Sapnuose ir tikrovėje: tikrasis lunatizmo veidas

Lunatizmas arba somnambulizmas (nakvišumas) yra tokia paslaptinga liga, kad apaugo daugybe mitų. Kanadiečiai mokslininkai iš Monrealio universiteto paneigė kai kuriuos populiarius mitus apie nakvišas. Pavyzdžiui, neteisingai manoma, kad lunatizmas būdingas tik vaikams ir paaugliams. Taip pat klaidinga manyti, kad lunatikai dažnai pakenkia sau ir kitiems.

 

„Jis tai išaugs“. Tokiais žodžiais gydytojai paprastai ramina tėvus vaiko, kuriam buvo nustatytas nakvišumas. Mat žinoma, kad metams bėgant trumpėja gilaus miego fazės, kurių metu kaip tik ir vyksta nakvišumo priepuoliai. Tačiau įsitikinimas, kad somnambulizmas praeina lytinės brandos laikotarpiu, yra ne daugiau kaip mitas. Nėra garantijų, kad suaugus jo pavyks visiškai atsikratyti: ketvirtadalis nakvišų tebeserga ir tapę pilnamečiai.

 

„Nieko neatsimenu“. Paplitęs įsitikinimas, kad lunatikai visiškai neprisimena savo nakties nuotykių. Tačiau ne visada. Ir vaikų, ir suaugusiųjų somnambulizmui būdingi vienodi požymiai: dalis smegenų miega, dalis – būdrauja. Būdraujanti dalis atsako už atitinkamą elgesį: žmogus uždarinėja ir atidarinėja duris, plaunasi rankas, lipa laiptais, jo akys gali būti atmerktos, jis net gali pažinti žmones.

 

Tačiau tuo metu jo sąmonė yra pakitusi, o reakcijos į tai, kas vyksta aplinkui, būna keistos ir nelogiškos. Kadangi dalis smegenų vis dėlto nemiega, lunatikas kartais prisimena, kas vyko.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

„Lunatikas automatiškai kartoja jam žinomus veiksmus“. Tai netiesa. Mokslininkai mano, kad somnambulizmo esmė – dalinis miegas, kai smegenys nevisiškai užmiega. Todėl logikos lunatikų veiksmuose vis dėlto esama, bet ta logika yra ypatinga, „sapnų“.

 

„Lunatiko veiksmai gali būti pavojingi jam ir aplinkiniams“. Paprastai somnambulizmo epizodai būna tokie trumpi, kad lunatikas nespėja atlikti nieko tikrai pavojingo, kaip pasakojama knygose ir filmuose: atverti langą, užlipti ant stogo atbrailos, susipjaustyti peiliu… Tačiau lunatizmas vis dėlto yra susijęs su tam tikra nelaimingų atsitikimų rizika.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vienas iš įspūdingiausių pavojingų lunatikų pavyzdžių buvo kanadietis Kenetas Parksas (Kenneth Parks). 1987 m. gegužę šis 23 metų vyras miegodamas išėjo iš namų Toronto priemiestyje, sėdo į mašiną, nuvažiavo daugiau kaip 20 km iki uošvių namų. Išlipęs pasiėmė iš bagažinės įrankius, atrakino duris savo raktu ir įėjęs į namą pasmaugė uošvį, sumušė uošvę ir vėliau ją nudūrė jos pačios virtuviniu peiliu.

 

Paskui K.Parksas grįžo į mašiną, nuvažiavo į artimiausią policijos nuovadą ir pareiškė: „Regis, aš kažką nužudžiau“. Įdomiausia, kad visą šį laiką K.Parksas miegojo. Suprantama, iš pradžių tardytojai labai skeptiškai vertino jo įtikinėjimus, kad du žmones nužudė miegodamas ir nieko neatsimena. Tačiau tolesnis tyrimas, psichiatrinė ekspertizė, K.Parkso giminaičių apklausa patvirtino, kad jis išties yra vienas iš pavojingiausių to meto lunatikų.

 

Medicinos tyrimai parodė, kad K.Parksui būdingas neįprastai gilus miegas: pagal smegenų impulsų analizės duomenis, jo miego fazės kito dažniau negu daugumos žmonių. Taip pat užpuolimo metu jis nejuto fizinio skausmo, nors nusitraukė keletą sausgyslių ir vėliau jam prireikė chirurgų pagalbos. Atsibudo K.Parksas tik policijos nuovadoje.

 

Jo giminaičiai papasakojo, kad vaikystėje jis dažnai kalbėdavo per miegus, kartais vaikščiodavo ir iki 11-12 metų nuolatos šlapindavosi į lovą. (Ankstesnis 1974 m. tyrimas, kuriame dalyvavo 50 suaugusių agresyvių lunatikų, parodė, kad daugelis iš jų vaikystėje šlapindavosi į lovą ir vaikščiodavo neatsibusdami). Kartą naktį vienas iš K.Parkso brolių paskutinę akimirką nutvėrė jį už kojos, kai šis rengėsi lipti pro langą. Panašūs simptomai buvo būdingi jo trijų kartų giminaičiams.

 

Tiesa, iškilo aikštėn kai kurios nemalonios K.Parkso gyvenimo detalės. Likus metams iki užpuolimo jis įniko į azartinius lošimus. Dėl to pašlijo santykiai su žmona, o galiausiai jis iš darbo pavogė 30 tūkst. dolerių skoloms padengti. Likus dviem mėnesiams iki nusikaltimo vagystė išaiškėjo ir K.Parksas buvo atleistas iš darbo. Kelias savaites jis tvardėsi, o paskui vėl pradėjo lošti, kartą net suklastojo žmonos parašą, kad gautų pinigų.

 

Žmona ir jos tėvai su K.Parksu susipyko. Likus trims dienoms iki užpuolimo per miegus jis nutarė pasitaisyti: pirmą kartą apsilankė anoniminių lošėjų klube ir pasiryžo susitaikyti su žmonos tėvais, su kuriais, sprendžiant iš visko, gana artimai bendraudavo. K.Parksas taip jaudinosi prieš būsimą pokalbį, kad net ėmė prastai miegoti.

 

Nors jo alibi atrodė „pritemptas“, K.Parksas buvo išteisintas.

 

„Lunatikų neįmanoma atskirti nuo paprastų žmonių, kol neįvyko priepuolis“. Tai netiesa. Kadangi miega tik viena lunatikų smegenų dalis, dieną jie jaučiasi pavargę ir neišsimiegoję. Net jeigu jie stengiasi būti žvalūs, atliekant specialius reakcijos ir sumanumo testus jie pasirodo gerokai prasčiau už sveikuosius.
„Lunatizmas atsiranda ir pranyksta savaime“.

 

Šio reiškinio paslaptingumas yra gerokai perdėtas. Iš tiesų polinkis vaikščioti miegant yra paveldimas. 80 proc. lunatikų šeimose būna dar keli žmonės, kurie vaikšto miegodami. Kad šie genai „įsijungtų“, reikia papildomų veiksnių, pavyzdžiui, streso arba nuolatinio miego trūkumo.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Chiyuki-san

Aš pati gal iki 12 vaikšiojau per miegus :D o man močiutė pasakojo,kad jos draugės brolis per miegus grindis išplauna,dulkes nuvalo,kilimus išpurto,indus išplaunas :DDD

powix

shakes td mano mazas brolis lunatikas buna miegodamas sedi kazka rankom mosikuoja ir blevyzgoja kazka nerisliai kartais net nesuprantama kalba o__o