Asirijos armija – senovės pasaulio košmaras

Maždaug prieš 3000 metų tauta, kurią šiandien mažai kas pamena, triuškinančiu žygiu pražygiavo per Artimuosius Rytus. Ši armija sulygino su žeme miestus ir kėlė siaubą visam pasauliui. Kalba eina apie Asiriją – pirmą valstybę, kuri pavertė karinę galią savo politikos pagrindu ir pirmą valstybę, kuri terorizavo savo priešus psichologiniais karais. Pateikiame kelis įdomesnius faktus apie asirų armiją rašo versijos.lt

Amžinas karas

Kiekvienas asirų vyras – nuo pačių neturtingiausių, iki didžiausių turtuolių, privalėjo tarnauti armijoje. Tai buvo pirmoji valstybė, kurioje karinė tarnyba tapo privaloma kiekvienam vyriškos lyties piliečiui, nepriklausomai nuo jo statuso. Visi vyrai gyveno „3 metų principu“. Pirmaisiais metais jie tiesė kelius, statė tiltus ir pastatus, kad didėtų imperijos galia. Antraisiais metais jie leisdavosi į karą. Ir tik trečiaisiais jiems buvo leista gyventi su šeimomis. Dėl to Asirija galėjo suformuoti vieną stipriausių pasaulio armijų. Be to, tai buvo puikiai apmokyti gausybėje mūšių kariai. Ir jų buvo labai daug.

Psichologinis teroras

Asirai gamino lenteles, ant kurių piešė ir aprašė priešų kankinimo procesus, kad sekantis miestas, pasitaikęs armijos kelyje, žinotų, kas atsitiks gynėjams. Ant šių lentelių buvo pavaizduota, kaip lupama oda nuo gyvų žmonių, kaip išduriamos akys ir sodinama ant kuolo. Po vieno iš asirų karalių, Ašurnacirapalo II-ojo išliko visa krūva tokių lentelių, kurios aprašė jo žvėriškumus užgrobiant miestus: „aš nudyriau odą visiems miesto gynėjams ir iškabinau ant miesto sienų… Aš sudeginau visus vaikus… Iš gyventojų galvų priešais miestą buvo pastatytas bokštas“. Iki to laiko, kol asirų armija pasiekdavo eilinio miesto sienas, jo gyventojai jau žinojo, kas jų laukia.

Šansas pasiduoti

Prieš kautynes dažnai būdavo suteikiamas šansas pasiduoti. Prie miesto sienos prieidavo parlamentaras, kuris pažadėdavo miestiečiams, kurie jau drebėjo iš baimės, kadangi žinojo, kas laukia, kad jeigu jie pasiduos ir mokės Asirijai duoklę, jiems bus leista gyventi: „Susitaikykite su likimu ir išeikite pas mane! Tada kiekvienas iš jūsų valgys savas vynuoges ir gers vandenį iš savo šaltinio. O tiems, kurie neišeis iš miesto, teks ryti nuosavus ekskrementus ir gerti nuosavą šlapimą“. Dauguma šalių pasiduodavo ir mokėjo asirams duoklę, o armija žygiavo toliau.

Apgulties priemonės

Tais laikais praktiškai neegzistavo apgulties priemonių. Geriausiu atveju armija galėjo tikėtis prasiveržti per miesto vartus, išversdama juos rąstu, tuo pat metu į kareivius lėkė spiečiai strėlių. Asirai visgi išrado kai kurias pirmąsias pasaulyje apgulties priemones. Pavyzdžiui, jie sugalvojo taraną – įrenginį, kurio tais laikais praktiškai buvo neįmanoma sustabdyti. Tai buvo sudėtinga konstrukcija ant ratų, kurios viduje buvo milžiniškas rąstas su geležiniu avino galvos pavidalo antgaliu. Rąstas buvo įsiūbuojamas ant grandinių. Žmonės konstrukcijos viduje siūbuojantys taraną buvo apsaugoti medinėmis lentomis, aptrauktomis žaliais gyvūnų kailiais, kuriuose įsiveldavo ir užgesdavo miesto gynėjų paleistos degančios strėlės.

Visiškas miestų sunaikinimas

Kartas asirai nepasitenkindavo priešų išžudymu. Kai karalius Sinaheribas įsiveržė į Babiloną, jis nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus. Viskas, ką ji paliko po savęs – tai pagyrūniškas pareiškimas: „miestą ir jo namus, nuo pamatų iki stogų, aš apiplėšiau, sunaikinau ir sudeginau ugnimi… Vidury miesto aš iškasiau kanalus ir užtvindžiau jį vandeniu. Babilono vietoje liko pelkė“.

Išgyvenusių kankinimai

Kaip byloja išlikę užrašai, vienas asirų karalius pagailėjo kai kurių užgrobtų miestų gyventojų: „miesto seniūnai ir diduomenė atėjo pas mane, kad išgelbėtų savo gyvybes… Jie puolė po mano kojomis ir paprašė pasigailėjimo, paprašė daryti su jais, ką tik noriu, tik nežudyti“. Dažniausiai tokius išgyvenusius panaudodavo bauginti kitiems, ir pakankamai žiauriais būdais – nupjaudavo ausis ir nosis. O vienas iš karalių, Asarhadonas, privertė užgrobto miesto diduomenę nešioti „karolius“ iš jų valdovų nukirstų galvų.

Vergų gyvenimas

Asirų tapyboje ant sienų išliko paveikslai su vergais, prikaustytais prie stambių akmenų, kuriuos jie buvo priversti tampyti kaip mulai. Šiuos akmenis naudojo rūmams ir kitiems architektūros stebuklams statyti, o vergai negalėjo netgi pailsėti – iš paskos žengė prižiūrėtojai, kurie mušė kiekvieną, kuris užsižiopsodavo.

Žmonių perkėlimo politika

Asirija vykdė nuolatinio žmonių kilnojamo iš vietos į vietą politiką – daugybę šeimų išvydavo iš namų ir apgyvendindavo kitose šalies vietovėse. Tai buvo viena iš imperijos galybės priežasčių. Meistrus iš užkariautų šalių perkeldavo į imperijos širdį, kur jie statė rūmus, šventyklas, kūrė įvairius inžinerijos stebuklus. Pavojingiems priešams, kovojantiems prieš Asiriją, kartais suteikdavo šansą išpirkti kaltę. Jei karalius būdavo maloningas, išsiųsdavo juos atstatyti sugriautų šalių.

Įstatymų kodeksas

Daugelis nusikaltimų buvo baudžiami kūno žalojimu arba mirtimi. Jeigu kažkas pabučiavo kito žmogaus žmoną, jam kirviu nukirsdavo apatinę lūpą. Jeigu vyrą užklupdavo su kitu vyru, jį paversdavo eunuchu. Neištikimybė buvo baudžiama mirtimi. Žudikus atiduodavo aukos šeimai, kuri galėjo daryti su juo, ką tik nori.

Potrauminis stresas

Gyvenimas Asirijoje buvo siaubingas ne tik potencialioms asirų aukoms, bet ir patiems asirams. Kariai labai dažnai kentė simptomus, kurį šiuolaikiniai psichologai pavadintų potrauminiu stresu. Mokslininkų nuomone, kareiviai jautė siaubą ir kaltę dėl nekaltų žmonių žudynių ir kankinimų.

Šaltinis versijos.lt