Seniausios istorijos paslaptys – astronomija

Manyti, kad po katastrofos išliko kažkokios žinios, verčia faktai, susiję su pačiomis pirmomis iš mums žinomų civilizacijomis.

Majai nenaudojo rato, neišrado puodų žiedimo rato, nebuvo susipažinę su geležimi, bet užtat jie su neįtikėtinu tikslumu išmanė dangaus kūnų sukimosi periodiškumą.

Žemės apsisukimo aplink Saulę laikas, pagal Grigaliaus kalendorių, yra lygus 365,242500 paros. Majai buvo įsitikinę, kad šis periodas lygus 365,242129 paros. Šiuo metu, naudojantis tiksliausiais astronominiais prietaisais, metų trukmė nustatyta kaip lygi 365,242198 paros. Vadinasi, iki pačių naujausių laikų majų, kurie nežinojo nei teleskopų, nei kitų prietaisų, nustatytas skaičius buvo pats tiksliausias.

Mėnulio mėnesio ilgumą majai buvo nustatę 0,0004 dienos tikslumu.

Lygiai taip pat staiga atsiradusias aukšto lygio astronomines žinias aptinkame ir Šumere. Mėnulio apsisukimo laikas čionai buvo žinomas 0,4 sekundės tikslumu, metų trukmė buvo 365 dienos, šešios valandos ir vienuolika minučių. Skirtumas tarp šiandieninių žinių, gautų tiksliausiais prietaisais – viso labo trys minutės (be to, dar neaišku, ar tai tikrai klaida, ar tokia buvo metų trukmė tuo metu, kai buvo atlikti senoviniai skaičiavimai).

Tačiau kas atliko tuos apskaičiavimus? Ir kada tai buvo? Šito mes nežinome.

Lygiai taip pat nežinome, kokiu šaltiniu naudojosi graikų astronomas Hiparchas, rašydamas apie Mėnulio orbitą, kuri jam buvo žinoma vienos šimtosios laipsnio tikslumu.

Akivaizdu, kad tokios tikslios žinios turėjo ateiti iš pakankamai tolimos praeities. Ir iš tiesų – ant vienos iš molinių lentelių senovės Šumere šalia Mėnulio buvo pavaizduotos dvi žvaigždės – Dvynių alga ir beta. Sprendžiant pagal jų padėtį, paveikslas vaizdavo situaciją danguje, kurios būta prieš šešis tūkstančius metų.

Pasak Diogeno iš Laerto, egiptiečiai turėjo 373 Saulės ir 832 Mėnulio užtemimų sąrašą. Apskaičiavimai rodo, kad norint sudaryti tokį sąrašą, stebėjimus reikėjo atlikinėti ne mažiau kaip 10 000 metų. Kai kurie astronomijos istorikai nukelia stebėjimų pradžią dar toliau – iki 15 000 metų prieš mūsų erą. Kitaip sakant, į tą periodą, kuris slypi anapus Tvano. Yra duomenų, kurie liudija ir apie dar ankstesnes datas.

Mūsų epochoje pavasarinio Saulės lygiadienio taškas yra Žuvų žvaigždyne. Prieš du tūkstančius metų jis buvo Avino, Šumerų epochoje – Dvynių žvaigždynuose. Lėtas dangaus skliauto judėjimas apsisuka pilnu ciklu per 25 920 metų. Šitą skaičių galime aptiki visoje eilėje šumerų tekstų.

Tarp astronominių faktų, kurie nepaaiškinamu būdu tapo žinomi žmonėms iki juos atrandant vėlesniais laikais, yra ir toks faktas.

XVIII amžiuje gyveno žmogus, mums žinomas kaip rašytojas, “Guliverio kelionių” autorius Sviftas. Šis žmogus labai domėjosi senoviniais mokslais, senomis knygomis ir rankraščiais. Ar ne iš jų jisai gavo duomenų apie du Marso palydovus gerokai prieš atsirandant galingiems teleskopams, per kuriuos galima įžvelgti Saulės sistemos planetų palydovus?

Tik praėjus 156 metams po Svifto šiuos palydovus atrado astronomai, be to, Svifto nurodyti duomenys apie palydovus ir jų sukimosi aplink Marsą buvo labai artimi realiems.

XVI ir XVII amžiaus Europos mokslas, ilgai vystęsis, ėmė daryti svarbias kosmologines išvadas. Mokslinės tiesos sunkiai skynėsi sau kelią. Tai šen, tai ten miestų aikštėse liepsnojo inkvizicijos laužai. 1600 metų vasario 17 dieną po aštuonerių metų kalinimo buvo sudegintas Džordamas Bruno. Jis buvo nužudytas tik dėl to, kad išsakė idėją apie Visatos begalybę ir daugybę gyvenamų pasaulių, panašių į mūsų Žemę.

Tačiau prieš tūkstančius metų tą pačią idėją (ir ne kaip prielaidą, o kaip visiems žinomą tiesą) išsakė piramidžių tekstai, šventosios Indijos ir Tibeto knygos. Viename iš ankstyviausių piramidžių tekste (1424b) išsakoma kosmoso begalybės idėja. O sanskrito knygoje “Višnu Purana” tiesiai sakoma, kad mūsų planeta tai tik viena iš tūkstančių milijonų panašių į ją gyvenamų pasaulių, egzistuojančių Visatoje. Pasak vieno iš tibetietiško teksto, “Visatoje yra tiek daug pasaulių, kad netgi pats Buda negali jų suskaičiuoti”. Kaip skelbia budizmo tradicija, “kiekvieną šį pasaulį supa žydro oro arba eterio apvalkalas”.

Kaip praneša archeologas Dž. A. Masojus, žinios apie tai, kad tolimose žvaigždėse gyvena į žmones panašios būtybės, gyvavo ir senovės Peru. Šita tradicija, jo manymu, atėjo iš prieš inkus gyvavusios epochos.

Akivaizdu, kad ne iš kasdieninės praktikos ir ne iš tų žinių, kurios atitiko jų visuomenės išsivystymo lygį senovės žmonės pasisėmė šių duomenų. Jų šaltiniai, iš visko sprendžiant, išeina iš už mums žinomų civilizacijų ribų.

Kita faktų grupė liudija apie pakankamai ankstyvas ir nepaaiškinamas žinias, susijusias su Žemės forma.

1633 metais “Kankinimų salėje” šventosios inkvizicijos nariai apkaltino senolį Galilėjų tuo, kad jis tvirtino, jog Žemė yra rutulys, kuris sukasi aplink Saulę. Savo laiku panašus kaltinimas grėsė ir Kolumbui ir jis turi dėkoti likimui, kad liko gyvas po tribunolo, kurį sudarė tuometinio Salamankos universiteto šviesuliai ir kurio tikslas buvo bausti visus, kas bent netiesiogiai išdrįs tvirtinti, kad Žemė turi rutulio formą.

Ir vėl mes su nuostaba įsitikiname, kad tos pačios astronominės tiesos, kurias mokslas pasiekė per tokius vargus ir tokias aukas, jau pačioje žmonijos istorijos aušroje buvo užrašytos Indijos, Egipto ir Amerikos šventosiose knygose. Visos eilės tyrinėtojų nuomone, egiptiečiai puikiausiai žinojo, kad Žemė yra rutulys, kuris sukasi erdvėje. Egiptiečiai tikėjo, kad judėdama planeta paklūsta tiems patiems dėsniams kaip ir kitos planetos – Jupiteris, Saturnas, Marsas, Merkurijus, Venera. O Saulė, kurią vėlesnis europietiškas mokslas laikė nejudančia, egiptiečių tekstų buvo laikoma judančia erdve ir vadinama “rutuliu, kuris plaukia deivės Nut viduje (danguje)”, nors Egipte nebuvo nei astronominių instrumentų, nei žinių, kuriomis remiantis galima būtų daryti tokias išvadas.

Šitų realių astronominių duomenų pėdsakų randame ir pačiuose ankstyviausiuose krikščioniškuose tekstuose, kur be viso kito kalbama apie Žemę, kabančią tuštumoje, “nieke” (Jobo knyga).

O štai ką sako “Kabala” (Zocharo knyga): “Visa gyvenama Žemė sukasi it ratas. Vieni jos gyventojai yra apačioje, kiti – viršuje. Tuo metu kai vienuose Žemės rajonuose yra naktis, kituose – naktis, o kai vienoje vietoje žmonės mato aušrą, kitur saulė leidžiasi”. “Kabala” nurodo kaip šaltinius kažkokias senovines knygas.

Ar ne iš jų pasisėmė savo žinių ir Platonas, kalbėjęs apie Žemę kaip apie apvalų kūną, kurio sukimasis tampa dienos ir nakties priežastimi?

Actekai iš visko sprendžiant irgi žinojo apie planetų judėjimą ir apie tai, kad jos rutulio formos. Jie vaizdavo planetas kaip apvalius daiktus ar kamuolius, kuriais žaidė dievai.

Nenuostabu, kad visa eilė vėlesnių Europos astronomijos atradimų buvo padaryti ne danguje, bet senoviniuose manuskriptuose. Kopernikas, kuris laikomas idėjos apie Žemės sukimąsi aplink Saulę autoriumi, rašė savo darbų pratarmėse, adresuotose Romos popiežiui, kad idėjų apie Žemės judėjimą jis pasisėmė iš senovės autorių.

Galbūt tai buvo tie patys mūsų nepasiekę raštai, kuriuos skaitė žinomas armėnų VII amžiaus mokslininkas A. Širakacis. Jis rašė apie Žemės apvalumą, lygindamas ją su kiaušiniu, kur trynys – tai pati kamuolio formos Žemė, o baltymas – ją supanti atmosfera.

Idėja apie Žemės ir dangaus kūnų apskritumą, atitekusi senovės žmonėms kaip kažkokios tolimos praeities paveldas, kaip mes žinome, buvo prarasta, o paskui ir užmiršta.

Akivaizdu, kad tokie nuostoliai buvo neišvengiami – pernelyg smarkiai tokios žinios lenkė žmonijos lygį. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Tiktai mūsų laikais mokslas padarė išvadą apie tai, kad materija yra amžina ir nesunaikinama. Prireikė begalės eksperimentų, daugelio tyrėjų kartų teorinių ir filosofinių apibendrinimų, kol šiuolaikinis mokslas sugebėjo priimti tokią idėją – idėją, kuri, kaip paaiškėjo, buvo žinoma dar gerokai prieš misų erą. “Chaldėjai tvirtina. – skaitome Diodorą Sicilietį. – Kad pasaulio materija yra amžina ir kad jinai niekad neatsirado ir niekad nebus sunaikinta”.

Tokie pat nepaaiškinami, netikėti ir visuotiniai yra ir kai kurie kiti senovės žmonių kosmologiniai duomenys. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie pradinę mūsų planetos būseną – iki užgimstant joje gyvybei.

Pagonys slavai tikėjo, kad kitados būta tiktai jūros, iš kurios paskui atsirado Žemė. Tas pačias žinias apie pirminius vandenis, kitados užpildžiusius pasaulį, aptinkame ir pas Sibiro tautas. Indų Rigveda taip pat kalba apie tai, kad pasaulis užgimė iš vandens, “didžiojo vandens, kuris užpildė Visatą”. Kinijos rankraščiai tvirtina, pad pradžių pradžioje visą Žemę dengė vanduo. Visuose Egipto tekstuose kalba itgi eina apie Pirminį okeaną, kuris dengė pasaulį ir iš kurio vėliau užgimė gyvybė.

O Biblija? Ir joje tvirtinama, kad iki atsirandant gyvybei, visą Žemę dengė vandenys. “Ir tarė Dievas: tebūnie žemė vidury vandenų”.

Tuo pačiu tikėjo ir abiejų Amerikų indėnai. Šventojoje knygoje “Popol-Vuch” skaitome: “Nebuvo nei žmogaus, nei gyvūno, nei paukščių, nei žuvų, krabų, medžių, akmenų, tarpeklių, žolių, nebuvo miškų; egzistavo tiktai dangus. Žemės paviršius tada dar nepasirodė. Buvo tiktai šalta jūra ir didi dangaus erdvė”.

Panašiai pirminę planetos būseną įsivaizdavo šumerai, asirai, majai, polineziečiai, hetitai ir senovės Peru gyventojai. Labai mažai tikėtina, kad tokia vieninga kosmologinė koncepcija galėtų užgimti skirtinguose Žemės taškuose pati savaime. Labiau tikėtina daryti prielaidą, kad kaip ir kitų žinių atžvilgiu, egzistavo vieningas jų šaltinis.

Tokios prielaidos naudai, be aukščiau išvardintų faktų, byloja ir lygiai tokie pat reikšmingi ir ne mažiau keisti sutapimai, susiję su kalendoriais. Artimuosiuose Rytuose, senovės Egipte ir Indijoje metai buvo dalinami į dvylika mėnesių. Tačiau kodėl toks dalinimas egzistavo kitoje Atlanto pusėje?

Detaliau panagrinėjus, analogija dar labiau pasipildo.

Majų metus sudarė 360 dienų, prie kurių pridėdavo penkias nelaimingas arba bevardes dienas. Per tas penkias dienas buvo nesilaikoma įstatymų, galima buvo neatidavinėti skolų, apgaudinėti ir panašiai. Lygiai toks pats paprotys egzistavo senovės Egipte, Babilone ir dar toliau į rytus – Indijoje.

Dar daugiau – ir Europoje, ir senovės Peru naujieji metai prasidėdavo tuo pačiu metu – rugsėjo mėnesį.

Matome, kad aukšto lygio žinių ir analogijų sąrašai siejasi tarpusavyje. Ir tai pakankamai reikšminga.

Štai, pavyzdžiui, kaip Biblijos tekstas pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: “Visoje žemėje buvo viena kalba – ir viena tarmė. Pajudėję iš rytų, jie surado Seninaaro žemėje lygumą ir apsigyveno joje… Ir pasakė jie: pastatysime sau miestą ir bokštą aukštumo ligi dangaus… Ir pasakė Viešpats: štai yra viena tauta ir viena kalba; ir štai pradėjo jie daryti ir nesiliaus jie darę, ką sumanę. Paimsime ir sumaišysime ten kalbas jų taip, kad vienas nesuprastų, ką kalba kitas. Dėl to duotas jam (tam miestui) Babilono vardas; nes sumaišė ten Viešpats visos žemės kalbas ir iš ten pasėjo po visą žemę”.

Ankstyvesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) šitaip pasakoja apie tą įvykį: “Pasakojama, kad pirmieji žmonės, pasikėlę į puikybę dėl savo galios ir didybės, ėmė niekinti dievus ir laikyti save aukštesniais už juos. Jie pastatė aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. Bokštas šitas jau beveik lietė dangų, kai staiga vėtros atėjo dievams į pagalbą ir užvertė statinį ant jo statytojų. Griuvėsiai buvo pavadinti Babeliu. Iki to laiko žmonės kalbėjo viena kalba, tačiau dievai privertė juos kalbėti įvairiomis tarmėmis”.

O štai kaip traktuoja tą patį padavimą viena iš Meksikos toltekų legenda: “Kada po tvano nedaugelis žmonių išsigelbėjo ir po, kai jų pagausėjo, jie pastatė aukštą bokštą… Tačiau jų kalbos staiga susimaišė, jie nebegalėjo daugiau vieni kitų suprasti ir išsisklaidė po įvairias Žemės dalis”.

Panašius mitus turi iš kitos Amerikos tautos. Pažymėtinas ir bokšto pavadinimo panašumas. Pas judėjus tai Ba Belas (iš čia – Babilonas), kas išvertus reiškia “Dievo vartus”. Kai kuriuose Amerikos padavimuose bokštas vadinamas lygiai taip pat: “Dievo vartai”.

Tvirtinimas, kad kažkada visi žmonės kalbėjo viena kalba, sutinkamas ne tik šventuosiuose Amerikos ir Artimųjų Rytų tekstuose. Šitą mintį mes aptinkame ir ankstyvuosiuose indų, ir budistų tekstuose, ir senovės Egipte.

Šiuo atveju svarbu ne šio pranešimo teisingumo laipsnis, kuris, naudojantis šiuolaikine informacija, negali būti patikrintas. Šiuo konkrečiu atveju mes kalbame apie tai norėdami pabrėžti visų šių pranešimų bendrumą.

Akivaizdu, kad tokie stulbinantys sutapimai negali būti paaiškinti paprasčiausiu sutapimu.

“Man yra visiškai aišku. – rašė šia tema žinomas vokiečių tyrinėtojas A. Humboldtas. – kad paminklai, laiko skaičiavimo metodai, kosmogonijos sistemos ir daugelis mitų Amerikoje turi stulbinančių analogijų su idėjomis, kurios paplitusios Rytų Azijoje. Tai byloja apie senus ryšius, o ne tiesiog bendras sąlygas, kuriose vystėsi visos nacijos civilizacijos aušroje”.

Kažkokių ryšių tarp tolimų pasaulio kampelių pačiais seniausiais laikais buvimas išties darosi vis labiau akivaizdus. Tie kontaktai driekiasi iš Pietryčių Azijos per Ramųjį vandenyną link Amerikos krantų, nuo Europos krantų – link Jukatano, iš Indijos – link Pietų ir Šiaurės Amerikų. Būtent šiais senoviniais ryšiais galima paaiškinti stulbinančias analogijas tarp tų aukščiausio lygio žinių, kurias aptinkame pas tautas, nutolusias viena nuo kitos per dešimtis tūkstančių kilometrų. Tačiau patys šie kontaktai, kurie liudija tiktai apie idėjų migraciją, nenurodo mums tų idėjų pirminio šaltinio.

Mokslui kaupiant vis daugiau duomenų ir faktų apie praeitį, mintis, kad egzistavo panaši procivilizacija, įgauna vis naujų ir naujų patvirtinimų.

Ištrauka iš knygos: Seniausios istorijos paslaptys, A. Gorbovskis – versijos.com inf.