Specialiosios paskirties ekstrasensai

Aiškiaregiai su antpečiais

 

Laikas bėgo, keitėsi valdžios, tačiau jų susidomėjimas ekstrasensų galimybėmis dar kurį laiką neblėso. Net kai Sovietų Sąjungos pamatai pradėjo klibėti ir prasidėjo pertvarkos metai, buvo sukurtas ypatingas 10003-iasis karinis dalinys. Jam vadovavo toks pulkininkas Aleksejus Savinas.

 

Tai nebuvo pagrindinė dalinio funkcija, bet nemažą laiko dalį jis skyrė įvairiausiems paranormaliems tyrimams. 10003-iojo dalinio mokslininkams pavyko sukurti metodiką, leidžiančią atskleisti netipiškus žmonių gabumus ir juos ištobulinti. Mat vienas dalykas, kuriuo pulkininkas A. Savinas šventai tikėjo, tai kad visi mes gimstame turėdami „supergabumų“.

 

10003-iasis dalinys intensyviai bendradarbiavo su mokslininkais, akademikais, tyrimų institutais. Kartu su armijos astrologais jie sudarinėdavo ir reguliariai siųsdavo į Kremlių prognozes – tiek regioninio masto, tiek ir pasaulinio. Ekstrasensai nuspėjo ne vieną lėktuvo katastrofą, gan tiksliai papasakojo apie būsimus įvykius Dagestane ir Čečėnijoje. Deja, į pastarąsias pranašystes Kremliaus galvos, jau praradusios susidomėjimą paranormaliais ginklais, nebekreipė deramo dėmesio.

 

Užtat paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Sovietų Sąjungoje ir buvusiose jos respublikose išsiskyrė masine „ekstrasensorikos“ seansų manija. Daug kas juos prisimena, tačiau tik vienetai žino, jog tokie seansai būdavo rengiami su FSB – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos – žinia ir palaiminimu. Jų tikslas buvo išskirtinai mokslinis: valdžios struktūros siekė ištirti galimybes masiškai valdyti piliečių sąmonę, o kartu ir sumažinti įtampą visuomenėje.

 

Kai tik reikiama informacija buvo surinkta, vadinamųjų „popsinių“ ekstrasensų staiga ėmė mažėti: vienus jų netikėtai demaskuodavo kaip aferistus ir diskredituodavo, kiti patys sumojo pranykti iš akiračio.
2003-iaisiais Rusijos valdžia nusprendė, kad slaptasis 10003-iasis dalinys savo funkcijas sėkmingai įvykdė. Taigi jis buvo likviduotas, o kartu ir visos su dalinio veikla susijusios laboratorijos.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Rusijos valdžia lig šiol atsisako oficialiai pripažinti, kad kada nors naudojosi ekstrasensų paslaugomis (o gal tebesinaudoja ir dabar). Amerikiečiai šiuo klausimu nėra tokie slapukai. JAV neneigia, jog Centrinės žvalgybos, geriau žinomos CŽV trumpiniu, valdyboje vienu metu darbavosi visas būrys įvairaus plauko aiškiaregių bei telepatų.
Vienas garsiausių Amerikoje vykdytų tokio pobūdžio projektų vadinosi „Vandenis“. Jo dalyviai – antgamtinių savybių turintys karinių pajėgų specialistai, – ieškodavo sovietų povandeninių laivų, radioaktyvių objektų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Šioje programoje dirbo du itin garsūs sensityvai – Ingo Svonas ir Petas Praisas, besispecializavę astralinėse projekcijose. Tai reiškė, kad ekstrasensai gebėdavo išeiti iš savo kūno ir nukeliauti neribotus atstumus. CŽV jie pranešdavo tikslų užsienio armijų dalinių ir ginkluotės išsidėstymą ir net, teigiama, perskaitydavo slaptus dokumentus.

 

JAV gynybos departamento Žvalgybos valdybos viršininkas generolas leitenantas Danielis Gremas yra atskleidęs žurnalistams, kad „Vandenio“ ekstrasensai sugebėjo aptikti Sovietų Sąjungos povandeninių laivų bazę, kurios neužfiksavo nė vienas palydovas. Taip pat kalbėta, jog I. Svonas (miręs šį sausį, 79-erių) ir P. Praisas Šiaurės Korėjoje atrado požeminių tunelių tinklą, vedusį į demilitarizacijos zoną.

 

Oficialiai tiek CŽV, tiek jų kolegos Didžiosios Britanijos žvalgyboje MI6 skelbia seniai nutraukę visas esktrasensorines programas. Tačiau, kaip sako specialistai, tam žvalgui ir liežuvis, kad jis dezinformuotų priešą. Taigi nedaug kas tiki, jog slaptos valstybinės organizacijos ėmė ir visiškai atsisakė žmonių, galinčių matyti tai, ko nemato net šiuolaikinės technologijos, paslaugų.

 

Detektyvai su trečiąja akimi

 

Pastaraisiais metais žmonės, save vadinantys ekstrasensais, vėl tapo populiariais televizijos programų dalyviais. Būtent televizija padėjo visuomenėje suformuoti tvirtą nuomonę, kad sensityvų pagalba būtų nepakeičiama teisėsaugininkų darbe – ypač atliekant kriminalinius tyrimus.

 

Tačiau daugelyje valstybių, kuriose galioja vienokios ar kitokios formuluotės įstatymas dėl psichologinio spaudimo, tyrimo metu draudžiama naudotis ekstrasensų paslaugomis. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad pareigūnai į savo darbą neįtraukia paranormalių gebėjimų turinčių asmenų. Tik daro tai dažniausiai arba preliminaraus tyrimo metu, arba išvis netiesiogiai – nukreipdami nukentėjusiuosius arba aukos artimuosius pas ekstrasensą kaip privačius asmenis.

 

Į olandą aiškiaregį Žerarą Kruazė itin dažnai kreipdavosi be žinios dingusių žmonių artimieji. Ilgainiui ekstrasensas įgijo patikimo konsultanto reputaciją – ypač ieškomų vaikų bylose. Jis labai tiksliai apibūdindavo dingimo aplinkybes, vietoves, todėl dauguma dingusiųjų atsirasdavo. Tiesa, ne visi gyvi.
Buvo Ž. Kruazė karjeroje ir tragiškų klaidų.

 

Kartą, dirbdamas Hagoje, ekstrasensas nurodė vyrą, neva prisidėjusį prie vaiko dingimo. Vaiko šeima pagrobė įtariamąjį ir tris valandas kankino. Vyras, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo niekuo dėtas, atsidūrė ligoninėje. Ironiška, tačiau dėl didžiausios Ž. Kruazė nesėkmės jis pats kaltas nebuvo.

 

1978-aisiais aiškiaregio populiarumas buvo toks milžiniškas, kad Interpolas paprašė jo padėti surasti teroristų iš „Raudonųjų brigadų“ pagrobtą Italijos premjerą Aldą Morą. Ž. Kruazė sutiko, bet antrą dieną po jo atvykimo į Italiją politikas buvo nužudytas: teroristai nė nesuabejojo, kad aiškiaregys juos suras, todėl nusprendė apsidrausti.

 

Ekstrasensams, pademonstravusiems išskirtinius gabumus žvalgyboje arba tiriant nužudymo bylas, kartais pasiūlomos ir oficialios – analitikų pareigos. Tačiau daug dažniau į juos kreipiamasi individualių konsultacijų, kaip į kitus specialistus. Ir vargu ar artimiausioje ateityje kur nors pasaulyje atsiras oficiali „ekstrasenso tyrėjo“ pareigybė, nors panašūs variantai svarstomi jau seniai.

 

Dar XIX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje amerikietis gydytojas, fiziologijos profesorius Džozefas Roudsas Bjukenenas paskelbė prielaidą, kad kai kurie objektai – ypač gamtinės kilmės, – gali „įsiminti“ netoliese nutikusius įvykius, o paskui perduoti šią informaciją itin jautriems asmenims.

 

Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog Dž. R. Bjukeneno teorija gali apimti ne tik, pavyzdžiui, augalus, bet ir mechanizmus. Vienas ryškiausių to įrodymų – olandų kilmės ekstrasenso Peterio Hurkoso istorija.
1958 metais JAV, Majamyje, buvo rastas savo paties automobilyje nušautas taksistas. Policija neturėjo už ko užsikabinti – nebuvo nei liudininkų, nei jokių įkalčių, – todėl galiausiai pagalbon pasikvietė P. Hurkosą.

 

Aiškiaregys paprašė leidimo pasėdėti automobilyje, kuriame buvo rastas kūnas. O tada papasakojo policininkams išvydęs reginį – aukštą vyriškį su tatuiruote ant rankos ir moterį, ištarusią „Iki pasimatymo, Smiti!“

 

P. Hurkosas taip pat teigė savo ausimis girdėjęs taksisto maldavimus jo nežudyti ir šaltakraujišką žudiko atsakymą: „O kuo tu geresnis už tą tipą iš Ki Vesto?“

 

Tyrėjai įsikibo šio siūlo ir netrukus tikrai rado žudiką – Čarlzą Smitį, įvykdžiusį analogišką nusikaltimą kitoje Floridos vietovėje, Ki Veste. Pavyko sulaikyti ir jo draugužę, tapusią liudininke nužudymo byloje.

 

Buvo metas, kai P. Hurkosas laikytas kone galingiausiu ekstrasensu visoje Amerikoje. Jo specializacija buvo policijos tyrimai. Teigta, kad vien iki 1969-ųjų jis padėjo sėkmingai išnarplioti 27 žmogžudysčių bylas septyniolikoje pasaulio valstybių. Iš viso P. Hurkosui priskiriama daugiau kaip 300 atskleistų nusikaltimų.

 

Tiesa, ne visi tikėjo stebuklingu olando talentu – ir pagrįstai. P. Hurkosas ne kartą buvo susikirtęs, o didžiausia jo nesėkme laikomas neteisingas pagarsėjusio Amerikos serijinio žudiko pravarde Bostono smaugikas, nužudžiusio 11 moterų, apibūdinimas.

 

Nepavyko aiškiaregiui atskleisti ir brangenybių iš Vestminsterio abatijos Londone pagrobimo bylos, nepasisekė įžvelgti, kad Holivudo režisieriaus Romano Polanskio besilaukiančią žmoną – aktorę Šeron Teit – nužudė maniako Čarlzo Mensono sekta.

 

Septintasis pojūtis

 

Egzistuoja gal milijonas teorijų, kodėl pasireiškia ekstrasensoriniai sugebėjimai, kodėl vieni žmonės turi tokią dovaną, o kiti net negali pasigirti stipresne intuicija. Tačiau dauguma mokslininkų linkę manyti, jog paslaptis slypi mūsų jutiminiuose organuose ir jų gebėjime sąveikauti su smegenimis.
Paprastai žmogus aplinkinį pasaulį suvokia padedamas penkių pojūčių: regos, klausos, skonio, uoslės ir lytėjimo. Dabar vis dažniau prie jų priskaičiuojamas vadinamasis šeštasis pojūtis – tai yra ką tik minėta intuicija.

 

Tačiau pastaraisiais metais pradėta kalbėti ir apie septintąjį pojūtį, arba sinesteziją – būklę, leidžiančią žmogui, be kita ko, girdėti spalvas ir matyti muziką.

 

Moksliškai sinestezija apibūdinama kaip dviejų arba daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų jutimo organą. Kai kurie specialistai mano, jog ši būklė iš esmės yra ne kas kita, kaip gebėjimas absorbuoti informaciją visais jutiminiais kanalais. Tokį gebėjimą turintys žmonės yra unikalūs, tačiau nieko antgamtiško ar paranormalaus, mokslininkų patikinimu, čia nėra.

 

Grupė šveicarų neuropsichologų iš Ciuricho universiteto kartą atliko eksperimentą, kurio metu skenavo žmonių, neva turinčių ekstrasensorinių gebėjimų, smegenis – kad išsiaiškintų, kaip jos reaguoja į jutiminių organų dirgiklius. Paaiškėjo, jog daugumai vadinamųjų aiškiaregių rodant vaizdus smegenyse aktyvuojasi skonio receptoriai, tarytum organizmas bandytų pajusti regimo paveikslėlio skonį. Kitiems ekstrasensams stebint vaizdus ekrane sudirgdavo neuronai, atsakingi už klausą, tarsi paveikslai būtų skleidę kažkokį garsą.

 

O įdomiausia tai, kad ir patys eksperimento dalyviai iš tiesų jautė tai, ką rodė jų smegenys.
Tokių žmonių, patiriančių štai tokią pojūčių painiavą, yra gerokai daugiau, nei manome. Dauguma gydymu užsiimančių ekstrasensų tvirtina regintys spalvotas dėmes tose klientų kūno vietose, kur įsimetusi liga. Arba, prisilietę prie jų, girdi tam tikrą garsą, virpesius. Kiti ligas atpažįsta pagal nuo žmogaus sklindantį šaltį arba šilumą. Kaip jie tą atspėja, žinant, jog spalvos, garsai, temperatūrų kaita tėra tik jutiminės iliuzijos, mokslas kol kas nesugeba paaiškinti.

 

Bet nereikėtų labai džiūgauti aptikus turint sinestetiko požymių. Neurofiziologai tai, vis dėlto, laiko anomalija, ne Dievo dovana.

 

Tačiau nuginčyti to, kas akivaizdu, mokslo vyrai ir moterys taip pat neketina. Anot jų, išties atrodo, jog ekstrasensai tikrai jaučia tai, apie ką kalba.

 

Straipsnio autorius: Aistis Girnius


2500