Ričardas Auglys. Aiškiaregystė – dovana, ar kančia?

Ričardas Auglys

Tam tikrą aiškiaregystės dovaną gauname visi. Vieni daugiau, kiti mažiau – tačiau kokia tos dovanos kaina?

Vienas mano geras pažįstamas, ėjo savęs pažinimo link. Kai susitikome Rusijos glūdumoje, aš jo paklausiau – kam jam to reikia? Kodėl negali gyventi kaip eilinis žmogus, dirbti, valgyti, auginti vaikus?

Jo atsakymas mane sukrėtė. Jis pabandė man paaiškinti kodėl eina tuo keliu, bet iš pradžių aš nesupratau, man tai buvo per sudėtinga. Tada jis pasakė paprastai: kai pradedi tuo domėtis, tu pakliūni į tam tikrą žinių verpetą, iš kurio kelio atgal nėra.

Nesąmonė pagalvojau, bet neišsiduodamas klausiausi pašnekovo toliau.

Jis pradėjo domėtis savimi ir savuoju vidiniu aš, nuo pat vaikystės.

“Tačiau kas pastūmėjo, koks įvykis parodė duris į šį domėjimąsi?”, – paklausiau jo.

Jis tada ramiai atsakė: aš turėjau kontaktą, su kažkuo, ko negaliu apibūdinti ir šiandien.

Paprašiau papasakoti kas tai, kaip tai įvyko.

Jam buvo vos keli metai. Gyveno jo šeima vienkiemyje, viename iš Lietuvos užmirštų kaimų, kuriame nebuvo elektros, kitų komunikacijų. Žodžiu 19 amžiaus gyvenimo būdas. Tėvai vertėsi gyvulininkyste, kaip ir visi turėjo darbus kolūkyje.

Vieną rudens vakarą, bežaisdamas kambaryje, jis ropštėsi ant sofos. Staiga pradėjo silpniau girdėti virtuvėje bedirbančių tėvų garsus. Truputi išsigando, atsisėdo ir pažvelgė į virtuvę. Ten, kaip begarsiame kine, kažką kalbėjo šeima.

Staiga, į jį kreipėsi malonus balsas. Tas balsas skambėjo taip, lyg sėdėtum dėžėje, o balsas sklistų iš visų pusių, lyg būtumei jo viduje. Kas svarbiausia, tas balsas buvo toks ramus, jog net nekilo jokių minčių apie baimę.

Balsas skambėjo taip, lyg motinos, lyg dar artimesnio žmogaus ir kartu ne žmogaus. Po truputi pradėjo keistis aplinkos supratimas. Aplink supančių daiktų konstrukcijos supratimas. Viskas kas supo atrodė taip primityviai pagaminta, jog tai vieni niekai.

Tas malonus balsas komentavo, kad tai ką pradedi suprasti, neišliks, nes tai virš žmonijos suvokimo ribų, todėl būtinai prisimink detales ir kaip jas atpažinti. Po kurio laiko, tas kelių metukų vaikas, jau visai primityviai žiūrėjo į saulės sistemos veikimą, o planetų sukimasis, greičių ir trajektorijų apskaičiavimas, atrodė vos ne pradinių klasių lygis.

Dar vėliau, būdamas toje neaiškioje būsenoje, jis suprato, kad turi visas galias, kurios yra jo mintyse. Jei norėtų – sustabdytų saulę, planetas, net laiką. Arba iškreiptų erdvę taip, kad metai užsitęstų milijonus šviesmečių. Suprato kad gali minties pagalba permesti mūsų planetą į kitą galaktiką per minties laiko tarpsnį. Tačiau tuo pat metu žinojo, jog viskas yra gerai sureguliuota, ir nieko negalima liesti ar keisti.

Bet čia sužaidė vaikiška laimės akimirka, ir jis minties jėga pradėjo po kambarį varinėti kėdę. Kėdė, lyg stirniukas tai sukdavosi tai atsistodavo ant dviejų kojų. Supratęs kad tai nebeįdomu, jis nuvarė kėdę į vietą kur ji stovėjo, tačiau ne atlošų į sieną bet priešingai ir paliko. Balsas, pradėjo ramiai kalbėti, kad jau greitai jis išnyks, ir vaikui teks grįžti į jo sąlyginę realybę.

Balsas tilo ramindamas vaiką, o aplinkos garsai vis garsėjo kol viskas tapo kaip ir prieš įvykį.

Tik tada, vaikas suprato, jog tai buvo kažkas tokio, ko žmogaus nervų sistema negali suprasti, ir jį ištiko baimės priepuolis. Jis nušoko nuo sofos ir garsiai klykdamas tekinas pasileido į virtuvę pas tėvus.

Nespėjus pribėgti prie senelio, krito iš baimės be sąmonės.

Po to ilgą laiką sekę košmaro naktys. Sapnai visiškai nežemiški, atsibusti būdavo labai sunku, o baimė sapne būdavo tokia didelė, jog pabudęs jis beveik kiekviena kartą apalpdavo. Nepadėjo jokie vaistai. Jokie užkalbėjimai. Aišku nei jis nei jo tėvai niekam nesakė kas nutiko, sakė kad vaikas tiesiog pro langą tamsoje pamatė šešėlį ir labai išsigando.

Slinko metai, košmariškų sapnų vis mažėjo, vis rečiau motinai reikėjo žadinti sūnų, kada šis pradėdavo klykti. Tačiau bėgant laikui, keitėsi ir aplinkos supratimas, pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Būtent taip ir prasidėjo savęs pažinimo kelias.

Net tada kai susitikome Rusijos glūdumoje, jis važiavo pas vieną iš savo pažįstamų šamanų begyvenantį Sibiro platybėse, išsiaiškinti kažkokių jam nesuprantamų dalykų. Paklausiau, kiek metų jis tai daro? Atsakė, kad nuo to karto su tuo balsu.

Mes ir dabar susitinkame, mes ir dabar pasišnekame, ir dabar jis nežino kas tai buvo, ir su kuo įvyko kontaktas pakeitęs visą jo gyvenimą.

Kartais pagalvoju. Aiškiaregystė – dovana, ar kančia, nuo kurios nėra vaistų?

Ričardas Auglys