Didžiojo sprogimo paslaptis

Žvaigždėto naktinio dangaus vaizdas užburia bet kurį žmogų, kieno širdis dar galutinai nesurambėjo. Paslaptinga Amžinybės gelmė atsiveria priešais apstulbusį žmogų, priversdama susimąstyti apie pradžių pradžią, apie tai kaip viskas prasidėjo.

 

Jei smalsumo pagauti atsiversim kokį nors žinyną ar mokslo populiarinimo knygą, būtinai rasime ten vieną iš Visatos kilmės versijų – taip vadinamą „Didžiojo sprogimo“ teoriją. Keliais žodžiais ją galima išdėstyti taip: iš pradžių materija buvo suspausta į vieną „tašką“, turėjusį be galo aukštą temperatūrą, o paskui tas „taškas“ sprogo. Iš nuolat besiplečiančio superkaršto subatominių dalelių debesies palaipsniui susiformavo atomai, medžiagos, planetos, žvaigždės, galaktikos, ir, galiausiai, gyvybė. Visatos plėtimasis tęsiasi ir nežinia, kaip ilgai jis tęsis: galbūt kada nors jis pasieks savo ribą.

 

Yra ir kita Visatos kilmės teorija. Ji teigia, kad Visatos, viso pasaulio, gyvybės ir žmogaus atsiradimas yra protingas kuriamasis aktas, įgyvendintas Dievo, kūrėjo, kurio esmė nesuvokiama žmogaus protui. Užkietėję materialistai paprastai linkę išjuokti šią teoriją, bet kadangi ja daugiau ar mažiau tiki beveik pusė žmonijos, niekas neturi teisės jos nutylėti.

 

Aiškinant Visatos ir žmogaus kilmę mechanistiniu požiūriu, traktuojant Visatą kaip materijos produktą, kurio vystymasis paklūsta objektyviems gamtos dėsniams, racionalizmo šalininkai neigia nefizinius faktorius, ypač tada, kai kalba eina apie kažkokio kosminio proto egzistavimą, kadangi tai „nemoksliška“. „Mokslišku“ gi privalu laikyti tai, ką galima aprašyti matematinėmis formulėmis.

 

Vieną didžiausių problemų „didžiojo sprogimo“ teorijos šalininkams sudaro kaip tik tai, kad nė vieno iš jų siūlomų Visatos atsiradimo scenarijų neįmanoma aprašyti matematiškai arba fiziškai. Pagal bazines „sprogimo“ teorijas, pirminė Visatos būsena buvo begalinio mažumo taškas su begalinio dydžio tankiu ir begaline temperatūra. Tačiau tokia būsena išeina už matematinės logikos ribų ir nesileidžia formaliai aprašoma. Taip kad iš tikrųjų apie pirminę Visatos būseną nieko konkretaus pasakyti neįmanoma, ir apskaičiavimai čia netikslūs. Todėl ši būsena mokslininkų tarpe gavo „fenomeno“ pavadinimą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kadangi šis barjeras iki šiol neįveiktas, tai mokslo populiarinimo leidiniuose, skirtuose plačiąjai publikai, „fenomeno“ problema paprastai nutylima apskritai, o specializuotuose mokslo leidiniuose ir darbuose, kurių autoriai stengiasi visgi kažkaip susidoroti su šia matematine problema, apie „fenomeną“ kalba kaip apie dalyką, kuris moksliniu požiūriu yra neįmanomas. Stivenas Houkingas, Kembridžo universiteto matematikos profesorius ir Dž. F. R. Elisas, Keiptauno universiteto matematikos profesorius, savo knygoje „Ilgoji laiko-erdvės struktūros skalė“, pažymi: „Mums prieinami rezultatai patvirtina koncepciją, kad Visata atsirado prieš baigtinį metų skaičių. Tačiau Visatos kilmės teorijos pradinis taškas – taip vadinamas „fenomenas“ – randasi už žinomų fizikos dėsnių pasiekiamumo ribų“. Tada tenka pripažinti, kad vardan „fenomeno“, šio kertinio „didžiojo sprogimo“ teorijos akmens, pagrindimo, tenka pripažinti, kad yra galimybė naudoti tyrimų metodus, išeinančius už šiuolaikinės fizikos ribų.

 

„Fenomenas“, kaip ir bet kuris kitas „Visatos pradžios“ pradinis taškas, turintis savyje kažką, ko neįmanoma aprašyti mokslinėmis kategorijomis, lieka atviru klausimu. Tačiau kyla kitas klausimas: iš kur atsirado pats „fenomenas“, kaip jis susidarė? Juk „fenomeno“ problema – tai tik dalis daug platesnės problemos – paties pradinės Visatos būsenos šaltinio, jos priežasties problemos. Kitais žodžiais tariant – jei iš pradžių Visata buvo suspausta į tašką, tai kas ją suspaudė? Ir net jeigu atsisakysime teorinių sunkumų mums pridariusio „fenomeno“, tai vis tiek lieka klausimas: kaip susidarė Visata?

 

Mėginant išvengti šių sunkumų, kai kurie mokslininkai pasiūlė taip vadinamą „pulsuojančios Visatos“ teoriją. Jų tvirtinimu, Visata nuolat, amžinai tai susitraukia į tašką, tai išsiplečia iki kažkokių tai ribų. Tokia visata neturi nei pradžios, nei pabaigos, egzistuoja tik išsiplėtimo ir susipaudimo ciklai. Be to, hipotezės autoriai tvirtina, kad Visata egzistavo visada ir tuo pačiui galima ramiausiai atsikratyti „pasaulio pradžios“ problemos.

 

Tačiau bėda ta, kad niekas iki šiol nepateikė patenkinamo paaiškinimo, koks yra pulsacijos mechanizmas. Fizikas Stivenas Vainbergas savo knygoje „Pirmosios trys minutės“ pažymi, kad sulig kiekviena eiline pulsacija Visatoje neišvengiamai turi keistis fotonų medžiagos ir nukleonų medžiagos santykis, kad sukelia naujų pulsacijų slopinimą. Vainbergas daro išvadą, kad tokiu būdu Visatos pulsacijų skaičius yra baigtinis, vadinasi, kažkokiu momentu jos turi baigtis. Iš to išeina, kad „pulsuojanti Visata“ turi pabaigą, vadinasi, ir pradžią…

 

Ir vėl atsiremiame į pradžios problemą. Papildomų problemų sudaro bendroji tikimybių teorija. Pagrindinė šios teorijos problema yra ta, kad ji nežvelgia į laiką taip, kaip jis mums atrodo. Enšteino teorijoje laikas ir erdvė apjungti keturių išmatavimų ervėlaikio kontinuumo. Jame neįmanoma aprašyti daikto, kaip užimančio konkrečią vietą konkrečiu laiku. Realiatyvusis daikto aprašymas apibūdina jo padėtį erdvėje ir laike kaip vieną visumą, ištęstą nuo daikto egzistavimo pradžios iki pabaigos. Pavyzdžiui, žmogus būtų vaizduojamas kaip viena visuma visame savo vystymosi kelyje nuo embriono iki lavono. Tokios konstrukcijos vadinamos „erdvės-laiko kirminais“.

 

Bet jeigu mes esame „erdvės-laiko kirminai“, vadinasi, mes esame tik paprastos materijos forma. Į tai, kad žmogus yra protinga būtybė, čia neatsižvelgiama. Apibūdindama žmogų kaip „kirminą“, tikimybių teorija nekreipia dėmesio į mūsų individualų praeities, dabarties ir ateities suvokimą, o nagrinėja eilę atskirų atvejų, apjungtų erdvinio – laikinio egzistavimo. O tikrovėje mes juk žinome, kad egzistuojame tik šioje dienoje, kai tuo tarpu praeitis egzistuoja mūsų atmintyje, o ateitis – vaizduotėje. O tai reiškia, kad visos „Visatos pradžios“ koncepcijos, sukurtos tikimybių teorijos pagrindu, neatsižvelgia į tai, kaip laiką suvokia žmogaus sąmonė. Juolab, kad ir pats laikas dar beveik neištirtas.

 

Analizuojant alternatyvias, nemechanistines Visatos kilmės koncepcijas, Džonas Gribinas knygoje „Baltieji Dievai“ pabrėžia, kad pastaruoju metu įvyko „serija mąstytojų vaizduotės pliūpsnių, mąstytojų, kurių mes jau nebevadiname nei pranašais, nei aiškiaregiais“. Vienu iš tokių kūrybinių pakilimų tapo „baltųjų skylių“ arba kvazarų, kurie pirminės medžiagos sraute „išspjauna“ iš savęs ištisas galaktikas, koncepcija. Kita kosmologų nagrinėjama hipotezė – taip vadinamų erdvės ir laiko tunelių hipotezė. Ši mintis pirmąsyk buvo išsakyta 1962 metais fiziko Džono Vilerio knygoje „Geometrodinamika“, kurioje tyrinėtojas suformulavo galimumą viršerdvinių, neapsakomai greitų tarpgalaktinių kelionių, kurios, keliaujant šviesos greičiu, užtruktų milijonus metų. Kai kurios „viršerdvinių kanalų“ koncepcijos versijos kalba apie galimybe jų pagalba judėti į praeitį ir ateitį, o taip pat į kitas visatas ir išmatavimus.

 

Kaip matome, „didžiojo sprogimo“ teorija atakuojama iš visų pusių, kas kelia teisėtą nepasitenkinimą ortodoksaliems mokslininkams. Tuo pat metu mokslinėse publikacijose vis dažniau galima aptikti netiesioginių ir tiesioginių pripažinimų, kad egzistuoja negamtinės jėgos, nepavaldžios mokslui. Auga skaičius mokslininkų, tame tarpe ir žymių matematikų bei fizikų, kurie yra įsitikinę Dievo ar Aukščiausiojo Proto egzistavimu. Tokių mokslininkų tarpe yra, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatai Džordžas Veidas ir Viljamas Makris.

 

Žymus rusų mokslininkas, mokslų daktaras, fizikas ir matematikas O.V. Tupycinas vienas pirmųjų sugebėjo matematiškai įrodyti, kad Visata, o kartu su ja ir žmogus yra sukurti Proto, kuris yra nepalyginamai galingesnis kaip mūsiškis, kitaip sakant Dievo.

 

Nėra ko ginčytis, rašo jis savo „Sąsiuviniuose“, kad gyvybė, tame tarpe ir protinga – tai visada yra tvarką turintis procesas. Gyvybės pagrindą sudaro tvarka, sistema dėsnių, kurie tvarko materiją. Mirtis – tai, priešingai, tvarkos nebuvimas, chaosas, ir, kaip pasekmė – materijos irimas. Be poveikio iš šalies, ir ne bet kokio, bet protingo ir tikslingo poveikio, jokia tvarka neįmanoma – tuojau pat prasideda irimo procesas, reiškiantis mirtį. Šito nesuprantant, o tai reiškia – neigiant Dievo idėją, mokslui niekad nepavyks suvokti esmės Visatos, kuri atsirado iš promaterijos griežtą tvarką turinčių, arba, kaip fizikai pasakytų – fundamentalių procesų rezultate. Fundamentalių – tai reiškia pagrindinių ir nekintamų, be kurių pasaulio egzistavimas būtų išvis neįmanomas.

 

Tačiau šiuolaikiniam žmogui, ypač išauklėtam ateizmo dvasia, labai sunku įjungti Dievą į savo pasaulėžiūros sistemą – dėl neišsivysčiusios intuicijos ir absoliutaus nesupratimo, kas yra Dievo sąvoka. Tuomet tenka tikėti „didžiuoju sprogimu“.

Rekomenduojami video:


2500
6 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
cloudia

Mano nuomone, Visata neturi nei pradžios nei pabaigos. Tai buvo mūsų Visatos pradžia, t.y žemės pradžia,bet ne pačios visatos. Tačiau tai yra tik mano nuomonė, o tiesa šiuo metu nėra žinoma. Ačiū už straipsnį!

Jaunelis

O kodel negalima siu dalyku sutapatinti,gal visata ir susidare po didziojo sprogimo kuris ivyko Kurejo iniciatyva.

brolisarunas

Apie visatos pulsą mokslas sako tiesą – Visata susitraukia ir plečiasi Dievo Tėvo širdies ritmu. Kadangi Dievas amžinas tai ir šis visatos pulsavimas amžinas. Šiaip amžini tik begaliniai, bekraščiai dvasiniai pasauliai. Kurie bendroje visatoje sudaro tris dalis neištirtos, neatrastos visatos masės.

LOL KITTY

Man idomu kokiu irodymu turi apie visatos atsiradima…Grybas

brolisarunas

Mokslas klysta. Ši sprogimo teorija klaidinga – ne sprogimas buvo, o sprogimo greičiu vykęs SUTVĖRIMAS – Dievui Tėvui paspaudus vieną klavišą Jo kompiuteryje. Jei būtų buvęs sprogimas būtų likę tik skeveldros skriejančios į visatos pakraščius.

1TinSoldier
atsakovas

Jei jau ji,pagal teoriją, ‘visata’ susitraukia vėl į tašką. Tai.. Brr.. Tas pasakymas ‘visada buvo’ taip gazdina… ,kaip tai visada?!..
(retoriškai)

Taip pat skaitykite