Paslaptinga Velykų sala

Jau pirmuosius europiečius, aplankiusius Velykų salą XVIII amžiaus pradžioje, nustebino didžiuliai stabai, kurie „buvo iškalti iš akmens su ilgomis ausimis ir vainiku ant galvos”. Be to, jie buvę iškalti „gana meniškai, ir tuo mes labai stebėjomės”. Admirolas Rogevenas įrašė savo laivo žurnale: „Tomis akmeninėmis skulptūromis mes iš pradžių labai stebėjomės, nes negalėjome suprasti, kaip žmonės, kurie neturėjo nei sunkių storų rąstų, iš kurių būtų galėję pasidairyti įnagius, nei pakankamai tvirtų lyniIi gebėjo pastatyti mažų mažiausiai trisdešimties pėdų aukščio ir atitinkamo pločio statulas.”

Teisybė, Rogevenas ir jo palydovai paskui spėjo, jog statulos nudrėbtos iš molio, o akmuo esąs tik jų „šarvas”, nes jiems lengvai pavykę iš milžiniškos figūros išlupti akmens gabaliuką. Tačiau tai rodė, koks senas tas milžinas. Jau kita ekspedicija — ispanų kapitono Gonsaleso 1770 metais — pati pamatė, kad didžiulės statulos iškaltos iš sunkaus ir kieto akmens.

Dar daugiau: kai kapitonas Gonsalesas iškilmingai paskelbė salą ispanų karaliaus valda (o kaipgi kitaip!) ir pakvietė vietos vadus paliudyti tą aktą — jis net akis išplėtė nustebęs: pusnuogiai mažos salelės vadai dokumentą paženklino ne pirštų atspaudais, o tikrais parašais, kurių ženklai buvo ne lotyniškos arba kokios kitos žinomos raidės, o keisti pieštiniai ženkliukai, kurie vaizdavo paukščius ir nežinomas europiečiams būtybes ar daiktus. Taigi Velykų saloje egzistuoja ne tik monumentalusis menas, bet ir savitas raštas!

Statulos stovėjo ant akmeninių plokščių (vietos gyventojai jas vadino akais), kurios savo mastu ir statybai reikalingu darbu kartais prilygdavo milžiniškoms statuloms: jų ilgis siekdavo 60 metrų, o aukštis — 3 metrus. Ant vieno akaus paprastai būdavo po kelias statulas… Bet iš tiesų jūrininkų akyse, lankantis Velykų saloje XVIII amžiaus pabaigoje — XIX pradžioje, statulos viena po kitos griuvo nuo postamentų, ir maždaug XIX amžiaus viduryje ant akaus nebeliko nė vienos statulos — visos jos buvo nuverstos, o daugelis ir sudaužytos. Teisybė, stovinčių statulų liko kitoje salos vietoje, ne pakrantėje, o ugnikalnio kraterio akmens skaldyklose, iš kur statulos pradėdavo savo kelią į vandenyno pakrantę.

„Stovėdamos kalno pašlaitėje, jos žiūri nesuvokiamai ramiai į jūrą ir žemę, ir staiga pajunti, kaip jų bruožai, nors ir paprasti, pradeda tave žavėti. Juo ilgiau į juos žiūri, juo labiau jauti jų nekintantį ramų kilnumą, žavesį ir paslaptingumą. Visas vaizdas ypač stipriai veikia saulėlydyje, kai didžiuliai juodi paminklų siluetai, nutvieksti gęstančių spindulių, pamažu ima ryškėti puikiame, ribuliuojančiame vakarų horizonto fone”, — sako liudininkas.

O štai žodžiai, kuriuos ištarė kitas liudininkas, garsus norvegų tyrėjas ir keliautojas Turas Hejerdalas: „Kaip kvapą gniaužiąs vaizdas iškilo mums prieš akis akmeniniai stabai visu savo milžinišku ūgiu ir pasirodė jie visiškai kitokie, negu tie — tarsi nukapotais kaklais, — kuriuos matėme enciklopedijoje ir geografijos žinynuose… Visas kalnų masyvas, sukapotas į gabalus, ugnikalnį kažkas taip godžiai supiaustė, lyg tai būtų buvęs velykinis pyragas. O tuo tarpu plieninis kirvis, kuriuo atsivėdėję smogiate į uolą, tik kibirkštis skelia. Iškirsta dešimtys tūkstančių kubinių metrų uolų, pernešta dešimtys tūkstančių tonų akmenų. Ir žiojėjančiuose kalnų nasruose guli daugiau kaip šimtas penkiasdešimt akmeninių milžinų, baigtų ir nebaigtų, visose darbo stadijose… Visas kalnas — tai begalės kūnų ir galvų.”

Be 150 statulų akmens skaldykloje, įvairiose salos vietovėse rasta dar maždaug 500 akmeninių stabų. Daugelis stulbina vaizduotę savo dydžiu, jeigu turėsime galvoje, kad kalti primityviais akmeniniais įrankiais. Didžiausioji — ne tik Velykų saloje, bet ir visoje Okeanijoje — statula siekia 20 metrų 90 centimetrų. Milžino galva — 11 metrų, o nosis — 4 metrų ilgumo!

Ir dar nuostabiau: statulų kūrėjai nesitenkino iškalę stabą iš kieto ir nepaklusnaus akmens, nugabenę jį į vandenyno pakrantę ir užkėlę ant plokštės akaus, kurią statyti taip pat reikėjo titano jėgų. Tuojau pat milžinui ant galvos užmaukšlinama savotiška „skrybėlė”, didžiulis akmeninis cilindras, saliečių vadinamas „pukavu”. Antra vertus, pukavas būdavo kalamas kitoje akmens skaldykloje, mažo Pūna Pavo ugnikalnio krateryje salos centre, nes tik ten yra raudonojo tufo klodai. Iš jo ir būdavo kalami papuošalai statuloms — visos „skrybėlės”, matyt, turėjo būti tik raudonos.

„Skrybėlės” gerai priderintos prie „šeimininkų” galvų. Vienai statulai buvo užmauta 2,7 metro skersmens ir 2 metrų aukščio „skrybėlė”. O pačioje „kepurinėje” akmens skaldykloje yra pukavas, kurio skersmuo daugiau kaip 3 metrai, aukštis 2,5 metro ir sveria… 30 tonų!

Vargais negalais tegalima įsivaizduoti, kaip saliečiai, neturėdami nei keliamųjų kranų, nei traukiamųjų gyvulių, nei geležinių ar žalvarinių įrankių, sukūrė tai, ką turėjo laimę pamatyti Velykų salos atradėjai. O juk akmeniniai milžinai, stovintys ant plokščių akų ir apvainikuoti dau-giatonėmis „skrybėlėmis”, — tai tegul ir svarbiausia, bet anaiptol ne vienintelė įdomybė — o kartu mįslė, — aptikta mažučiame Didžiojo vandenyno žemės lopinėlyje.

Būtinas reikalas fiksuoti kalbą, turėti įrašų ir apskaitos sistemą randasi tik civilizuotose visuomenėse: pirmykštės gentys verčiasi „piešinių kalba”, piktografija. O Velykų saloje buvo raštas. Jis savitas, nepanašus nė į vieną pasaulio rašmenų sistemą. Bergždžiai buvo mėginta įžvelgti Velykų salos rašto, vadinamo kohau rongo rongo („kalbančiojo medžio”), panašumą į juos. O juk mažyčius pieštinius kohau rongo rongo ženklelius, įrėžtus ryklio dantimi medinėse lentelėse, gretino su įvairiausiais rašmenimis: su Egipto hieroglifais ir Ceilono olų rašmenimis, Mezopotamijos ir Centrinės Amerikos indėnų, Pietų Kinijos ir Pietų Amerikos, Indijos tr Meksikos rašto ženklais…

Tačiau daugelis kohau rongo rongo ženklelių labai panašūs į piešinius, kuriais išmargintos salos uolos ir olos. Tai ir vabzdžių ar žuvų, moliuskų ir paukščių piešiniai, o svarbiausia — paslaptingos paukščiažmogio figūros atvaizdas. Tai būtybė didele paukščio galva su snapu, žmogaus kūnu ir išskėstomis naguotomis letenomis.

Saliečių legendos sako, jog kadaise, dar prieš Velykų salos gyventojų krikštą, čia gyvavusi nuostabi tangata manaus, tai yra paukščiažmogio, rinkimo apeiga, turėjusi religijos kulto ir sporto varžybų bruožų. Varžybų apeigos nugalėtojas lygiai vienerius metus tapdavęs salos viešpačiu, ir jis būdavęs garbinamas kaip dievybės įsikūnijimas. Paukščiažmogį vaizduoja ir puikios kieto medžio skulptūros, kurias meistriškai raižė saliečiai, kaip ir kitas fantastiškas būtybes, taip pat žuvis, paukščius ir žmones.

Daugiatoniai akmeniniai milžinai… Didingos plokštės akus… Savitas raštas kohau rongo rongas, nepanašus į kitų senovės rašmenų hieroglifus… Uolų piešiniai, marginte išmarginę akmenis… Nuostabi religijos ir sporto apeiga, niekur kitur nematyta… Puikios medžio skulptūros… Ar ne pernelyg daug mažutei salelei, vienišai vandenyno platybėse? Gal būt, praeityje greta Velykų salos plytėta ir kitų kraštų? O ir ji pati bene tik menka didelės ir gausiai gyventos sausumos atplaiša?

Jau garsusis jūrininkas Džeimsas Kukas spėjo, jog Velykų salą esanti ištikusi kažkokia didelė katastrofa. Diumonas Diurvilis ir Morenhutas buvo įsitikinę, kad Velykų salos, kaip ir daugelio kitų Okeanijos salų, gyventojai — tik galingos epochos mohikanai, degradavę Pacifidės gyventojai. Tai hipotezei pritarė daugelis tyrinėtojų. Makmilanas Braunas mėgino sukaupti visus „humanitarinius” argumentus, jog kadaise tikrai egzistavusi Pacifidė ir jos tragišką žūtį atmeną žmonės.

„Jeigu Londonas paskęstų ir ant vandens styrotų vien tik Vestminsterio katedros viršūnė…” — taip pradeda savo knygą Braunas. Toliau jis pateikia slėpiningų faktų, bylojančių, kaip Europos jūrininkai atrado Velykų salą.

Netoli nuo Čilės yra garsi „Robinzonų sala” — Chuanas Fernandas1. Šiuo vardu pagerbtas ispanų jūrininkas Chuanas Fernandas, atradęs ją 1572 metais. Po šešerių metų jo laivas vėl vagojo Didžiojo vandenyno pietryčių vandenis. Staiga užklupusi audra nuvarė laivą toli į pietus. Ir netikėtai Chuanas Fernandas randa šalį, ligi tol niekam nežinomą. Teisybė, ispanų jūrininkas nesiryžta lipti į krantą—jis tik konstatuoja, kad tą žemę drėkinančios didžiulės upės ir joje gyvenantys „žmonės, tokie balti, taip gerai apsirengę ir taip viskuo skiriasi nuo Čilės ir Peru gyventojų”. Todėl Chuanas Fernandas ir padarė išvadą, kad tai esanti ta pati Nežinomoji pietų žemė, kurios nesėkmingai buvo ieškoma pirmiau!

Nudžiugęs kapitonas suskato grįžti į Čilę ir „deramai susitaisyti” kitai ekspedicijai. Jis kruopščiai slepia nuo pašalinės akies tiek savo netikėtą atradimą, tiek rengimąsi su didele ekspedicija plaukti į paties rastą Ramiajame vandenyne žemyną (arba didžiulę salą). Tačiau mirtis garsųjį jūrininką užklupo nespėjusį įvykdyti savo plano. Ekspedicija neįvyko, mintis žuvo drauge su autoriumi, ir tik po daugelio metų istorikams pasisekė sužinoti apie įstabų Omano Fernando atradimą.

Praėjo daugiau kaip šimtas metų. 1687 metais rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje pasirodo anglų piratas Eduardas Deivis. Jo laivas buvo vardu „Viengungio malonumas”. Pasiekęs pusiaujo Galapagų salas, Deivis staiga pasuka į pietus ir, nuplaukęs maždaug 4000 kilometrų, pamato už 500 jūrmylių nuo Čilės krantų prie 27° 20′ pietų platumos žemą smėlingą krantą. Į vakarus nuo jo už kelių dešimčių mylių matyti aukštas ir ilgas sausumos ruožas. Tačiau britų „sėkmės džentelmenui” nebuvo kada tirti, ir „Viengungio malonumas” praplaukė pro nežinomus kraštus net inkaro neišmetęs.

1722 metų balandžio 6 dieną olandų admirolo Rogeveno eskadra rajone, kur buvo lankęsis Deivis, rado uolingą salelę ir pavadino „Velykų sala”. Jokios žemės aplinkui nebuvo, išskyrus tris mažytes saleles prie joa pietvakarių galo ir vieną — prie rytinio kranto.

1 Tai ištisa salų grupė, jų viena pavadinta Robinzonu (vert.).

Taigi, konstatuoja Braunas, XVI amžiaus pabaigoje Chuanas Fernandas matė didelę žemę, gausiai gyvenamą ir turtingą; 1687 metais kapitonas Deivis išvydo žemą smėlingą krantą ir aukštą ilgą sausumos ruožą į vakarus nuo jo. O 1722 metais admirolas Rogevenas randa tame pačiame rajone vieną vienintelį sausumos lopinėli — Velykų salą (juk menkos sa-lytės nieku gyvu negalėjo būti ta didelė žemė arba ilgas sausumos ruožas!). Argi tai nereiškia, kad Velykų salą, tikriau Pacifidę, ištikusi katastrofa įvyko tik per tą laiko tarpą? Tegul Fernando pranešimas atrodo perdaug fantastiškas, — bet juk Deivis iš tikrųjų išvydo „didelę žemę”, ir ne tik jis, bet ir visa „Viengungio malonumo” laivo įgula!

Katastrofos ženklų galima matyti ir pačioje Velykų saloje. Rano Rara-kaus ugnikalnio kraterio akmens skaldykloje (rano — reiškia „ugnikalnį”; raraku, arba raku raku, — „gremžti, gramdyti”) ligi šiol guli didžiulių nebaigtų statulų. Čia pat yra ir pamestų darbo įnagių — primityvių kaltų ir gremžiklių, kuriais akmenkaliai kūrė monumentus. Velykų sala nedidelė, o darbininkų iškalti tokiai daugybei akmeninių milžinų reikėjo, kaip mano Braunas, maždaug tiek pat, kiek Egipto piramidėms pastatyti, — tūkstančių. O juk tuos tūkstančius reikia dar ir maitinti. Kurgi galėjo gyventi tie statytojai ir maitintojai, jeigu ne plačioje sausumoje? O tokios didingos statybos galėjo vykti tik šalyje, kurioje stipri centrinė valdžia.

Velykų salos apgyvenimo legenda sako, jog į salą atvykę pirmieji naujakuriai, pasiųsti vado Hoto Matvos, radę kažkokius žmones. Vienas iš tų žmonių papasakojęs ateiviams, jog Velykų sala buvusi kadaise didelė šalis, kurią sugriovęs milžinas, vardu Vokė. Nuo tol ji vadinasi „Te Pito o te Henva” — „Žemės viršūnė”.

Niekas nežino kohau rongo rongo lentelių turinio. Tačiau dar praeitame šimtmetyje tautosakininkams pasisekė užrašyti keletą legendų, kurios, kaip teigė saliečiai, buvę įrėžtos „kalbančiose lentelėse”. O štai kas sakoma vienoje legendoje.

Sala pačioje įkūrimo pradžioje buvusi išraižyta kelių. Juos tieses He-kė (tai reiškia „Aštuonkojis”). Jis sėdėjęs garbingoje vietoje, centre, iš kur į visas puses ėję keliai. Jie priminę pilkai juodo voro voratinklį. Ir niekas negalėjęs pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi tie keliai.

Velykų saloje yra grįstų kelių. Jie prieina prie pat vandenyno kranto— ir nutrūksta. Keliai, kurie eina… niekur! O gal jie eina ir toliau, pasineria į gilumą, kur dingo kadaise buvusi sausuma?

Braunas spėjo, jog Velykų sala buvus milžiniškas „mauzoliejus”. Paskendusios šalies karaliams ir vadams čia buvę statomos milžiniškos portretinės statulos. Iš tų skulptūrinių portretų esą galima spręsti ir apie dingusių Pacifidės gyventojų išorę; tai buvę valdingai išsišovusio smakro, kampuotos išdidžios burnos, giliai įdubusių akių žmonės su nudribusiais ausų speneliais.

Misionierius Eiras sako, jog saliečiai raštu naudojęsi „iš papročio” ir „neieškoję jame prasmės”. Argi tai nerodo, kad kohau rongo rongo raštas, kaip ir akmeniniai milžinai, yra paskendusio žemyno kultūros palikimas?

Mįslingi paukščiažmogio piešiniai uolose vaizduoja „žmogų paukštį”, kurio nuostabios rinkimo apeigos kasmet vykdavusios Velykų saloje ligi pat senosios kultūros žlugimo ir jos gyventojų krikšto. Ar nėra ta apeiga, kurios nepraktikavo kitos Okeanijos salos (kaip ir niekas kitas pasaulyje), Pacifidės gyventojų tikėjimo palikimas? O visa senoji Velykų salos kultūra — paskutiniai žuvusios civilizacijos likučiai?

Parengta pagal: A. Kondratovas “Trijų vandenynų paslaptys”