Paslaptingi dykumos valdovai

photo_1_44467068Muamaro Kadafio nebėra, ir archeologai dabar gali rimtai imtis darbo. Despotas beveik nesidomėjo senąja garamantų kultūra, nors paslaptinga dykumų tauta šimtus metų viešpatavo teritorijoje tarp Centrinės Afrikos ir Viduržemio jūros.

 

„Man patinka dykuma, – sako Deividas Metinglis (David Mattingly). – Kasdien atrandu ką nors nauja“. Ir išties: viename iš atokiausių ir gyventi visiškai netinkamų Sacharos rajonų Lesterio (Anglija) universiteto archeologas pastaraisiais metais atrado daugiau kaip šimtą įtvirtintų sodybų, panašių į pilis statinių, kaimų ir miestų.

 

Jie visi buvo pastatyti pirmaisiais penkiais mūsų eros amžiais, kai Europą ir Šiaurės Afriką savo rankose tvirtai laikė romėnai – bent taip įsivaizduoja visas pasaulis. Tačiau tai, ką atrado D.Metinglis, nėra romėnų palikti griuvėsiai. Tai palikimas civilizacijos, kadaise dominavusios Afrikos žemyne nuo Viduržemio jūros iki Centrinės Afrikos. Tos civilizacijos atstovai kontroliavo visą prekybą, nederlingus dykumos regionus pavertė klestinčiomis oazėmis ir ten augino augalus maistui, be gailesčio išnaudodami dešimtis tūkstančių vergų.

 

Kaip vadinasi ši kultūra, šiandien žino tik nedaugelis mokslininkų - garamantai. Šių metų vasarį archeologas D.Metinglis ir jo komanda turėjo išvykti iš Libijos, nes prasidėjus sukilimui prieš M.Kadafio režimą dirbti ten tapo pavojinga. Tačiau D.Metinglis gerai išnaudojo priverstinę pertrauką: namie ištyrinėjo šiuolaikines palydovų nuotraukas ir palygino jas su senomis, 6 ir 7-ojo deš. nuotraukomis iš oro.

 

Tyrinėdamas jas, jis dykumos smėlyje pastebėjo struktūras, kurios jam jau buvo pažįstamos iš darbo dykumoje: pastatai, kapinės, šuliniai ir požeminio tunelio, kuriuo gruntinis vanduo tekėdavo į laukus, atšakos. Kai kur keturių kvadratinių kilometrų plote buvo mažiausiai dešimt kaimų. „Tai neįprastas tankumas“, – sako D.Metinglis. O juk archeologui nėra naujiena dykumoje nuolatos aptikti prabėgusių gyvenimų pėdsakų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kas buvo ta tauta, kuri kadaise užkariavo dykumą, o paskui buvo visiškai pamiršta? Senovės autoriai ją apibūdina ne itin gražiai – jie buvę nepaisantys įstatymų plėšikai. Tačiau taip paniekinamai apie garamantus atsiliepdavo romėnai, tai yra jų didžiausi konkurentai prekybos srityje. Tuo tarpu graikų istorikas Herodotas apie garamantus pasakoja nuostabių dalykų: druskingus ežerus jie užpildavo žemėmis ir joje augindavo grūdus.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kovos vežimais, kinkomais keturiais žirgais, jie medžiodavo etiopus – vadinasi, tai tautai labai reikėjo vergų. O viena yra tikrai aišku – jie buvo vandens ūkio meistrai, nuo požeminių vandens telkinių į dykumą nutiesę daugiau kaip 600 kanalų. Šios trapios gyvybės arterijos buvo prižiūrimos ir, esant reikalui, remontuojamos iš daugiau kaip 100 000 šachtų, kurių gylis kai kur siekė 40 m. Kanalų sistema, „foggara“, driekėsi ne vieną tūkstantį kilometrų.

 

D.Metinglis ir jo kolegos apskaičiavo, kad vien kanalų sistemai sukurti prireikė 77 000 darbo metų (skaičiuojant, kad vieni darbo metai yra darbas, kurį vienas žmogus gali atlikti per metus). Tačiau iškasti kanalus nepakako – sistemą reikėjo prižiūrėti ir remontuoti. Taigi, darbo jėgos, tai yra vergų, poreikis buvo didžiulis. Turėdami vandens, garamantai dykumoje augino tokius Viduržemio jūros regiono augalus kaip kviečiai, miežiai, figos ir vynuogės.

 

Jų valgiaraštyje buvo ir tokių į pietus nuo Sacharos augančių kultūrų kaip soros. Jie augino net medvilnę, kuriai reikia ypač daug vandens. Pietų Libijoje dar stūkso jų buvusios sostinės Garamos griuvėsiai. Čia garamantai jau prieš 2500 metų pasistatė pirmuosius akmeninius namus. Tačiau gyvenimas labiausiai virė nuo I iki IV šimtmečio. Garamos puošmena buvo didelė šventykla su plačiais akmeniniais laiptais ir didžiulėmis kolonomis puoštu fasadu – tikriausiai dykumų dievo Amono. Bet Garama nebuvo pirmasis garamantų miestas. Jau 900 m. pr. m. e. jie įsikūrė Zinkekroje.

 

Tyrinėjant augalus atskleista stebėtinų dalykų: pirmojoje praėjusio tūkstantmečio pusėje garamantai dykumą aplink Zinkekrą pavertė žydinčia oaze, ten augino kviečius, miežius, vynuoges ir datulines palmes, nors nei graikai, nei romėnai dar negalėjo jų to išmokyti. Bet tai ir visos žinios apie garamantus. „Pasaulyje yra tik saujelė mokslininkų, kurie domėjosi šia tauta, – apgailestauja D.Metinglis. – Bet dėl to dirbti yra dar įdomiau“. Palyginti su Europa, archeologams čia yra daug ko atrasti.

 

Vienas labiausiai dominančių klausimų – kaip garamantai organizuodavo prekybą, keliaudami per pragarišku karščiu alsuojančią dykumą nuo Viduržemio jūros į rajonus piečiau Sacharos. Pasak D.Metinglio, tos prekybos mastas buvo didesnis, negu manyta iki šiol. Ir kur jie dingo, tie genialūs prekybininkai ir vandens inžinieriai?

 

Kas įvyko apie 500 m., kas juos privertė palikti savo rūmus dykumoje? „Išseko vanduo“, – trumpai sako D.Metinglis. Garamantų turtas buvo gruntinis vanduo, prieš milijonus metų susikaupęs požeminiuose rezervuaruose. Juos jie ištuštino, o kadangi Sacharoje lietus požeminių baseinų nepripildo, atsargos vieną kartą išseko.

 

D.Metinglis dabar laukia, kada galės grįžti į dykumą. M.Kadafio režimas visiškai nesidomėjo garamantais, todėl mokslas nebuvo remiamas. Britui mokslininkui svarbu libiams atskleisti dar vieną jų istorijos puslapį ir padėti suvokti savo tapatybę. Pasak jo, Libija archeologiniu požiūriu yra viena turtingiausių pasaulio šalių. Dykuma jo nepaleidžia. D.Metinglis juokauja: „Kiekvieni metai, praleisti dykumoje, mane pasendina dvejais metais.

 

Bet aš ją myliu“. Archeologas visai galėtų gyventi ir be didžiųjų radinių – miestų, rūmų ir šventyklų. „Dažniausiai būtent maži radiniai mane sujaudina tiek, kad per nugarą nueina šiurpas. Kartą atkasiau smėliu užpustytas grindis. Baigiau darbą, bet vėjo gūsis vėl užnešė ant jų smėlio. Mažytės smiltelės susikaupė mažyčiame kojos atspaude, kuris ir išryškėjo tik dėl smėlio. Tai buvo prieš šimtmečius šiomis grindimis vaikščiojusio mažo vaiko pėdos atspaudas… Tai įmanoma tik dykumoje!“

 

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, parengė: Milda Kunskaitė

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite