Kas yra magija bei kai kurie etiniai jos principai

Magija žavi daug protų. Kai kurie religijotyrininkai mano, jog tai seniausia religingumo išraiška. Archajinis žmogus, susidūręs su gamtos didybe ir slėpiningais jos reiškiniais, jau nuo senųjų laikų bandė ją paveikti savais veiksmais. Ko gero seniausia magijos forma yra simpatinė magija, t.y. kai panašus veiksmas kuria ar daro įtaką panašiam gamtos reiškiniui.

Pavyzdžiui, tai galėtų būti vandens pylimas ant pasėlių esant sausrai. Veiksmą sustiprina giedama giesmė apie lietų, ko pasėkoje tikėta, jog atlikti veiksmai iššauktų liūtį. Tokie simpatinės magijos pasireiškimai sutinkami visame pasaulyje.

Tačiau kas gi yra magija ir kaip ji pasireiškia?

Magija yra atskira ezoterikos rūšis, kuri veikia nepriklausomai nuo okultizmo, nors šis ir padarė nemenką įtaką jos vystymuisi. Dažnai pavadinimai okultizmas ir magija vartojami kaip sinonimai, kas nėra teisinga, nes okultizmas yra tik siaura maginės filosofijos kryptis egzistavusi XIX a. – XX a. pr. Šiuo metu galima kalbėti nebent apie neookultizmą. Ankstyvosioms magijos formoms okultizmas įtakos negalėjo turėti dėl pakankamai vėlyvo savo atsiradimo. Magija yra be galo senas reiškinys.

Magija visada vienokiu ar kitokiu pavidalu visada lydi religiją, nors paprastai religija priešinasi jos egzistavimui, tačiau liaudyje visada galima atrasti jos apraiškų, dažniausiai prietarų pavidalu. Didžioji dalis archajinių religijų, magiją laikė neigiamu ar nuodėmingu dalyku. Štai senovės šumerai, magiją buvo uždraudę net valstybiniu lygmeniu. Nuo magijos bandyta apsisaugoti įvairiausiais būdais: ritualais, raganų medžioklėmis, draudimais ir pan.. Verta pastebėti, jog raganų medžioklė nėra vien krikščionybėje sutinkamas reiškinys. Visos archajinės religijos, vienu ar kitu vystymosi etapu, turėjo, o ir mūsų laikais turi, šio fenomeno apraiškų.
Antikiniame pasaulyje terminas „magija“ buvo siejamas su Persijos šventikais kurie buvo žodinės tradicijos perdavėjai. Jie buvo vadinami „magi“ arba „magos“. Gana greitai „magos“ buvo susietas su graikiškuoju „goēs“ t.y. burtininkais ir jų abejotinomis praktikomis. Magijos terminas buvo naudojamas iki XIX a. pr..

Jis reiškė gamtos idėją, kurios visos dalys yra matomos, pažįstamos, bei patiriamos kaip esmingai gyvos, t.y. magija (kuri buvo itin populiari renesanso laikotarpiu), kuri pažįsta simpatijų ir antipatijų tinklą, bei pritaiko jį praktikoje. Tokiu būdu tokie mokslai kaip alchemija ar tas pats okultizmas, tampa regimosios gamtos pažinimo sąlyga. Magijos tyrėjas Frensis King labiau pasisako už „magijos“ arba „maginė tradicija“ termino vartoseną, nes esti įvairių bandymų magiją vadinti kitais vardais, kaip kad okultizmas, ezoterika ar net parapsichologija.

Magija tai tikėjimas, nebūtinai religinis, jog egzistuoja antgamtinės jėgos, kurias galima valdyti žinant atitinkamus žodžius ir ritualus. Paprastai siejama su turima žmogaus galia. Magija tai tikėjimo sistema, kurios adeptai mano galintys daryti įtaką ar keisti aplinką. Magija remiasi burtų formulėmis, dvasių galia, prievarta dievų atžvilgiu ir t.t. Magija visada turi ryšį su galia. Magija remiasi veiksmo ir pasekmės dėsniu, t.y. viskas, ką darai, sugrįžta trigubai.

Paprastai liaudyje magija skirstoma į juodąją ir baltąją magiją. Baltoji magija, kitaip vadinama teurgija, tradiciškai siejama su apsauga nuo demonų ir ligų, o juodoji magija, goetija, neša nuostolius ir bėdas demonų ir šėtono pagalba. Skirstymas į baltą ir juodą magiją yra grynai sąlyginis, nes ir juodasis magas sėkmingai gali užsiimti žmogaus gydymu, o baltasis jį susargdinti. Juodosios ir baltosios magijos apibrėžimas pagal etinius klausimus, tėra profaniškas apibūdinimas. Taigi juodoji ir baltoji magija, nėra vienareikšmiškas reiškinys, kai kuriose kultūrose, būtent juodieji magai, gali būti tautos tradicijų saugotojai ir laikomi pagarboje. Aiškios ribos tarp magijos spalvų nėra.

Tačiau pats terminas „juodoji magija“ kyla iš nekromantijos pavadinimo. Nekromantijai apibrėžti anksčiau naudotas graikiškas terminas „necromanteia“, vėliau jis buvo pakeistas lotynišku „nigromantia“ kuris savo ruoštu kilo nuo žodžio „nigro“ t.y. juodas. Pagrindinis skirtumas tarp vadinamosios juodosios ir baltosios magijos, ne ketinimuose, ar atliekamų veiksmų atlikime, taip pat ne būtybėse į kurias kreipiamasi. Pagrindinis skirtumas yra laisvos valios pažeidime. Jei yra gerbiama kito asmens laisva valia, tada tokiu atveju nėra peržengiama baltosios magijos riba.

Tačiau net menkiausias laisvos valios pažeidimas, pavyzdžiui, prieštarauja maginio judėjimo Wicca principui „Daryk ką nori tik nekenk kitam“. Tarkime jei vienas asmuo serga, kitas imasi maginio gydymo nežinant sergančiajam. Tada toks gydymas bus vadinamas juodąja magija, jei žinant ir sutinkant – baltąja. Juodoji magija ezoterikoje paprastai vadinama Kairiosios rankos taku, nes kairė ranka simbolizuoja blogį, o dešinė nekaltumą. Tokiu būdu skirstoma magiją galima laikyti gėrio ir blogio siekiančia magija. Žinoma Biblija, neskirsto magijos į spalvas, joje bet kokia magija suvokiama kaip Dievui nepatinkantis dalykas.

Norėdamas kalbėti profesionaliai, asmuo neturėtų skirstyti magijos pagal spalvas, nes taip daro profanai. Norint pabrėžti magijos priklausymą vienai ar kitai sričiai, reikėtų konkrečiai įvardinti kokia tai magijos rūšis. Juk tų magijos rūšių yra begalės: runų magija, kraujo magija, stichijų magija, simpatinė magija, žvakių magija ir t.t.

Patys magiją praktikuojantys asmenys jos nelaiko bandymu priversti gamtos ar aukštesniąsias jėgas veikti jų labui. Jų manymu, magija yra natūrali ir veikia, kaip įvairių energijų bendras veiksmas, padedantis pasiekti reikiamą rezultatą. Anot jų, magijoje nėra nieko paranormalaus, nes magija tai metodas kuriuo žmogus prisiima atsakomybę už savo likimą. Wiccan‘ai apskritai yra linkę magiją vadinti amatu. Nuo angliško žodžio craft, kuris randamas žodyje witchcraft t.y. raganavimas. Taigi, maginėje literatūroje, vietoj raganavimo termino, galima sutikti ir terminus „amatas“ arba „Didysis darymas“.

Magija formaliąja prasme yra reiškinių operacijų atlikimas neįprastomis, ir nepaaiškinamas galiomis, operacija yra priskiriama nežinomų jėgų galia žmogui, ar tokios jėgos veikimas pagal žmogaus valią. Taigi magija egzistuoja remdamasi savais įstatymais ir sava logika, kuri pašaliečiui gali būti visiškai nesuvokiama. Magijos principas apibrėžiamas taisykle, ne todėl kažkas įvyksta, kad buvo atliktas vienas ar kitas veiksmas, o tuo kad viskas vyksta taip kaip mes to norime.

Šiuolaikinė magija stengiasi likti atskirai nuo įvairių dogmų ir viskas paliekama asmeninei mago atsakomybei. Būtent todėl randasi begalė magijos krypčių. Nes dvasinis autoritetas aiškinantis apreiškimus, yra pats magas. Neesant autoritetui iš pašalies, bet kokia dvasinė hierofanija, paliekama saviinterpretacijai.

Magijos pagalba bandoma užmegzti ryšį su dvasinėmis ir transcendencinėmis jėgomis, bei būtybėmis, darant įtaką gamtai ir antgamtei, norint pasiekti norimą rezultatą. Čia veikiama žinojimo principu: žinant magines formules, galima daryti įtaką viskam, net ir Dievui. Ne vieną amžių, magijos adeptai bandė atspėti Dievo vardą, paslėptą po Tetragrammaton terminu, idant galėtų jį valdyti.

Tai yra siekis manipuliuoti žmogų supančią ir empiriškai nepažinia tikrove. Maginis veiksmas visada turi šiuos elementus: materialų dalyką, t.y. instrumentą; žodinį užkeikimą t.y. reikalavimą ar prašymą, kuriuo kreipiamasi į aukštesnias jėgas; ritualą. Tad jei veiksmas neturi šių sudedamųjų dalių, jis negali būti laikomas magija. Magija pasižymi tikėjimu, jog žmogus gali išmokti manipuliuoti pasauliu saviems tikslams, paslaptingais būdais. Šie būdai skiriasi nuo religijos pateikiamų būdų, nes čia žmogus pasikliauja tik savimi ir stengiasi kontroliuoti anapusybę. Tuo tarpu religija pateikia būdus kurie leidžia anapusybei kontroliuoti žmogų.

Magija skirstoma į tris pakopas: 1. Magijos idealizmas t.y. magijos paslapčių žinojimas; 2. Psichinė arba minties magija, arba magija susijusi su proto jėga; 3. Ritualinė magija, t.y. magija lydima konkrečių ceremonijų. Be šių pakopų mes galime atrasti begalę magijos sričių, kaip pavyzdžiui simpatinė magija, kuri remiasi formos ar elgesio panašumo prielaida, t.y. panašus gimdo panašų; nekromantija kurioje visi ritualai siejasi su mirusiaisias, ateities pranašavimai taro kortų ar runų pagalba ir t.t.

Tai gi magiją galime apibrėžti kaip antgamtės valdymo meną pasitelkiant įvairius ritualus ir magines formules. Magija, tai sritis kuria žmonės bando pažinti ir valdyti antgamtę. Kiek tie principai geri ar blogi negalime spręsti vienareikšmiškai. Žinoma, etiniu atžvilgiu bet kokia prievarta dievų ar dvasių atžvilgiu yra negatyvus reiškinys, nes prievarta visada yra nukreipta prieš kažkieno laisvą valią, šiuo atveju angamtės atžvilgiu.

Be antgamtės, magija dažnai būna nukreipta ir prieš kito žmogaus laisvą valią, o tai taip pat yra negatyvus reiškinys. Išties retas kuris magas būna tiek sąmoningas, kad nesusigundytų panaudoti maginės galios kito žmogaus nenaudai. Aišku, nereikia atmesti to, jog yra sąmoningų magų, kurie jos nenaudoja negatyviai. Tačiau žaidžiant su slepiningomis galiomis, dažnai negali numatyti, kaip suveiks tavo panaudotos maginės jėgos.

Kartais atrodo, jog sieki gero, bet kaip sako liaudies išmintis: gerais norais, kelias į pragarą grįstas. Retas kuris magijos adeptas geba pramatyti visas įmanomas jo atliekamo veiksmo pasekmes, tad dažnai tai kas atrodo be galo gera, gali pavirsti į visišką žmogaus gyvenimo sužlugdymą. Tad iš esmės gaunasi, jog bet koks magijos panaudojimas kito žmogaus atžvilgiu gali turėti neigiamas pasekmes. Tą patį liudija ir praktiškai visos religinės tradicijos, kurios mano, jog geros magijos paprasčiausiai nebūna.

Tas šiuo metu labai akivaizdu tokiose gentyse kurios iš esmės dar gyvena archajinio mąstymo lygyje: Afrikos bušmėnai ar Australijos aborigenai. Tokiose tautose magų ir burtininkų yra bijoma, jie dažnai susilaukia liūdno galo, jei žmonės pradeda įtarti, jog kokie gamtiniai kataklizmai ar bendruomeniniai santykiai buvo paliesti magiškų galių. Tokios tautos paprastai neskirsto magų į gerus ir blogus, jose visos magijos apraiškos vertinamos su dideliu įtarumu.

Kiekvienas norintis praktikuoti magiją, turėtų rimtai pasverti visus už ir prieš, tačiau dažniausiai vis tik magija praktikuojama dėl dviejų dalykų: galios ir smalsumo. Abi intencijos yra iš esmės blogos. Jei senovėje magija visi vengdavo užsiimti, nes toks asmuo paprastai tapdavo atstumtuoju, tai mūsų laikais, vedami smalsumo žmonės praktikuoja magiją vienu ar kitu savo gyvenimo etapu. Smalsumas blogas tuo, jog žmogus žaidžia su slėpiningomis galiomis, neturėdamas jokio supratimo apie jas.

Daug kas iš smalsumo pasidaro daug bėdos. Psichologai ir religijostyrininkai pastebi, jog dažnai, asmenys praktikavę magiją suserga visokiomis psichologinėmis ar psichinėmis ligomis. Tačiau šį reiškinį jau seniai pastebėjo įvairios religinės tradicijos, būtent todėl magija ir buvo draudžiama. Žmonės praktikavę magiją iš smalsumo ir ne tik iš jo, dažnai pradeda girdėti įsakmius balsus verčiančius ką nors daryti. Tai gana dažnas reiškinys. Psichiatrai šiuo atveju diagnozuoja šizofreniją, o egzorcistai apsėdimą. Tiek vienu tiek kitu atveju, tenka įdėti daug vargo, kol situacija būna pataisoma. Tai gi smalsumas yra labai prastas magijos praktikavimo pasirinkimas.

Kitas aspektas kaip minėta yra galios siekimas. Dažniausiai jis pasireiškia meilės kerais. Aš dažnai įvairiuose forumuose susilaukiu asmeninių prašymų padėti su meilės kerais, nes žmogus būna beviltiškai įsimylėjęs. Dažnai meilės burtais siekiama prisivilioti jau vedusius žmones. Dažniausiai to siekia moterys. Bet kuriuo atveju, meilės burtai turėtų būti traktuojami kaip „juodoji magija“ nes tokie burtai visada yra nukreipti prieš kito žmogaus laisvą valią.

Kaip rodo praktika, tokiais burtais prisiviliotas asmuo ir pats kerėtojas, nebūna laimingi, nes tai ne tikra meilė tiek iš vienos tiek iš kitos pusės. Iš privilioto asmens tai yra vergiškas paklusnumas ir nepaaiškinamas noras būti su tuo žmogumi, iš kerėtojo pusės tai yra noras valdyti ir turėti. Tiek vienu tiek kitu atveju tai yra iškreiptas santykis su kitu žmogumi. Tai gi, meilės kerais geriau išvis neužsiimti.

Galios aspektas yra neteisingas, nes tikrasis mago tikslas turėtų būti ne antgamtės valdymas, bet jos dėsnių pažinimas. Bent jau to siekė senovės magijos adeptai. Tačiau tas pažinimas irgi yra pavojingas kelias, nes žmogus bando operuoti jėgomis, kurios iš esmės yra nepavaldžios žmogui. Čia geras pavyzdys galėtų būti krikščioniškas aiškinimas kodėl magija veikia.

Krikščionys tiki, jog magija yra šėtono veikimo laukas. Žmogus užsiima magija ir galvoja jog valdo antgamtę, tačiau tai tėra iliuzija sukurta paties šėtono. Jis padaro taip, kad magijos veikimas atrodytų tikras, tam kad žmogus dar labiau įtikėtų galįs valdyti antgamtę ir dar labiau įklimptų šėtono veikimo plane. Toks žmogus galų gale tampa šėtono vergu. Panašiai mano ir kitos religijos, kiekviena aiškinanti šiuos principus pagal savo dvasingumą ir teologiją. Tačiau aiškinimo principai visur yra panašūs.

Tai gi, mielas skaitytojau, kai kils noras užsiimti magija, pamąstyk ilgai ir protingai. Pasitark su rimtais žmonėmis ir tada nuspręsk ar tikrai verta ja užsiimti, nes retam kuriam pavyksta užsiimti magija be kokių nors pasekmių, tad ar verta save statyti į pavojų?

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka, paragraf 78

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.