Iš komos pabudęs Harvardo neurochirurgas: aš grįžau iš pomirtinio pasaulio

Rojuje niekas nėra vienišas, atskirtas. Ten nėra svetimų. Nėra atribotųjų. Ten viskas yra viena. Suvokiau save kaip protingą taškelį ant drugio sparno – tarp miriadų kitų drugių. Mačiau kerintį aksominį melsvai juodą dangų, pilną žemyn smingančių auksinės šviesos tvyksnių. O tarp debesų kamuolių regėjau angelų chorus.

Chorai giedojo himnus – tokius, kokiems žemiškieji neprilygsta nė iš tolo. Skambėjo visa tai tiesiog kolosaliai – ta muzika persmelkė mane kiaurai. Į viena susijungė visi mano jausmai. Regėjimas ir klausa nebuvo atskiri jutimai. Aš visą tą kerintį spektaklį tuo pat metu ir mačiau, ir girdėjau, ir jutau.

Net ir iki to momento, kai pradėjau klausti savęs, kas tos būtybės, supratau, kad muziką jos skleidžia, nes jos negali sulaikyti savyje taip, kad kiti negirdėtų. Tai buvo tyro džiaugsmo muzika. Toms būtybėms to džiaugsmo slėpti ir tramdyti savyje nebereikėjo – jį galėjai įkvėpti pilnus plaučius ir niekada jo nebeiškvėpti.

Kad patirtum tą muziką, pakako į ją įsijungti. Tai ir buvo Rojaus vienovė – girdėti garsą reiškė būti jo dalimi. Viskas ten buvo susiję – tarsi neįtikėtinai sudėtingame persiško kilimo rašte. O aš skriejau tuo kilimu.

Virš dangaus matėsi neaprėpiami didesnių visatų toliai – juos pavadinau “anapus sferos”. Aš toliau kilau, kol pasiekiau Šerdį, Esmę – giliausią dieviškąją šventovę. Be galo juodą, tačiau perpildytą nenusakoma, besąlygiška meile.

Ten aš susidūriau su neapsakomai galinga, visa žinančia dievybe, kurią vėliau pavadinau Om – kaip tik toks garsas skambėjo tame pasaulyje. Ten patyriau tokį gilumo ir grožio pajautimą, kad tiesiog nesugebėčiau to perteikti žodžiais.

Visos šios kelionės metu mane lydėjo. Tai buvo nepaprastai graži moteris, kuri iš pradžių irgi kaip žinojimo taškelis ant drugio sparno. Tos moters iki šiol niekad nebuvau matęs ar sutikęs. Nežinojau, kas ji tokia. Tačiau jos buvimas gydė mano širdį taip, kaip niekad nemaniau esant įmanoma. Jos veidas buvo nepamirštamas. Akys giliai mėlynos, skruostikauliai išsišovę. Jos veidą supo medaus rusvumo plaukai.

Ji vilkėjo laisvą, valstietišką drabužį, kuris buvo nepaprastai spalvingas – indigo mėlynumo, blyškiai melsvas su pasteliniais apelsinų ir persikų atspalviais. Kai ji pažvelgė į mane, pajutau tokį emocijų antplūdį, kad net jei per visą mano gyvenimą nebūtų įvykę nieko gero, jį nugyventi vis tiek būtų buvę verta. Vien dėl to, kad pamatyčiau tas akis ir tą žvilgsnį.

Tai nebuvo romantiška meilė. Nebuvo ir draugystė. Tai buvo gerokai daugiau, nei būtų galima įvardinti kokia nors mūsų pasaulio meilės forma. Neištardama nė žodžio ji pranešė man, kad aš esu mylimas, kad manimi rūpinamasi ir kad visata yra dar neaprėpiamesnė, geresnė ir nuostabesnė, nei kada būčiau įsivaizdavęs.

Buvau nepakeičiama vienovės dalis (kaip ir visi mes). Visas mano liūdesys ir baimė tebuvo pasekmė to, kad kažkaip sugebėjau pamiršti šią svarbiausią iš visų tiesų. Jos žinutė nuvilnijo manimi tarsi vėjo dvelksmas. Sunku tai perteikti žodžiais, tačiau esmė buvo tokia: “Tu esi mylimas ir branginamas – per amžius. Tau nereikia nieko bijoti. Nėra nieko, ką galėtum laikyti savo klaida.

Tas jausmas buvo neapsakomas.

Tuo tarpu čia, Žemėje, aš komoje praleidau septynias paras. Nerodžiau gyvybės ženklų, nebuvo jokių požymių, kad man geriau. Gydytojai sprendė, ar verta palaikyti mano gyvybę medicinos aparatais. Ir staiga aš atgavau sąmonę. Plačiai pravėriau akis – aš grįžau. Nė trupučio negalėjau prisiminti savo ankstesnio gyvenimo, tačiau labai gerai prisiminiau, kur ką tik buvau.

Man visko teko mokytis iš naujo: kas aš, kur aš. Po daugybės dienų ir savaičių, lėtai, tarsi ramios snaigės, pamažu sugrįžo ir mano prisiminimai. Žodžius ir kalbą prisiminiau po kelių valandų ir dienų. Klausantis su meile ir labai kantriai pasakojančių artimųjų ir draugų, prisiminiau ir senesnius dalykus.

Per aštuonias savaites visiškai atsistatė mano mokslo žinios – taip pat ir tos, kurias įsisavinau prieš du dešimtmečius. Prisiminiau viską. Tas visiškas išgijimas atrodo kaip stebuklas, kurio šiuolaikinė medicina negali paaiškinti.

Tačiau dabar aš buvau ir esu visai kitas žmogus. Tai, ką mačiau ir patyriau keliaudamas be kūno, neišgaravo tarsi sapnai ar haliucinacijos. Tai liko. Be kita ko, man iš sąmonės niekaip neblėso tos moters nuo drugio sparno vaizdinys.

Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžau iš komos, el. pašto dėžutėje radau laišką fotografiją. Man siuntė informaciją apie kadaise pateiktą užklausą dėl biologinės mano šeimos. Vienas giminaitis atsiuntė mano sesers Betsės fotografiją – sesers, kurios nė nenumaniau kada nors turėjęs. Kai ją išvydau, mane ištiko šokas. Tai buvo veidas moters, kurią regėjau ant drugio sparno. Tą akimirką manyje įvyko kažkoks lemtingas virsmas, lūžis. Toji nuotrauka buvo patvirtinimas, kurio man taip reikėjo. Tai buvo įrodymas, kad mano patyrimai buvo tikri.

Aš grįžau į įprasto gyvenimo vėžes, tačiau dabar esu visai kitas žmogus.

Aš atgimiau.

Ir kaip netrukus pareikšiu visam pasauliui, aš tikrai esu vienas tų, kurie trumpam matė gyvenimą anapus ir ten slypinčius stebuklus.”

Ištrauka iš knygos “Map of Heaven: A Neurosurgeon Explores the Mysteries of the Afterlife & The Truth About What Lies Beyond by Dr Eben Alexander”.