Gyva kovinė mašina – delfinas
|Sovietų Sąjunga ir JAV varžėsi ne tik kosminės ar branduolinės ginkluotės lenktynėse: kai amerikiečiai sumanė parengti specialiosios paskirties būrį iš delfinų, sovietai, žinoma, nepanoro nusileisti.
Pasakojama, kad dar Napoleonas buvo sumanęs Lamanšą užkariauti padedamas delfinų – panaudoti juos kaip transporterius.
Paskui, įsiplieskus Pirmajam pasauliniam karui, amerikietis fizikas Robertas Vudas pasiūlė naudoti dantytuosius banginius vokiečių povandeninių laivų paieškoms. Tačiau pirmieji bandymus šioje srityje pradėjo britai.
Tiesa, jų entuziazmas greitai išseko, taigi rimtai „delfinų projekto“ nuo praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio ėmėsi tik JAV karinis jūrų laivynas. Amerikiečių pastangos buvo sėkmingos, ir dabar, neoficialiais duomenimis, JAV turi 115 kovinių delfinų.
Ilgai slėpta paslaptis
1964-aisiais įsivėlusios į karą Vietname, JAV susidūrė su priešu, kokio nesitikėjo. Šiaurės Vietnamo diversantai plaukte pasiekdavo amerikiečių laivus ir juos užminuodavo. Reikėjo ką nors daryti, todėl skubiai buvo suformuotas specialusis kovos su diversantais dalinys.
Iš pradžių jo kariai statė spąstus iš tinklų, šaudė į minuotojus iš harpūnų ir net arbaletų. Tik viskas buvo veltui… Kol specialusis dalinys sulaukė pastiprinimo – šešių kovinių delfinų.
Jie aptikdavo priešo plaukikus jau už 360 metrų, prisigretindavo prie žmogaus ir įdurdavo jam tuščiavidure adata, prijungta prie balionėlio su smarkiai suspaustu anglies dvideginiu. Patekusios į kūną dujos išsiplėsdavo ir susprogdindavo priešą iš vidaus.
Taip per dvylika mėnesių delfinai Vietname sunaikino daugiau kaip penkias dešimtis diversantų.
Tame pačiame kare amerikiečiai naudojo ir šiaurinius jūrų liūtus, išmokytus ieškoti priešų narų. Nė lašo delfinų žaismingumo ir geraširdiškumo neturintys jūrų sunkiasvoriai pasirodė esantys azartiški ir negailestingi medžiotojai. Po kruvinų susidūrimų tiek su jais, tiek su delfinais vietnamiečių išpuoliai ėmė retėti, o į karo pabaigą išvis liovėsi.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Kaip ir reikėjo tikėtis, prieš kovinių delfinų naudojimą piestu stojo ne tik JAV žiniasklaida, bet ir garsiausi šalies mokslininkai. Tačiau Pentagonas ir Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) kategoriškai neigė karių su pelekais egzistavimą. Neigė, kol galėjo.
Nuo Nikaragvos iki Irako
1976 metais Havajuose įvyko sensacingas teismo procesas. Į teisiamųjų suolą sėdo Kenetas LeVasioras ir Stivas Sipmenas, vietos okeanariumo darbuotojai. Šie biologai pacifistai iš akvariumo į vandenyną išleido dvi afalinų pateles – tai buvo jų protestas prieš delfinų mokymą kariniais tikslais.
Štai tada yla ir išlindo iš maišo. Paaiškėjo, kad Pentagonas, be karinės bazės Havajuose, turi dar vieną slaptą objektą jūrų gyvūnų treniruotėms – Floridos valstijos pakrantėje, Ki Veste. Ten delfinai būdavo apginkluojami minomis bei balionais su nuodingomis dujomis ir mokomi naikinti žmones.
Sprogmenys naudoti ir laivams Havanos įlankoje likviduoti.
Delfinus mirtininkus Pentagonas rengė net tiesiogiai atakuoti priešo laivus: sprogmenys būdavo tvirtinami ant gyvos torpedos kūno. Paprastai cilindro formos miną pritaisydavo prie nugaros peleko, nors bandyta bombą implantuoti į delfinų skrandį – ir taip, kad gyvūnas negalėtų jos atryti.
Sprogmenis detonuodavo nuotoliniu būdu. Bet užtaisas būdavo pernelyg mažas, kad padarytų karo laivams pastebimos žalos. Todėl CŽV ekspertai kelerius metus praleido bandydami išmokyti delfinus gabenti specialias torpedas. Gyvūnai turėdavo jas stumti nosimi arba tempti už maždaug metro ilgio lyno. Sprogdikliai suveikdavo delfinui prisilietus prie laivo korpuso.
Puse lūpų kalbama, kad šio projekto vykdytojai buvo aprūpinti net itin mažomis branduolinėmis bombomis.
1984 metais laikraštis „New York Times“ paviešino slaptą JAV karinio jūrų laivyno direktyvą apie specialaus delfinų dalinio panaudojimą Nikaragvoje. Kaip anuomet ironizavo žurnalistai, delfinai buvo idealus ginklas slaptam karui – juk ant gyvūno kamikadzės nebuvo etiketės „Pagaminta JAV“. Tačiau tik po to, kai Nikaragvos uostų akvatorijose nuo amerikietiškų minų nukentėjo 14 prekybinių laivų (įskaitant ir vieną sovietinį), prezidento Ronaldo Reigano administracija prisipažino. Tačiau apie jokius delfinus nebuvo nė kalbos – tvirtinta, kad minos į Nikaragvos vandenis buvo pristatomos greitaeigiais kateriais.
Tuo pat metu jūrų žinduoliai aktyviai naudoti ne tik koviniams veiksmams.
Vašingtono valstijoje veikiančioje Bengoro karinio jūrų laivyno bazėje ir šiandien dislokuojami „Ohajo“ klasės povandeniniai laivai, ginkluoti balistinėmis raketomis „Trident“ su branduolinėmis galvutėmis. Laivyno vadai norėjo, kad delfinai saugotų bazės perimetrą, patruliuotų šalimais esančiuose vandenyse ir saugotų astronomines sumas kainavusius povandeninius laivus nuo diversantų.
Kariškiai net puoselėjo planą prie delfinų nosių pritaisyti šaudantį automatinį 45 kalibro mechanizmą. Jis suveikdavo, kai gyvūnas išsikišusia mechanizmo dalimi – savotišku gaiduku – prisiliesdavo prie priešiško objekto.
1987–1988 metais, vykstant Irano ir Irako karui, amerikiečių dresuoti delfinai Persijos įlankoje saugojo ne tik JAV karo laivus, bet ir naftą gabenančius tanklaivius. Be to, delfinai dirbo išminuotojų darbą – ieškodavo minų ir jas naikindavo. Tačiau to nebuvo galima nė iš tolo lyginti su misija, kuri šiems gyvūnams teko per operaciją „Audra dykumoje“.
Nardė ir prie Lietuvos krantų
1990-ųjų pradžioje įsiplieskus karui Persijos įlankoje, Irako specialiosios pajėgos užminavo didžiulį vandenų plotą ties Kuveito pakrante – tikėjosi sutrukdyti išsilaipinti amerikiečių desantui. Jūros minų laukas buvo atidžiai saugomas – JAV laivyno narams niekaip nesisekė jo išminuoti. Fiasko patyrė ir tuo metu modernūs povandeniniai robotai: Sadamo Huseino narai beveik visus juos išvedė iš rikiuotės.
Tada iš JAV karinio laivyno bazės Padžeto sąsiauryje, Vašingtono valstijoje, lėktuvais į Persijos įlankos zoną buvo atgabentas šiaurinių jūrų liūtų dalinys. Ir staiga situacija regione kardinaliai pasikeitė. Likę gyvi irakiečiai narai buvo priversti išplaukti į paviršių ir pateko į nelaisvę. Jų vandenyse prie Kuveito daugiau nebepasirodė.
Tačiau sąjungininkų pajėgos, įveikusios šią kliūtį, susidūrė su kita didele problema.
Amerikiečių ir britų kariai vargiai galėdavo surasti minas drumzlinuose Fao pusiasalio vandenyse. O neišminavus prieigų prie pietinių Irako uostų, nebuvo įmanoma užtikrinti humanitarinės pagalbos tiekimo. Štai čia ir pravertė delfinai: jie surasdavo minas ir jas specialiai paženklindavo, kad darbą galėtų baigti žmonės.
1998 metais vandenyse prie Klaipėdos vyko tarptautinės NATO karinės pratybos „Baltic Challenge 98“. Šaltinių Rusijoje teigimu, dalyvauti manevruose – ieškoti tariamų minų – iš JAV, San Diego, buvo atgabenti gal penki, o gal ir šeši delfinai. Esą tai buvo pirmasis kartas, kai šis gyvasis ginklas išbandytas mažo druskingumo Baltijos vandenyse.
Kai 2005-ųjų rugpjūtį JAV pietinių valstijų – Floridos, Luizianos, Meksikos įlankos pakrantes nusiaubė baisusis uraganas „Katrina“, nusinešęs daugiau nei tūkstantį gyvybių, paaiškėjo, kad Luizianos valstijoje buvo laikoma apie 40 kovinių delfinų. Ir ne bet kokių, o išmokytų šaudyti užnuodytomis strėlytėmis bei specialiais pistoletais į įtartinus akvalangininkus. Per uraganą visas šis specialusis delfinų būrys paspruko į vandenyną ir, jei tikėtume legendomis, kai kurie iš tų gyvūnų buvo ginkluoti.
Beribės sovietų ambicijos
Sovietų Sąjunga, suprantama, jokiu būdu negalėjo atsilikti nuo amerikiečių. Sovietinio karinio okeanariumo iniciatoriumi buvo tuometis karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas, laivyno admirolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris Sergejus Gorškovas.
1965 metų vasarą jo nurodymu buvo įkurta laivyno mokslinių tyrimų ir eksperimentų bazė, 1966-ųjų vasario 24 dieną patvirtintas jos personalas. Tai buvo pirmasis okeanariumas šalyje, tačiau niekas apie jį nežinojo – slaptas objektas dokumentuose figūravo kaip „karinis dalinys 13132-K“.
Kryme, netoli Sevastopolio, vakarinėje pusiasalio dalyje, pradėtam statyti okeanariumui vadovauti buvo paskirtas pirmojo rango kapitonas Viktoras Kalganovas – legendinis žvalgas. Būtent jam laivyno admirolas patikėjo misiją pavyti ir galbūt net pralenkti amerikiečius jūrų žinduolių panaudojimo kariniams tikslams srityje.
O Vakaruose tuo metu virte virė diskusijos apie vadinamąjį Grėjaus paradoksą, kurį dar 1936-aisiais suformulavo anglų zoologas Džeimsas Grėjus.
Turėdami idealaus kontūro kūną delfinai maksimaliai sumažina vandens pasipriešinimą. Pasiekdami iki 60 km per valandą greitį, jie eikvoja gerokai mažiau energijos nei bet kuris kitas vandens gyvis ar tuo labiau žmogus. Be to, delfinai sugeba staiga didinti greitį ir dar greičiau sustoti – tokį stabdymą išlaikytų ne kiekvienas technikos įrenginys.
Tačiau Dž. Grėjus dar nustatė, kad delfinui plaukiant vandeniu jo kūno pasipriešinimas yra keliskart didesnis už tą, kurį gali išlaikyti gyvūno raumenynas. Šis neatitikimas ir buvo pavadintas Grėjaus paradoksu. Jei kam nors būtų pavykę jį išnarplioti, nauda būtų buvusi nesuskaičiuojama: paprastus ir povandeninius laivus, torpedas būtų buvę įmanoma pagaminti dar greitesnius ir tylesnius. O tai ir buvo tikroji Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno okeanariumo įkūrimo Sevastopolyje priežastis: sovietai svajojo turėti greičiausią karo laivyną pasaulyje.
Okeanariumas nebuvo vienintelis objektas, kur vyko bandymai. Tyrimai tuo pačiu metu buvo atliekami daugiau nei pusšimtyje Sovietų Sąjungos institutų bei organizacijų, įminti delfinų fenomeną bandė šviesiausi šalies protai.
Tačiau plušo ne tik akademikai. Mokslininkų padarytus atradimus tuoj pat karinėje pramonėje išbandydavo ir pritaikydavo Leningrado bei Maskvos laivų statybos įmonės.
Ypač gamintojams rūpėjo delfinų gebėjimas stulbinamai tiksliai po vandeniu surasti dideliu atstumu esančius net pačius smulkiausius bei tyliausius objektus. Afalinų komunikacinių signalų analizė bei gebėjimas jausti magnetinius žemės laukus galiausiai padėjo sovietams padaryti tikrą proveržį povandeninių laivų navigacijos įrangos gamybos srityje.