Žiauriausi ir pavojingiausi sociopatai pasaulyje

Sociopatija tai toks psichikos sutrikimas, kai dėl empatijos trūkumo asmuo linksta ignoruoti ir pažeidinėti visuomenėje susiformavusias normas ir taisykles. Sociopatų elgesys dažnai siejamas su nusikalstama veikla. Visgi, šiame sąraše pateikti asmenys pasižymi išskirtiniais savo nevaldomo ir destruktyvaus elgesio bruožais – „Listverse.com“ sudarytame žiauriausių sociopatų sąraše išvysite žmones, kurie dėl sadistiškų ir iškrypėliškų veiksmų savo laiku buvo tapę didžiausia grėsme visuomenei. Pristatome jums pirmąją dešimties žiauriausių sociopatų sąrašo dalį.

 

Robertas Johnas Maudsley

 

Teigiama, kad Maudsley galima laikyti žymaus literatūrinio ir kino personažo Hannibalo Lecterio prototipu. Bent jau vienutė, kurioje yra įkalintas Maudsley, iš tiesų primena tą, kurioje kalėjo Anthony Hopkinso suvaidintas maniakas – įrengta rūsyje, atoki, visiškai izoliuota nuo aplinkinių, užrakinta begalės spynų ir saugoma būrio ginkluotų prižiūrėtojų. Ir visa tai todėl, jog realybėje Maudsley savo neprognozuojamu žiaurumu nei kiek nenusileidžia fikciniam Lecterio personažui. Maudsley galima apibūdinti kaip archetipinį sociopatą.

 

Vyriškis neturi visiškai jokio jautrumo bei pagarbos žmogaus gyvybei ir socialinėms normoms. Maudsley nežudo dėl malonumo, jis tai daro tiesiog todėl, jog tai laiko savo pareiga. Bent jau taip rašoma su maniaku bendravusių psichologų vertinimuose. Taigi nesutramdomą Maudsley norą žudyti sukelia tiesiog kito, šalia esančio žmogaus, egzistavimas. Maudsley potraukis žmonių žudymui galėtų būti siejamas su skaudžia jo vaikystės patirtimi. Teigiama, kad vaikystėje Maudsley teko patirti nuolatinį ir žiaurų savo tėvų smurtą bei seksualinį tėvo priekabiavimą.

 

maundsley

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Socialinės apsaugos tarnybos pasirūpino jaunuoliu, bet, matyt, jau buvo per vėlu. Jau greitai maniakas pasmaugė vieną, jį seksualiai suvilioti bandžiusį, vyriškį. Taip Maudsley atsidūrė Broadmooro ligoninėje, kur buvo gydomi psichiškai nesveiki nusikaltėliai. Šioje įstaigoje Maudsley buvo apsuptas čia kalinčių ir gydomų pedofilų, kurie kaipmat tapo Maudsley agresijos taikiniu. Maudsley kankinimo metodai buvo šokiruojantys. Kartą savo aukai jis sulaužė rankas ir kojas, iškastravo, o galiausiai suknežino aukos kaukolę ir suvalgė smegenis. Po šio įvykio Maudsley buvo perkeltas į sugriežtinto režimo kalėjimą Wakefielde, kur būdavo „apgyvendinami“ patys pavojingiausi nusikaltėliai.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Naujajame kalėjime Maudsley siautėjo toliau. Savo kolegas kalinius Maudsley dažnai pasmaugdavo, mirtinai subadydavo ar sulaužydavo aukų kaukoles. Taigi Maudsley veiksmai kalėjime pasėjo paniką – šio maniako bijojo prižiūrėtojai, vengė jo ir kiti kaliniai. Anot kalinių, Maudsley žvilgsnyje buvo galima pamatyti mirtį. Nenuostabu, jog kalėjimo sargai itin baiminasi, jog Maudsley gali pabėgti. Pasakojama, kad dėl Maudsley psichologinio smurto vienas kalėjimo sargų netgi nusprendė išeiti iš darbo bei kreipėsi į psichologą. „Jis yra šimtaprocentinis psichopatas. Sveikos visuomenės normoms jis nekelia grėsmės tik todėl, jog dabar yra visiškai izoliuotas nuo bet kokio sąlyčio su ja“, – taip Maudsley grėsmę paaiškino kalėjimo psichiatras.

 

Josefas Rudolfas Mengele

 

Mengele’io nusikaltimų istorija iš esmės skiriasi nuo anksčiau aprašytų sociopatų veiklos. Mengele’is, būdamas vienas įtakingiausių nacistinės Vokietijos pareigūnų, savo iškrypėliškus ir žiaurius nusikaltimus galėjo atlikti nebaudžiamas. Tuo šis maniakas netrukdomas naudojosi. Mengele’is dažnai buvo vadinamas „Mirties angelu“ arba „Baltuoju angelu“ – apsirengęs baltu gydytojo chalatu, pseudomokslininkas pasmerkdavo tūkstančius nekaltų žydų medicininiams eksperimentams.

 

Arba savo sprendimu suvarydavo juos į Aušvico koncentracijos stovyklos dujų kameras. Nacistinėje Vokietijoje Mengele’is galėjo netrukdomai patenkinti savo sadistišką ir iškrypėliška kraujo troškimą – maniako aukomis dažniausiai tapdavo nacių persekiojami žydai arba kiti naciams neįtikę žmonės. Mengele’is ypač domėjosi identiškais dvyniais ir bandė ištirti, ar į kankinamo asmens fizinius skausmus taip pat reaguoja ir jo identiškas dvynys.

 

menge

 

Mengele’io „medicininių“ tyrimų spektras buvo gana platus, o eksperimentų metodai – patys kraupiausi. Manoma, kad dėl jo eksperimentų Aušvico koncentracijos stovykloje buvo suluošinti ar nužudyti tūkstančiai vyrų, moterų ir mažų vaikų.

 

Anot Aušvico tragediją išgyvenusio Alexo Dekelio, Mengele’is iš esmės net nesidomėjo medicina. Vienintelis dalykas, kuris jį jaudino, buvo galimybė pasijusti viršesniu – žmogumi, kuris gali spręsti kitų žmonių likimus. Žmonių skausmas ir kančios Mengele’iui teikė pasitenkinimą, taip psichopatas mėgavosi savo nebaudžiamumu ir galia elgtis taip, kaip tik nori. Nacis savo aukoms atliko tūkstančius bereikalingų amputacijų, norėdamas pakeisti akių spalvą, vaikams į akis leisdavo įvairius chemikalus.

 

Be to, Mengele savo „pacientams“ atlikdavo vivisekciją, kastraciją, nudirdavo gyvų žmonių odą ar išpjaudavo organus. Savo aukoms Mengele’is niekada nesuleisdavo anestetikų, teigdamas, jog anestezija reikalinga tik vokiečių kariams. 1949 metais Mengele, suklastojęs savo dokumentus, sugebėjo pasprukti į Argentiną. Nacis buvo ir toliau ieškomas, bet taip niekada ir nesurastas. 1979 metais, plaukiojant vandenynu, Mengel’į ištiko širdies smūgis ir jis paskendo.

 

„Mirties angelas“ dėl savo nusikaltimų niekada nesigailėjo. Tai galima suvokti, perskaičius vieną jo laišką, parašytą Argentinoje gyvenančiam pažįstamam. Jame’as Mengele’is, reaguodamas į nacių pareigūno Alberto Speero viešus apgailestavimus dėl Holokausto, išreiškia pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą dėl tokių Speero veiksmų.

 

Herodas Didysis

 

Biblija nėra vienintelis šaltinis, kuriame galima aptikti istorijų apie Herodo nusikaltimus. Šio asmens niekšybių detales yra aprašęs ir istorikas Titus Flavius Josephus. Tiek jo istoriniuose šaltiniuose, tiek ir pačioje Biblijoje teigiama, kad Herodas sąmoningai išžudė tūkstančius žmonių. Daugiausiai tiesiog tenkindamas savo užgaidas ir neva saugodamas savo valdžią.

 

Kita vertus, Herodas, pats sau suteikęs „Didžiojo“ titulą, realios valdžios iš esmės neturėjo. Jis buvo Judėjos karalius, kuri tuo metu buvo tiesiog Romos imperijos provincija. Tad žiaurusis Herodas buvo tiesiogiai pavaldus Romos imperatoriui. 9 – 4 metais prieš mūsų erą Herodo patarėjai pranešė karaliui apie pranašystę, jog Betliejuje gimęs kūdikėlis, kuris greičiausiai pasikėsins į Herodo valdžią.

 

Herodas sureagavo greitai ir ėmėsi žiaurių veiksmų – Betliejuje ir aplinkiniuose regionuose išžudė visus jaunesnius nei dvejų metų berniukus. Biblijoje teigiama, kad kūdikėlis Jėzus išsigelbėjo tik dieviškosios valios dėka ir su savo tėvais pabėgo į Egiptą, kur gyveno tol, kol numirė Herodas.

 

Istorikas Titus Flavius Josephus apie žiaurų Herodo būdą pasakoja šiek tiek detaliau. Sendamas Herodas pradėjo elgtis vis paranojiškiau. Karalius visus pradėjo įtarinėti mėginimu pasikėsinti į jo valdžią. Herodas puikiai žinojo, kad Judėjos žmonės jo tiesiog nuoširdžiai nekenčia, tad tam, jog po Herodo mirties Judėja visgi gedėtų, pasikvietė į Jeruzalę tūkstantį žydų rabinų, kuriuos tuoj pat įkalino.

 

Herodas buvo suplanavęs, jog jam mirus kartu bus nužudyti ir visi rabinai. Visgi, piktavaliui mirus, jo sesuo ir sūnus atsisakė įvykdyti Herodo valią ir paleido visus žydų rabinus į laisvę. Manoma, kad patį Herodą visą gyvenimą kankino begalė įvairiausių ligų, o numirė jis dėl inkstų nepakankamumo.

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite