ir vykdyti viską, kas tik būdavo nurodoma iš išorės. „Tie, kas išgyveno, suprato vieną dalyką, kurio anksčiau neįsisamonindavo: jie turėjo paskutinę, tikriausiai svarbiausią, vertybę – bet kokiomis aplinkybėmis turėti savo asmeninį požiūrį į tai, kas vyksta aplink.

 


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
yeryh

B. Bettelheimas pateikia tokią, ypač tinkamą „paskutinės linijos“ istoriją. Vieną sykį esesininkas atkreipė dėmesį į du žydus, kurie trypčiojo vietoje, nieko neveikdami. Jis privertė juo gulti į purviną duobę, pakvietė kalinį lenką iš kaimyninės brigados ir liepė užkasti abu nemalonėn patekusius vyrus. Lenkas atsisakė. Esesininkas pradėjo jį mušti, tačiau lenkas ir toliau nesutiko.

Tuomet sargybinis liepė jiems apsikeisti vietomis, o tada jau žydams liepė užkasti savo nelaimės brolį lenką. Nelaimei, šie sutiko tai daryti be didesnių prieštaravimų

KELIAUTOJAS

Ziauru gaila buna ir ziauriau.

zzz

Bliam – naciai, naciai, naciai – o kaa niekas nemato kas dedas nuo pokario iki dabar?!!! Vokieciai padarti atpirkimo oziais ir tiek, o visa ta mena pirmoj eilej pereme rusija su amerika tik daaaaug slykstesne forma. Ir to net neslepia!

Philly
Coralie
Ne nu tragedija

Nu bliamba skaitau iš tiek kiek parašyta tai grynai gyvenimas Lietuvoje dirbant kokioje sba baldų gamykloje ir besilaikant visų ISO standartų :D Tik pastatytk prižiūrėtoja su automatu ir įvesk fizines bausmes nes psichologinės tai yra visos kurios čia aprašytos.

sirijus

kaip žyda paversti
nemąstančia būtybe

vo je

zydas nuo senu laiko masto kaip isnieko pinigu pasidaryti, visdelto jie buvo geri prekibinikai….taip ir parduoda lietuva zydelis