Henriko Silanovo „lauko atminties“ nuotraukos

Voronežo mokslininkas Henrikas Silanovas mano, kad jam pavyko nufotografuoti tolimos praeities šešėlius.

 

Fotografuojama upė, tuo metu visiškai be žmonių, o nuotraukoje matosi iš medžio išskobta valtelė su yrėju. Arba topolis su nugriuvusia nuo senatvės viršūne.

 

O specialioje fotoplokštelėje virš aplūžusiu kamienu aiškiai matoma puikiausia karūna. Fotografuojama miško laukymė – ir tarp šakų, žolės, viso to, kas matoma plika akimis, nuotraukoje išryškėja vyriškos figūros su senovės karių ginklais.
 
Nuotraukos, padarytos Voronežo komiteto tirti anomaliems reiškiniams ekspedicijose žadina vaizduotę ir stebina. Komiteto vadovo Silanovo, žinomo Rusijoje ir pasaulyje ufologo, žodžiais, atradimas, kurį jis pavadino “lauko atmintimi”, buvo tarsi šalutinis ilgamečių anomalių fizinių reiškinių tyrimo produktas.

 

Kalbant paprasčiau, Silanovas ir jo kolegos ieško ir fiksuoja tai, ką šiuo metu negali galutinai paaiškinti šiuolaikinis mokslas. Jų archyve susikaupė didžiuliai kiekiai foto medžiagos su praskrendančių švytinčių objektų, blyksnių, paslaptingo žemės švytėjimo vaizdais. Aktyviausiai NSO veikia, kaip tvirtina ufologai, Chopioro anomalioje zonoje, esančioje Voronežo srities rytuose.
 
Kodėl būtent ten? Silanovas, kurio profesija – geofizikas, pagal pareigas – valstybinės įmonės “Voronežo geologija” spektrinės analizės laboratorijos viršininkas, aiškina tai ypatinga tektonine šių vietų sandara. Dėl žemės plutos lūžio, einančio palei Chopioro upės vagą, magnetinis spinduliavimas toks stiprus, kad tampa matomas žmogaus akiai ir ypač jautriai foto aparatūrai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pačiam straipsnio autoriui prieš porą metų teko pamatyti vienoje iš laukymių 1992 metais ją aplankiusio švytinčio rutulio pėdsaką, nufotografuotą tada tokioje juostoje. Pėdsaką sudarė taisyklingas tamsiai žalios žolės ratas (žymiai tamsesnės už aplinkinę augaliją), ji skersmuo buvo apie 7 metrus. Magnetometrai šioje vietoje iki šiol fiksuoja “audrą”.

 

Nesiimu daryti skubotų išvadų – galutinės išvados, mano manymu, specialistų reikalas. Laikysime tai kol kas versija: Žemėje be mūsų buvoja (arba gyvena) dar kažkas. Tie “kažkas” nelabai linkę su mumis kontaktuoti, tačiau norom nenorom palieka pėdsakus, pagal kuriuos juos siekia atpažinti ufologai.

 

Pasirodo – ir štai čia jau prasideda “lauko atminties” reiškinys – akiai nematomi pėdsakus paliekame ir mes, žmonės, ir visi, kas gyvena Žemėje. Paliekame ilgam, galbūt netgi visiems laikams elektromagnetiniame planetos “archyve”.

 

Silanovas įsitikinęs, kad prie Chopioro padarytos nuotraukos įrodo žemės paviršiaus sugebėjimą išsaugoti, o esant tam tikroms sąlygoms ir regimai atkurti kažkada egzistavusius daiktus ar per tą vietą perėjusias gyvas būtybes. Daugybėje nuotraukų, padarytų jautria foto aparatūra, išties matosi siluetai žmonių, gyvūnų, ne visada aiškių kontūrų statinių, daiktų, kurių nebuvo ir būti negalėjo fotografavimo metu.

 

Kuriozinis atvejis: vienoje iš nuotraukų, padarytų stovyklos vietoje, tarp žolės ir šakų išryškėjo pažįstamas… dailininko Vladimiro Savostjanovo veidas. Prieš du metus jis dalyvavo ekspedicijoje ir jo palapinė kaip tik stovėjo toje pačioje vietoje.
 
Negudrausiu – dauguma “praeities” vaizdų yra neryškūs. Kartais pasiseka pakankamai lengvai įžiūrėti žmogaus figūrą, žvėries siluetą, vežimo ar mašinos kontūrus. Kartais visa tai atrodo tik kaip šešėlių žaismas ir fotografų fantazija.
 

 – Suprantu jūsų abejones. – sako Henrikas Silanovas. – Nuotraukų kokybei atsiliepia ne tik mūsų aparatūros netobulumas, bet ir lauko, kuriame įrašyta “atmintis” energetinio susižadinimo laipsnis.

 

Visos nuotraukos padarytos ant Chopioro upės kranto, taip vadinamoje “zonoje”. Bet argi tik ši vieta turi tokią specifišką atminties savybę?

 

-Ne. – mano Silanovas. – manau, kad tai visos žemės atmosferos savybė. Tačiau anomalių reiškinių zonai būdingas neįprastai intensyvus magnetizmo pasireiškimas, zona duoda tokios jėgos impulsus, kad juos gali užfiksuoti net netobuli aparatai.

 

Silanovas viliasi, kad kada nors jam pasiseks nufotografuoti netgi kitados čia gyvenusius skitus arba tolimus slavų protėvius, arba žygiavusius šiomis stepėmis Batijaus raitininkus – svarbiausia, sugebėti nustatyti aparatūrą jų laikmečiui. Gilesnis “lauko atminties” tyrimas, pradėtas šią vasarą, kaip tik remiasi dirbtiniu magnetinių reiškinių sužadinimu, su specialių prietaisų pagalba.

 

Atliktais bandymais Silanovas patenkintas ir ruošiasi juos užpatentuoti. Todėl ir neskuba pasidalinti techninėmis detalėmis. Tačiau jau dabar aišku, kad Žemės atminties sužadinimo metodo atradimas, jos foto, o su laiku gal ir videoįrašai žada grandiozinį proveržį archeologijoje, kriminalistikoje, net žmonių buityje. Juk naują patvirtinimą gaus nemirtingumo idėja, realumo pasai bus išduoti pasakojimams apie vaiduoklius, stebuklus, aprašytus daugelio tautų ir laikmečių metraštininkų.


2500