Gyva kovinė mašina – delfinas

Jūrų skalikai

 

Vis dėlto pagrindine ir svarbiausia Sevastopolio okeanariumo misija buvo tarnybinių, arba kovinių, delfinų parengimas. Vieni buvo dresuojami paieškos operacijoms, kiti – sargybai (apsaugoti laivus, Sevastopolio įlanką, pagrindines Juodosios jūros laivyno bazes).

 

1974 metais delfinas vardu Heraklis pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje surado ir pažymėjo 51 m gylyje nuskendusią torpedą. To visiškai pakako, kad karinio jūrų laivyno generalinis štabas priimtų sprendimą tučtuojau pradėti formuoti delfinų specialiąsias pajėgas – nuskendusiai karinei technikai ieškoti, narams, vykdantiems paieškos ir gelbėjimo operacijas, padėti.

 

Juodojoje jūroje dresuoti delfinai stebino net savo trenerius. Pavyzdžiui, vienas iš delfinų – Titanas – išmoko nerti prie minos su specialiu antsnukiu, prie kurio buvo tvirtinamas plūduras žymeklis. Priplaukęs prie sprogmens, Titanas bakstelėdavo į jį nosimi taip išlaisvindamas plūdurą. Tas iškildavo į vandens paviršių ir mina būdavo pažymėta – belikdavo ją sunaikinti.

 

Tiesa, visi minėti eksperimentai buvo mokomieji. Proga išbandyti juos praktiškai atėjo tik 1983-iųjų pavasarį.

 

Miną nuo delfino tąsyk kariškiai slapstė po visą įlanką – kartą net pakišo po nuskendusio laivo korpusu. O rezultatai vis tiek pranokdavo lūkesčius: Titanas taikinį surasdavo per kelias minutes.

 

Galiausiai buvo nuspręsta surengti egzaminą – organizuoti delfino ir karo laivo varžytuves. Buvo atsiųstas jūrų traleris, nežinomoje vietoje paskandinta mina, o bandymo dalyviams nurodyta jos ieškoti.
Titanas miną surado per 15 minučių. Traleris maišė po įlanką skersai ir išilgai dvi dienas, bet taip ir nesugebėjo nieko aptikti.

 

Specialistams tapo visiškai aišku: jūroje pamestus arba paslėptus daiktus delfinai gali surasti ne ką prasčiau nei sausumoje pėdsekys šuo. Ir jie juos rasdavo. Neoficialiais duomenimis, nuo 1979-ųjų iki 1994 metų delfinai aptiko objektų, kurių bendra vertė siekė apie 50 mln. rublių, arba sumą, daugybę kartų viršijančią jų išlaikymo išlaidas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Sovietų išsvajotoji biotechninė paieškų sistema veikė be priekaištų. Suprantama, nemanyta, kad delfinai gali pakeisti absoliučiai visas tradicines technines priemones. Paieškoms jie būdavo pasitelkiami tik tada, kai kiti būdai atrodydavo neįmanomi arba neveiksmingi: seklumose, prasto matomumo ar sudėtingo grunto, galingų srovių zonose, ieškant po grunto sluoksniu palaidotų arba sonaru nefiksuojamų objektų.
Sovietų specialistai mokė afalinas ieškoti ir kovinių taikinių, tokių kaip hidrokostiumas, naras su nardymo įranga, naras su povandenine judėjimo priemone, deguonies balionas, akvalangas, „prisisiurbiančios“ minos…

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sevastopolio delfinologai ir patys negalėjo atsitokėti iš nuostabos stebėdami savo globotinių darbą.
1975 metais kelis kartus iš sraigtasparnio virš Juodosios jūros su parašiutais buvo išmestas delfinas ir jo treneris. Niekur pasaulyje nieko panašaus niekas tada nedarė, o sovietai audė mintį suformuoti delfinų desantą (!). Laimė, išmesti gyvūno iš lėktuvo jie taip ir nepabandė.

 

Užtat specialiosios paskirties delfinų stoiškumas buvo ugdomas kitais būdais. Pavyzdžiui, šaudymu – kad jie priprastų prie šūvio iš povandeninio pistoleto garso. Gyvūnai adaptuodavosi jau po 8–10 šūvių ir daugiau nebekreipdavo į juos dėmesio – ramiai tęsdavo jiems skirtą užduotį.

 

Kad išsiaiškintų delfinų atsparumą povandeninio sprogimo smūgio bangai, 5 metrų gylyje ir 50 metrų atstumu nuo gyvūno, plaukiojančio prie laivo borto nuleistame voljere, rusai susprogdindavo kilograminę trotilo šaškę. Taip sužinota, kad delfinas tokius išbandymus pakelia 5–6 kartus geriau nei žmogus, – jie nepatirdavo jokių traumų. Bet dar svarbiau buvo tai, kad sprogimai nė kiek neišmušdavo gyvūnų iš vėžių, nesutrukdydavo vykdyti užduočių.

 

Taip buvo grūdinama Juodosios jūros karinio laivyno biotechninė kovinė ir apsaugos sistema…

 

Su ginklu ant nosies

 

Plačioje Sevastopolio įlankoje veikė tikras povandeninis bandymų poligonas. Nuo kranto jis būdavo stebimas 24 keturias valandas per parą – ir ne be priežasties. Juk čia sovietai nepailstamai tobulino savo neįkainojamus slaptuosius ginklus: Asą, Diką, Orfėjų, Beką, Čarlį… Šie delfinai turėjo tapti neįveikiama apsaugine sistema. O kad tikslas būtų pasiektas, projektą kuravo dviejų „Raudonosios žvaigždės“ ordinų, – užtarnautų, beje, taikiu metu, – kavalierius, pirmojo rango kapitonas Jurijus Pliačenka.

 

Britų artilerija, pasakojama, patrankų patvarumą tikrindavo mėtydami jas iš varpinės. Kažko panašaus iš savo globotinių reikalavo ir J. Pliačenka. Delfinui apsaugininkui turėjo rūpėti tik du dalykai. Pirma, patruliuodamas jis privalėdavo surasti ir, esant būtinybei, neutralizuoti po vandeniu esantį priešą.

 

Priklausomai nuo užduoties pobūdžio, gyvūnai buvo mokomi tą atlikti keturiais būdais: a) delfinas, laisvai plaukiojantis inkarais prie dugno pritvirtintame 4x4x4 m dydžio narve, saugodavo jam priskirtą teritoriją; b) delfinas būdavo išleidžiamas iš povandeninio narvo, kad būtų įmanomas fizinis kontaktas su diversantu; c) gyvūną paleisdavo plaukioti tarp tam tikra tvarka išdėstytų ir radijo signalus skleidžiančių plūdurų; d) delfinas, kartu su žmonių valdomu kateriu, plaukdavo į atvirą jūrą patikrinti vieno ar kito rajono (visai kaip šuo).

 

Per treniruotes, aptikęs taikinį, delfinas nosimi nuspausdavo signalinio įtaiso svertį ir pranešdavo apie radinį žmonėms į centrinį štabą. Šie turėdavo reaguoti pagal situaciją: jeigu grėsmė būdavo to verta, pritaisydavo delfinui kovinę įrangą ir gyvūnas nerdavo susitikti su įsibrovėliu. Pasiekęs jį „nukaudavo“ – švelniu nosies bakstelėjimu į delną.

 

Kitu atveju treneris galėdavo nurodyti delfinui tiesiog išstumti povandeninį taikinį į paviršių. Tokios pratybos vykdavo tiek dieną, tiek naktį. Ilgainiui delfinai taip įgudo, kad galėdavo net nurodyti taikinio judėjimo kryptį su vos 5–10 laipsnių paklaida.

 

Sovietai turėjo technologijas, leidusias jiems sunaikinti priešą čia pat, po vandeniu, ir vien tik delfinų pajėgomis. Specialiai tam gyvūnams buvo sukurtas visas povandeninių ginklų arsenalas pradedant pistoletais ir baigiant kulkosvaidžiais – galinga trivamzdė sistema, pritaisoma prie delfino nosies, šaudydavo 12 kalibro kulkomis net 20 m atstumu. Tačiau (nors ir po ilgų diskusijų) buvo nuspręsta naudoti nemirtiną diversantų neutralizavimo techniką: delfinui prie antsnukio tvirtintas prietaisais, kuris, susilietus su naru, išmesdavo į vandens paviršių patroną su signaline raketa. Raketa po akimirkos šaudavo į orą taip pažymėdama įsibrovėlio buvimo vietą.

 

Dviejų ar trijų pažeidėjų grupes delfinai aptikdavo 80 proc. atvejų. Pradėjus temti, kai aplinkoje sumažėdavo dirgiklių – triukšmingai jūroje besipliuškenančių atostogautojų, poilsiautojų katerių, valčių su įsilinksminusiais žvejais, delfinai pasirodydavo dar geriau. Na, o naktį laisvai jūroje plaukiojanti afalina užfiksuodavo dešimt „diversantų“ iš dešimties. Tie 80–90 proc., kuriais vidutiniškai vertintas apsauginės biosistemos – tai yra delfinų darbo efektyvumas, buvo nepalyginti geresnis rezultatas, nei anuomet pavykdavo išspausti iš sovietų karinių pajėgų naudotos specialios technikos.

 

Keičiantis politiniam pasaulio žemėlapiui, Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno okeanariumas 1992 metais perėjo Ukrainos žinion. Tačiau tyrimai jame vis dar vyksta – įgyvendinami naujos kartos biotechninių sistemų projektai, jau susiję ne tik su karine pramone. Manoma, kad ateityje delfinai galėtų tapti ištikimais narų ir naftos gavėjų, gelbėtojų ir žvejų, jūrininkų palydovais. Juos planuojama pasitelkti atliekant nuolatinę vandens telkinių ekologinę stebėseną. Taigi delfinams ir jų treneriams didieji darbai dar tik prasideda.

 

Straipsnio autorius: Aistis Girnius

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite