Judančių Barbadoso karstų paslaptis

Nuo XIX amžiaus pradžios daug kas bandė ir iki šiol tebemėgina atspėti savaime judančių karstų paslaptį Barbadoso saloje. Tarp 1807 ir 1819 metų sunkūs švininiai karstai viename iš rūsių Ostinz Bey miesto kapoinėse ne kartą pakeitė savo vietą pačiu nesuprantamiausiu būdu, ir be jokios pašalinės pagalbos. Kad perstumtum tokį karstą, reikėjo mažiausiai šešių žmonių.

Rūsys pernelyg mažas, kad jame galima būtų kažką stumdyti (4×2,5m). Netgi savo aukščiausiame taške lubos yra žemesnės nei 2 metrai. Rūsys pastatytas iš standartinių XVIII šimtmečiui medžiagų – plytų ir stambių koralinio akmens blokų.

Šis rūsys priklausė susigiminiavusioms šeimoms – Čeizams, Eliotams, Brusteriams, Eimsams ir Godardams.

Pirmasis užregistruotas palaidojimas šiame rūsyje buvo 1807 birželį, tada palaidota misis Tomasina Godard. Mažas dvimetės Merės Anos Marijos Čeiz karstelis buvo atneštas čia po metų. 1812 metais čia palaidota jos vyresnioji sesuo Dorkas.

Po mėnesio mirė jos tėvas – Tomas Čeizas, kurio nekentė visas Barbadosas – nuo plantatorių iki juodaodžių vergų. Būtent tada keturi duobkasiai pakėlė didelę marmurinę plokštę, dengusią rusį ir pamatė neįtikėtiną vaizdą. Apverstas miniatiūrinis mažosios Meri Anos karstelis buvo atsidūręs kampe. Viskas atrodė taip, tarsi jį kažkas svaidė pirmyn atgal per visą rūsį. Misis Godard karstas buvo apverstas ant šono ir pristumtas prie sienos.

Šokiruota publika apkaltino kapų išniekinimu juodaodžius darbininkus. Visi buvo įsitikinę, kad jie tiek nekentė Tomo Čeizo, kad ieškojo bet kokių kelių suvesti su juo sąskaitas. Tačiau kai rūsį atidžiai apžiūrėjo, jokių slaptų landų jame neaptiko. Aistros pamažu nurimo ir kiekvienas karstas buvo pastatytas į savo vietą. Tomo karstas buvo padėtas tarp moterų karstų.

Po 4 metų, 1816 metais laidojo 2 mėnesiu Samiuelę Bruster Eims. Kai mažają Samiuel įnešė į rūsį, karstai vėl buvo išsvaidyti į visas puses. Kruopšti rūsio apžiūra vėl parodė, kad slaptų eigų nėra, o taip pat buvo aišku, kad marmurinė plokštė nebuvo judinama nuo praeito laidojimo laikų. Bet kaip tuomet paaiškinti viduje tvyrančią betvarkę? Milžiniškas karstas su 100 kg sverusio Tomo Čeizo kūnu nežinomos jėgos buvo nublokštas į tolimiausią kampą. Jį sugrąžino į vietą, o iš viršaus pastatė mažą mergaitės karstelį.

Po 6 savaičių rūsys buvo atidengtas per Samiuelio Brusterio, mažosios Semiuel tėvo, laidotuves. Smalsuolių minia sekė paskui karstą. Sunki plokštė buvo patraukta, dienos šviesa apšvietė laiptus ir mažą įėjimą į niūrias rūsio gelmes. Prasivėrė plokštė lygiai tiek, kad visi pamatytų, jog karstai vėl išsvaidyti! Parapijos šventikas tėvas Tomas Ordersonas ir kiti žymūs Barbadoso asmenys kruopščiausiai ištyrinėjo rūsį.

Pirmiausiai jiems toptelėjo mintis apie potvynį – ar nėra drėgmės pėdsakų. Jų nebuvo. Ištyrė grindis ir sienas, ar nėra įtartinų skilimų, kurie galėtų liudyti apie ištraukiamus akmenis ir slaptas eigas. Nieko panašaus irgi neaptiko.

Kitos mirties Čeizų arba Eliotų šeimoje salos gyventojai laukė su dideliu nekantrumu. Misis Tomasina Klark “teikėsi” mirti 1819 metais. Žmonių susirinko didžiausios minios. Dalyvavo netgi gubernatorius – lordas Kombermeras. Kai rūsį atidarė, Kombermeras buvo tarp pirmųjų, kurie pamatė, kad karstai vėl ne savo vietose.

Šįkart tvarkant rūsį, ant trijų didelių švininių karstų buvo pastatyti maži vaikiški ir misis Godard karstas. Paskui gubernatorius paliepė išbarstyti ant rūsio grindų smėlį, kad galima būtų išsiaiškinti pėdsakus. Darbininkams liepė užantspauduoti marmurinę plokštę cementu. Gubernatorius ir kelis žymūs miestiečiai išbraižė ant cemento ypatingas atžymas.

Kombermeras nelaukė, kol mirs kas nors iš Čeizų ir 1820 metų balandžio 18 dieną įsakė atidaryti rūsį, kad sužinotų, kas vyksta viduje. Apžiūrėjo ženklus ant cemento – jie buvo nepaliesti. O karstai ir vėl buvo išjudinti! Ant smėlio nerado jokių pėdsakų – nei kojų, nei vandens, nei pačių karstų. Kombermeras ir visa draugija buvo visiškai sutrikę. Tada gubernatorius įsakė palaidoti visus karstus skirtingose vietose.

Nuo to laiko jau du šimtmečius rūsys stovi tuščias. Per tą laiką tyrinėtojai iškėlė begalę įvairiausių hipotezių. Kadangi dauguma vergų Barbadose buvo negrai, tai natūralu, kad sklido kalbos apie vudu burtus. Apkaltino net masonus, atliekančius rūsyje kažkokias savo slaptas ceremonijas. Neužmiršo ir piktosios dvasios išdaigų.

Paskui įsijungė paranormalių reiškinių tyrinėtojai ir iškart susidomėjo mediniu Dorkas Čeiz karstu. Kaip paaiškėjo, ji nusižudė: palaidotas šalia jos tėvas Tomas Čeizas vertė ją sangulauti. Žinoma nemažai atvejų, kai savižudžių palaidojimo vietoise stebimi įvairūs fenomenai, panašūs į poltergeistą. Tačiau prielaida taip ir liko neįrodyta.

Buvo netgi bandymas paaiškinti savaime judančių karstų mįslę natūraliomis priežastimis. Kažkoks Džo Nikelis atliko tyrimą visai kita kryptimi. Jis ėmė įrodinėti, kad dėl visa ko kalti didžiuliai tropiniai lietaus grybai. Buvo žinoma, kad šie grybai galėjo pakelti ir suskaldyti krantinės akmenis. Tačiau tokiu atveju Kombermero žmonės, ištyrę rūsį, turėjo rasti kokio nors grybo liekanas, ir tokio galingo, kad pakeltų švininius karstus. Tokių pėdsakų nebuvo…

Šią barbadosietišką istoriją užbaigia Saimonas Probertas ir Pem Vilson iš Anglijos. 2005 metais jie buvo draugų vestuvėse Barbadose ir aplankė Čeizų rūsį. Pem gerai žinoma kaip mediumė. Jai nepatiko rūsio atmosfera ir ji nepanoro į jį nusileisti. Saimonas, laidotuvių biuro direktorius, nesvyravo nė minutės ir Pem nufotografavo jį stovintį ant rūsio laptų. Tai štai… Visos nuotraukos toje juostelėje buvo normalios, tačiau Saimonas ant laiptų gavosi neryškus. Jie apdorojo nuotrauką kompiuteriu ir pamatė… baisų kaulėtą veidą iš astralinės materijos, plaukiojantį aplink Saimoną.

Reikia pastebėti, kad yra faktų ir apie kitas kapavietes, kur vyksta istorijos su savaime judančiais karstais. Jos ateina iš įvairių šalių, vyksta pačiais įvairiausiais laikais – nuo XVII iki XXI amžiaus. Visos istorijos apie tokius karstus tarsi dvynės panašios viena į kitą.

Pavyzdžiui, estų (tais laikais vokiečių) saloje Kuresarėje laidojant kažkokį Bukshovedensą 1844 metų liepos 24 dieną beveik visi anksčiau palaidoti karstai buvo surasti sugrūsti į krūvą šeimos laidojimo rūsio centre. Kapavietė buvo sutvarkyta, baronui Goldenštiubui (matyt, salos valdovui) buvo paduotas skundas. Baronas sureagavo taip pat kaip ir Kombermeras, pridėjęs daugiau spynų ir pastatęs prie rūsio sargybą.

Po trijų dienų kapavietė buvo vėl patikrinta. Kareiviai pranešė, kad viskas ramu. Naujos spynos buvo neliestos, tačiau karstai vėl buvo suversti rūsio centre. Buvo pamėginta rasti slaptus tunelius ar ištraukiamus akmenis, bet nieko panašaus nepastebėta. Leidus vietiniam vyskupui, baronas Goldeštiubė įsakė atidaryti išmėtytus karstus. Kūnai juose gulėjo tose pačiose pozose, kokiose buvo palaidoti.

Valdžios atstovai ištyrė rūsį nuo viršaus iki apačios, perkasė grindis – nieko. Buvo prikabinta daug naujų spynų. Kapavietę apsupo kareiviai, o ant grindų išbarstė medžio pelenus, su tuo pačiu tikslu kaip ir smėlį Barbadose.

Po trijų dienų rūsį atidarė ir vėl aptiko jame visišką chaosą! Karstai buvo išmėtyti, kai kurie atidengti. Pelenai ant grindų buvo nepaliesti. Jokių žmonių, gyvūnų ar stichijos pėdsakų nerasta.

Įdomu, kad kronikose, kuriose aprašytas šis atvejis, kalbama, kad vienas iš jaunųjų Bukshovedensų, palaidotų rūsyje, nusižudė nusišaudamas. Galbūt ir čia “pasidarbavo” poltergeistas, kitaip tariant – nerami mirusiojo dvasia?