Australijos dykumos paslaptis

Neįprasti, paslaptingi įvykiai siejami su Australijos nacionaliniu Uluru parku.

Turistai, neteisėtai pasiėmę atminimui gabaliukų nuo milžiniško raudono monolito, kurį iki šiol aborigenai laiko šventu, neišvengiamai grąžins juos atgal iš bet kurio pasaulio krašto, rašo “Vakaro žinios”.

Aborigenai laipiojimą Uluru kalno šlaitais laiko baisia šventvagyste. Jiems kiekviena įduba, plyšys, kiaurymė ar žolės kuokštelis turi ypatingą reikšmę. Bet ne nuotykių ieškotojams. Ekstremalai ištroškę adrenalino, ir jie jį gauna, ropšdamiesi stačiais šlaitais.

Tuo tarpu aborigenai nepailsdami tikina, kad kalnas ir šiandien pasiima žmonių gyvybes, ir įkopusiems į jį tai neišvengiamai atsirūgs ateityje. Kai kas tomis “pasakėlėmis” netiki, bet nuolatiniai paslaptingi nutikimai patvirtina, kad aborigenai nemeluoja.

Uluru turi mokslu nepaaiškinamos galios. Kasmet kopdami į jo viršukalnę bent keli nuotykių ieškotojai miršta dėl širdies nepakankamumo. Akmenukų kalno papėdėje pasirenkantys turistai irgi dažnai grąžina juos atgal paštu, bandydami atsikratyti užklupusių nesėkmių ir nelaimių.

Dar vienas paranormalus reiškinys, kartais nutinkantis kalno apylinkėse, – NSO pasirodymas. Neseniai ir astronomai, ir turistai teigė ten matę keistus trikampius, tačiau radarams jų užfiksuoti nepavyko. Beje, Uluru olose ant sienų esančiuose piešiniuose vaizduojamas dangaus dievas Vandžina labai panašus į ateivį su šalmu…

Kalnas chameleonas

Parko administracijos atstovai pasakoja, kad per pastaruosius 15 metų tūkstančiai akmenėlių buvo grąžinta paštu iš Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių. Sykį iš Vokietijos atkeliavo net septynis kilogramus sveriantis luitas. Suvenyrų savininkai skundžiasi mistine nesėkme, susijusia su Uluru nuolaužomis. Grąžinti akmenys vėl atsiduria savo vietoje, tik nežinia, ar baigiasi jų buvusių savininkų nemalonumai.

Šis mitologijoje plačiai žinomas kalnas, kurio olose kadaise gyveno ne viena gentis, yra 348 metrų aukščio, o aplinkui – net 9 kilometrai.

Tai švenčiausia vieta Australijos aborigenams ir masalas turistams iš viso pasaulio, važiuojantiems čionai pasigrožėti nepakartojamu saulėtekiu ir saulėlydžiu. Saulei pasiuntus į žemę pirmuosius spindulius, Uluru pradeda šviesėti. Keisdamas spalvą iš juodos į tamsiai violetinę, milžiniškas monolitas įgauna vis ryškesnius kontūrus. Danguje pažirus gausiems saulės spinduliams, atrodo, kad uola tiesiog užsiliepsnoja. Spalvų žaismas nesiliauja visą dieną, leisdamas žavėtis visu spektru – nuo auksinių ir rausvų, raudonų, – iki rubino, ryškiai avietinių ar purpurinių atspalvių.

Ir nors uolienų sudėtis leidžia moksliškai paaiškinti tokią spalvų įvairovę, visi, kuriems teko stovėti šio kalno chameleono papėdėje, tvirtina, jog jautėsi prisilietę prie didžiulės paslapties.

Į viršukalnę veda specialus takas, kai kur lentelės įspėja turistus nefotografuoti – tai šventos aborigenų vietos. Vietiniai tiki, kad kalnas yra tuščiaviduris, o jame glūdi šventos energijos šaltinis.

Miego dvasios

Uluru jau seniai yra Australijos simbolis. Pirmasis įspūdis, kurį jaučia keliautojas išvydęs milžinišką uolą, matomą šimto kilometrų nuotoliu – jos kontrastas su aplink plytinčia lyguma. Stulbina ir kalno dydis. Uluru dažnai minimas kaip didžiausias pasaulyje monolitas, bet iš tikrųjų tai tėra beveik po žeme slūgsančio kalno viršūnėlė, o bendras šio milžino aukštis, specialistų nuomone, net šeši kilometrai!

Pasak Vakarų dykumoje gyvenančių genčių, Uluru – mitinis žvėris, įkišęs galvą į smėlį. Kartą per naktį jis pakelia galvą ir apžvelgia dykumą. Tą dieną skiria šamanai, rengiantys šventę šventojo kalno garbei. Prie jo renkasi gentys iš visos Australijos – kad prisiliestų, paprašytų sau malonės, atliktų ritualinius šokius, melstų atleidimo, įkalbėtų juos užmiršti ir nebausti.

Uluru paslapties nesugeba įminti ir sinoptikai. Dar nė karto nepavyko tiksliai nusakyti, kada į dykumos centrą atkeliaus lietus, kuris prapliumpa tik virš šventojo kalno. Bet aborigenai maždaug prieš mėnesį šeštuoju pojūčiu pajunta jį artėjant. Šis fenomenas nutinka toli gražu ne kasmet. Plieskia saulė, neregėtai karšta – staiga įsisiautėja vėjas, dangų bemat užtraukia debesys. Stiprus lietus, tiksliau, liūtis pliaupia keletą minučių ir baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo.

Tačiau vanduo dar kurį laiką srūva žemyn galingais srautais, ir saulės spinduliuose primena nuo viršūnės kliokiantį kraują. Uluru tomis akimirkomis tampa dar raudonesnis nei įprastomis dienomis.

Uluru reikalauja aukų

Tūkstantmečiais aborigenai garbino šią žemę ir jos reljefą kaip gyvas dievybes. Šventieji landšaftai sudaro jų apeigų ir padavimų pagrindą, nes žemę jie laiko Miego – laikinos būsenos, kai buvo sukurtas pasaulis, fizine išraiška. Aborigenai tiki, kad šventoji vieta, įskaitant ir mitinį kalną, apdovanoti ypatinga galia.

Kiekviena aborigenų bendruomenė atsakinga už keletą šventyklų, skirtų įvairiems dangaus herojų, arba Miego dvasių, žemę sukūrusių mitologinių būtybių, žygdarbiams. Šventoji vieta parenkama ir jos ribos nužymimos vadovaujantis legenda apie Miego dvasią.

Vietos genčių įsitikinimu, Uluru – tai durys tarp žmonių ir dvasių pasaulio. Nė vienas aborigenas nedrįs įkopti į jo viršukalnę, bijodamas dvasių keršto už tokią šventvagystę. Protėvių įpėdiniai ir šiandien smerkia turistus, kopiančius į kalną, o prieš penketą metų net neprileido jų artyn ištisas tris savaites, reikšdami pagarbą mirusiam vietos vadui. Australijos politikai įspėjo, kad toks elgesys gali sužlugdyti turizmo pramonę, bet aborigenai buvo neperkalbami. Kalnui reikia bent trumpo poilsio nuo įkyrių turistų, – paaiškino jie ir įspėjo, jog įžūliausieji bus negailestingai nubausti.

Parengta pagal: vakarozinios.lt