Mįslė: kur gyvena nykštukai? – Anomalija.lt

Mįslė: kur gyvena nykštukai?

Pietų Afrikos mokslininkų grupė neseniai pareiškė radusi neįprastų skeletų ir, remdamasi šiuo radiniu, teigia, kad maždaug prieš 900 metų Ramiojo vandenyno salose gyveno nykštukai.

 

Tuo tarpu Argentinoje pastaruoju metu vyksta kažkas baisaus – bjaurus gnomas terorizuoja mažą Guemeso miestelį šalies šiaurėje. Paauglys Chosė Alvaresas (Jose Alvarez) vietos laikraščiui pareiškė, kad jam su draugais pavyko nufotografuoti tą būtybę per vieną naktinę išvyką.

 

Teko vežti į ligoninę

 

„Plepėjome apie žūklę. Buvo jau labai vėlu, tiksliau, labai anksti – aušo, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir ėmiau spragsėti kamera, kiti tebesišnekučiavo ir pokštavo. Netikėtai pasigirdo kažkoks nesuprantamas triukšmas, lyg kas būtų pradėjęs svaidyti akmenis.

 

Atsigręžėme į tą pusę, iš kurios sklido garsas, ir pamatėme judančią žolę – tarsi pro ją brautųsi koks nedidelis žvėris, na, maždaug šuns dydžio. Bet išvydome ne šunį, o neregėtą būtybę, panašią į gnomą. Ji mus labai išgąsdino, ir aš nejuokauju“, – pasakojo Ch.Alvaresas.

 

Vaikinukas tvirtina, kad ją matė ir kiti vietos gyventojai. „Mes iki šiol bijome išeiti į lauką, kaip ir visi šiame rajone. Vienas mūsų draugas taip išsigando, kad teko jį vežti į ligoninę“, – neslėpė paauglys. Padažnėjus gyventojų nusiskundimų, policijai net teko sustiprinti patruliavimą naktimis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Vietos laikraščiai šį vaiduoklį jau praminė Šlykštuku dėl jo išorinio panašumo į pasakų herojų gnomą. Pasak liudytojų, nepažįstamasis dėvi smailėjančią kepurę ir vaikšto neįprastai – tipena mažais žingsneliais į šoną.

 

Įžymybė – urvai

 

Dešiniajame Volgos krante, ant gražių šlaitų, išsibarstė keli kaimai, keliasdešimt kilometrų driekiasi kotedžai ir vilos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vietos įžymybė – urvai, kurių daugelis neištyrinėti. Žmonės kalba, kad kai kuriuose jų ir šiandien įsikūrę keisti padarai.

 

Kazanės vasarotojai vadina juos gnomais. Neretai šios mažos būtybės, primenančios dvejų metų vaiką, mainais į daržoves ir vaisius atsineša iš olų gražių, saulėje žaižaruojančių akmenukų.

 

Vietos gyventojai tiki, kad šie mažyliai garbina Mėnulį ir dažnai per pilnatį sustoja rateliu ir spigiais balseliais traukia keistas dainas. Tų nepaprastų susibūrimų liudytojai tvirtina, kad nykštukai nebijo laukinių gyvūnų, laiko juos savo draugais ir ramiai sau žaidžia su lapėmis, vilkais ir lokiais.

 

Ginčai nerimsta

 

Mokslininkai ištyrė dešimtis laidojimo urvų vienoje iš Palau salų vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Vienoje jų pavyko rasti mažiausiai 25 žmonių kaulų liekanų. Mokslininkų nuomone, kai kurios rastų palaikų ypatybės leidžia tvirtinti, kad palaidotieji salos gyventojai buvo nykštukai.

 

Mažą Palau gyventojų ūgį mokslininkai aiškina vadinamąja salos taisykle, kuri skelbia, kad mažų rūšių daugėja, o didelių – mažėja, nes tenka taupyti maistą stambiems gyvūnams, be to, smulkesniems lengviau išgyventi.

 

Išmatavus dubens ir galūnių kaulus nustatyta, kad saloje gyvenę vyrai svėrė ne daugiau kaip 43 kg, moterys – ne daugiau kaip 29 kg. Salos gyventojai turėjo visus homo sapiens požymius, nors kai kurie bruožai leidžia kalbėti apie tam tikrą senųjų Palau gyventojų primityvumą.

 

Nežinoma, ar mokslininkų išvados itin tikslios, bet jų darbas, be abejonės, tik suaktyvins ginčus dėl kitų nykštukų – Indonezijos hobitų iš Florenso salos kilmę. Specialistai seniai ginčijasi, ar hobitai yra homo giminės atšaka – homo floresiensis, ar tai paprasčiausi žmonės, kurių mažą ūgį lėmė nežinoma liga.

 

2008 metų pavasarį Australijos specialistai iškėlė versiją, kad hobitai turėjo nesveiką skydliaukę – jiems trūko jodo ir seleno.

 

Bet kiti jų kolegos teigia, kad iš rastų skeletų galima daryti išvadą, jog hobitai – tai anksčiau nežinomos žmonių rasės, egzistavusios maždaug prieš 13 tūkst. metų, atstovai.

 

Neseniai Prancūzijos televizija parodė žurnalisto iš Marselio Kriso Diurjė (Kris Douriet) reportažą apie jo kelionę po JAV. Kalifornijos kalnų šlaituose jis rado keistų būtybių, iš pažiūros panašių į žmones, bet taip pat primenančių egzotiškus žvėrelius – lemūrus, gyvenvietę. Jie gyvena keistuose slėniuose, kuriuos rasti tarp žalių krūmų labai sunku.

 

Sensacingas žurnalisto atradimas sukėlė gyvą diskusiją mokslo pasaulyje ir iškart buvo prisiminta, kad dar 1932 metais amerikietis reporteris Edvardas Lanseris (Edward Lancer) Los Andželo laikraštyje išspausdino straipsnį apie vadinamųjų Lemūrijos gyventojų, kurie buvo įsikūrę Šastos kalno Kalifornijoje šlaituose ir su niekuo nebendravo, buveines.

 

Paskendęs žemynas

 

O dar anksčiau, antroje XIX a. pusėje, kai kurie zoologai teigė, kad kadaise Afriką, Madagaskarą ir Indiją siejo sausumos rėžis Indijos vandenyne, gyvenamas beveik vienų lemūrų, galagų, potų ir lorių, kurie drauge sudarė pusbeždžionių klasę. Mokslininkai manė, kad sausumai galiausiai panirus po vandeniu pusbeždžionės paplito visame pasaulyje.

 

Anglas zoologas Filipas Skleteris (Philipe Scleter) šį paskendusį žemyną pavadino Lemūrija, o susidomėjimą juo dar labiau pakurstė vokiečių zoologas Ernstas Hekelis, kuris pareiškė, kad Lemūrija buvo žmonijos lopšys. Žinomi filosofai okultistai bemat pasigavo ir išplėtojo šią teoriją.

 

Tuščiaviduriai Skara Brė šlaitai

 

Dar neseniai čia būta lyg ir įprastų kalvų, apžėlusių žole. Bet kartą galingas uraganas sugriovė viršutinę vienos kalvos dalį ir vietos gyventojai apstulbę pamatė, kad tai miniatiūrinis būstas! Mažytės lovelės, žemos lubos ir durų angos – viskas rodė, kad čia gyveno nė metro nesiekiantys žmonės.

 

Archeologai atidengė kitas kalvas ir pamatė tą patį. Specialistai išaiškino, kad šie maži būstai sąmoningai buvo įrengiami po žeme.

 

Vidury kiekvieno kambario buvo akmenimis apmūrytas židinys. Iš akmens plokščių buvo renčiamos ir nedidukės spintos. Būstus jungė požeminės perėjos. Archeologai atkreipė dėmesį į dar vieną detalę: kai kur ant kambario grindų ir perėjose kūpsojo smėlio krūvelės, primenančios seną prietarą: kiekvienas, kuris nekviestas įsibraus į požeminių nykštukų buveinę, bematant virs smėlio sauja.

 

Kitos legendos byloja, kad nykštukai kerais įviliodavo žmones į savo požemius ir šie grįždavo tik po kelerių metų. Nykštukai taip pat mokėjo valdyti vėją, užsiundyti audrą ar nutildyti štormą.

 

Kur dingo kalvų gyventojai? Akmeninėse spintelėse tvarkingai gulėjo papuošalai ir indai, ant grindų viename būste mėtėsi iš kažkieno rankų beskubant išslydęs vėrinys, o akmeniniai įrankiai ir ginklai buvo nepaliesti. Atrodė, tarsi šeimininkai dingo iš šio pasaulio staiga ir visiems laikams.

 

Skara Brė nykštukų paslaptis kol kas neatskleista. Na o vietos gyventojai tvirtina, kad dar ir šiandien kartais susiduria su šiais mažyliais. Negana to, jie iki šiol tiki, kad nykštukai bando išsaugoti savo giminę vogdami naujagimius iš lopšių, todėl mažiems vaikams į lovą deda po metalo gabalėlį. Juk metalas, kaip teigiama, turi magiškos galios kalvų gyventojams…

 

Aukso ieškotojų radinys

 

1932 metais du aukso ieškotojai, įtardami, kad Vajomingo valstijoje stūksančio San Pedro kalno uoloje gali slėptis aukso gysla, išsprogdino ją. Deja, vietoj aukso žmonės rado nedidelį urvą, kuriame ant akmens iškišos sėdėjo kažkokio nykštuko mumija. Jos ūgis buvo ne daugiau kaip 35 cm, o sėdimoje padėtyje – tik 18 cm. Nepaisant šito, tai buvo tikrų tikriausio žmogaus veidas didelėmis akimis, žema kakta, plačia nosimi, didele burna plonomis lūpomis.

 

Aukso ieškotojai susiprato pasiimti mumiją, antraip juos būtų apšaukę melagiais. Paslaptingai besišypsantis mumifikuotas žmogeliukas, gavęs Pedro vardą, tapo Aiveno Gudmeno (Iwen Goodman), prekeivio automobiliais, nuosavybe.

 

Tačiau mokslininkai šiuo radiniu nesusidomėjo, nusprendė, kad tai tik dar viena klastotė. Tačiau antropologas Henris Šapiras (Henry Shapiro) vis dėlto nusprendė ištirti jį rentgeno spinduliais. Sunku apsakyti nuostabą, kai paaiškėjo, jog tai ne klastotė, o tikrų tikriausias žmogeliuko skeletas!

 

Specialistai nustatė, kad mažylis mirė smurtine mirtimi: jam kažkas sulaužė raktikaulį, suluošino stuburą, sutrankė galvą. Iš viso sprendžiant, tai buvo 60-metis vyras, jei lygintume su paprastu žmogumi. Mumijos dantys buvo gerai susiformavę, buvo aiškiai matyti gana stambios atsikišusios iltys. Kai kurie mokslininkai paskubėjo pranešti, kad tai tikriausiai koks išsigimęs vaikas, tėvų paslėptas uoloje.

 

Kiti teigė, kad tai ne iki galo išsivystęs embrionas ar kad nagingas klastotojas specialiai apdorojo mumijos odą, kad ji atrodytų kaip pagyvenusio žmogaus. Ilgainiui visos egzotiškos spėlionės išsisklaidė, liko dvi versijos: arba tai išnykusios nykštukų rasės atstovas, arba ateivis iš kitos planetos.

 

Parengta pagal dienraštį „Respublika“


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
grazka

Jie maitinosi „makdonalde“