Gydytojai ir E. Keisas

Kečumui, o sykiu ir Keisui, tai buvo didelė atsakomybė. Mieste nebuvo ligoninės, todėl pacientai būdavo gydomi namuose arba gydytojų kabinetuose. Be to, Kečumui niekada neteko gydyti sudėtingo lūžio. Jis nedelsdamas pasikonsultavo su Keisu, kuris pasiūlė gana radikalų tais laikais gydymo būdą: išgręžti kelio girnelėje skylę, kaulus sutvirtinti vinimi ir padaryti įtvarą kojai tempti.

Kečumas šiek tiek nuogąstavo. Jis nieko panašaus nebuvo girdėjęs. „Tuomet jie naudodavo įtvarus, – pasakojo Kečumas, – o metalinės veržlės atsirado daug vėliau. Tačiau aš nuėjau pas artimiausią kalvį, kuris man nukalė geležinę vinį, panašią į dideles, plačiomis galvutėmis vinis, naudojamas stogams dengti.” Tuomet, padedamas vieno gydytojo ir dviejų seselių, Kečumas pragręžę paciento kelį ir sutvirtino kaulus. Koją tempti lovos gale pakabino svarstį.

Kai aplink pasklido kalbos, kad jankis gydytojas kalė vinis į Daltono koją, Kečumą ėmė varstyti smalsūs praeivių žvilgsniai, o pikti liežuviai plakė: „Tas prakeiktas jankis vargšelį Daltoną numarins anksčiau laiko”. Dėl to Kečumas jautėsi labai nejaukiai. Norėdamas nusiraminti, jis vėl kreipėsi į Keisą, kuris dar kartą patvirtino savo rekomendacijas. Tuo metu jaunasis daktaras brikelėje vežiodavusi dvivamzdį medžioklinį šautuvą. Jis suprato, kad jo, kaip vietinio gydytojo, išlikimas priklausys nuo Daltono pasveikimo. Tai truko kelis mėnesius, tačiau galiausiai jis buvo išteisintas. Paciento koja buvo tokia pat sveika kaip ir anksčiau, o geležinė vinis liko viduje, kurią po trisdešimties metų Daltonas kartu su savimi nusinešė į kapus.

Vis dar niekas nežinojo, kas Kečumas naudojasi Keiso pagalba. Net jis pats negalėjo priprasti prie minties, kad šis miegantis mažaraštis, baigęs tik šešias klases, apie mediciną, anatomiją ir chemiją žinojo daugiau nei toks gerbiamas medicinos mokslų absolventas kaip jis ar bet kuris kitas pasižymėjęs kolega ar profesorius. Sunku buvo patikėti net ir įsitikinant, kad taip yra. Todėl jis vis tikrindavo Keisą. Kartą Kečumas jo paklausė, koks yra trumpiausias raumuo. Beraštis jaunuolis atsakė nedvejodamas: „Levator labii superioris alaeque nasi – viršutinėje lūpoje”. Tada jis paprašė Keiso pasakyti ilgiausio raumens pavadinimą. Miegantis keistuolis atsakė vėl taip pat tiksliai: „Sartorius – raumuo, jungiantis klubo ir kelio sąnarius”. Kartais sudėtingi techninės terminologijos žodžiai tarsi liedavosi iš Keiso, o kartais atrodė, jog jis „eina apgraibomis” tarsi pėdsekys šuo klaidingu keliu. Po to staiga atsipeikėdavo, nelyg užtikęs šviežią pėdsaką. Kečumas pasakojo, kad tokiais momentais Keisas žvelgdavo į paciento vidų ir viskas jam atrodydavo labai aišku.

Operuoti Keisas rekomenduodavo retai. Jis sakydavo, kad jo pasąmonė mano, jog chirurgija taikoma per dažnai. Jis aiškiaregiškai pritaikydavo visus metodus, kurie atrodydavo naudingi esamoje situacijoje. „Osteopatijoje Keisas gynė naują gydymo būdą, kuris šiuo metu tik pradėtas taikyti, – toliau pasakojo Kečumas. — Sį metodą jis rekomenduodavo tais atvejais, kai reikėdavo gydyti stuburą. Mes dažnai klausdavome, ar reikia operuoti, o jis atsakydavo: „Operuoti nereikia”, ir nukreipdavo pacientą pas artimiausią osteopatijos specialistą.” Tuomet dar nebuvo daug osteopatų, todėl Keisas kartais nurodydavo gydytojo pavardę ir adresą, o po to išsamiai paaiškindavo gydymo eigą.

Retkarčiais jis paskirdavo ir narkotikų, jei šie pateisindavo tikslą. Kečumas dažnai matydavo nepaprastą Keiso sugebėjimą parinkti mažai žinomus, dar neparduodamus arba jau nebenaudojamus vaistus. „Vieną dieną pasitarti dėl sudėtingo atvejo į Keiso kabinetą atėjo keletas gydytojų ir vaistininkų, – pasakojo Kečumas. – Keisas paskyrė sieros balzamą. Jie pradėjo kraipyti galvas, nes nieko apie jį nebuvo girdėję. Vienas garbaus amžiaus vaistininkas, pavarde Geizeras, buvo įsitikinęs, jog tokio balzamo nėra. Jie pasiėmė farmakopėją (standartų apie vaistų gamybą, laikymą ir dozavimą rinkinį) ir perskaitė visus esamų vaistų sąrašus, bet sieros balzamo juose nebuvo. Tačiau palėpėje jie aptiko seną nebenaudojamą katalogą, išleistą prieš penkiasdešimt metų. Nupūtę dulkes ir atvertę jame rado reikalingą vaistą”. Per praleistus drauge metus Kečumas ištyrė beveik visas unikalias Keiso savybes. Tačiau kiekvienas naujas stebuklas nustebindavo jį lygiai taip pat kaip ankstesnis. Vėliau jis įsitikino, kad Keiso mintys keliaudavo erdvėje ir sustodavo ties tuo žmogumi, apie kurį jis turėdavo skaityti. Vieną naktį Hopkinsvilyje Keisas skaitė apie pacientą, esantį Klivlende. Staiga skaitymo viduryje Keisas sustojo. „Jo nebėra”, – tai buvo viskas, ką jis galėjo pasakyti. Atrodė, kad jis klaidžioja be tikslo. Kečumas jį pažadino.

Vėliau iš Klivlendo Kečumas gavo savo draugo gydytojo laišką. Jo pacientas mirė vakare, dvidešimt minučių po aštuntos, – tuo pat metu, kai Keisas prarado su juo ryšį.

Kečumas buvo savimi pasitikintis jaunas žmogus, turintis stiprų pusiausvyros jausmą, kuris jam labai padėjo. Palaipsniui, nors tuo metu jis pats apie tai nekalbėjo, pasklido kalbos, kad jis bendraująs su aiškiaregiu, turinčiu nuostabių gydomųjų galių. Žmonės kreipdavosi j Keisą tik tuomet, kai būdavo išbandę visus kitus gydymosi būdus. Sulaukdavo įvairių telefono skambučių: iš turtingųjų ir vargšų, iš tikinčiųjų ir cinikų. Kečumas jautėsi tarsi Serlokas Holmsas iš Beiker gatvės, galintis pasirinkti pačias įdomiausias jam pakliuvusias bylas. Vieną dieną suskambo telefonas ir vyriškis pareiškė, kad jis norėtų stebukladario Keiso paslaugų. Jis buvo milijonierius ir žadėjo dosniai sumokėti, papildomai pridėdamas gerą premiją, jei Keiso gydymas padės. Iš pradžių Kečumas nusprendė, kad tai įprastas, žūtbūtinis atvejis. Tačiau akivaizdus Keiso visažiniškumas atsiskleidė tokiu būdu, kad net Kečumas iš nuostabos kraipė galvą. Pradžia buvo tokia pat įprasta kaip painiausiose Holmso bylose. Pacientė, milijonieriaus žmona, kentėjo nuo ją ištikusio paralyžiaus. Atsidavęs vyras vežiojo ją po viso pasaulio klinikas, ligonines ir gydyklas, kol galiausiai nusprendė parvežti namo, tikėdamasis, kad priežiūra ir poilsis leis jai pasijusti nors kiek geriau. Atsitiktinai sužinojęs apie Keisą jis nusprendė, jog verta pabandyti. „Viskas, ko prašau, – kalbėjo jis telefonu, – tai į mūsų miestą atvežti Keisą, kad jis pasakytų diagnozę.”

Kečumas jam atsakė ne iš karto. „Pasakykite man savo žmonos vardą ir adresą, – paprašė jis. – Aš jums pranešiu.” Nors Keisui visada pavykdavo, Kečumas vis dar turėdavo save įtikinėti, kad viskas yra tikra ir pakartojama. Taigi turėdamas vyro prašymą ir žinodamas jo žmonos buvimo vietą, jis paprašė Keiso atlikti parengtinį skaitymą. Kai stenografuotoja atsidėdo šalia ir pasirengė užrašinėti, Keisas pradėjo pasakoti visą moters ligos istoriją, kurios priežastis daugiausia buvo nervai. Išnagrinėjęs užrašytą medžiagą, Kečumas paskambino vyriškiui ir pranešė, jog atvažiuoja. Jis nusprendė nesivežti Keiso, nes vis dar vengė savo draugijos viešumo.

Atvykęs jis apsistojo viešbutyje ir paskambino vyriškiui.

„Ar atsivežėte su savimi vaikiną?” – paklausė šis.

„Ne”, – atsakė Kečumas.

Vyriškio balsas nuščiuvo. „Na, tai ką dabar darysite?”

„Su savimi turiu jūsų žmonos ligos aprašymą.” Jis paaiškino, kad viską padiktavo Keisas. Kitame laido gale stojo nejauki tyla. „Labai gerai, – pagaliau pasakė vyriškis. – Kadangi jau esate čia, tai galite užeiti.”

Nors buvo už keleto šimtų mylių, transo būsenoje Keisas apibūdino pacientę kaip būtybę, sėdinčią invalido vežimėlyje, ir papasakojo apie jos būklę. „Ji tokia pat nelanksti kaip marmuro gabalas. Moteris negali pažvelgti nei į kairę, nei į dešinę. Ją prižiūri dvi kvalifikuotos slaugytojos, dėvinčios baltas kepures.” Nuėjęs į pacientės namus Kečumas net išsižiojo iš nuostabos. „Priekinėje terasoje, laiptų viršuje, invalido vežimėlyje sėdėjo vyriškio žmona. Salia stovėjo slaugytoja balta kepure.”

Kečumui reikėjo patvirtinimo, kad ligos aprašymas teisingas, ir jis jį gavo. Dėl ligos istorijos pobūdžio jis norėjo kalbėtis konfidencialiai. Visi nuėjo į svetainę. Slaugės pasišalino. Vyras niūriai pažvelgė į Kečumą. „Kaip jūs galėjote atvykti be stebukladario Keiso?” – paklausė jis.

Kečumas nusišypsojo. „Stebukladarį Keisą aš turiu su savimi”, -traukdamas iš kišenės aprašymą pasakė jis. Jis nesirengė pasakoti, kaip Keisas dirbo, kadangi pats šito nesuprato.

Moteris laikėsi stoiškai. Jos rankos drebėjo, o akys žvelgė į priekį. Nenuleisdamas akių nuo svečio vyras atsistojo šalia vežimėlio. Kečumas atsisėdo arčiau moters ir pradėjo skaityti. Keisas pacientei nustatė diagnozę – nervų sutrikimą. Skaitydamas Kečumas vis labiau varžėsi, nors jam taip nutikdavo retai. „Būdama jauna, – skaitė jis, -pacientė turėjo slaptą nuodėmę.” Parodydama pirmąjį susidomėjimo ženklą, ji truputį pajudino galvą. Kečumas palinko į priekį. „Ši slapta nuodėmė buvo masturbacija.”

Pacientės veidas nuraudo. Atrodė, kad vyrui ėmė įkyrėti. Jis niekada nebuvo girdėjęs tokio absurdo. Tačiau Kečumas sugavo susijaudinusios moters žvilgsnį. Jis drąsiai tęsė toliau. Dėl šios nuodėmės ją persekiojo kaltės jausmas, todėl ji delsė ištekėti iki trisdešimt devynerių metų. Po to ji laimingai ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Atrodė, jog viskas klostosi gerai, tačiau ji susirgo. Tai truputį sudomino vyrą, kadangi Keisas tiksliai kalbėjo apie jų bendrą gyvenimą.

Kai Kečumas baigė skaityti Keiso pranešimą, moteris pasisuko į vyrą. „Ar negalėtum išeiti į kitą kambarį, su gydytoju noriu kalbėtis viena.”

Durims užsidarius, ji nukreipė žvilgsnį į jaunąjį gydytoją. „Daktare Kečumai, – prabilo ji, – koks žmogus yra tas Keisas? Nuo aštuoniolikos iki trisdešimt devynerių aš tikrai turėjau slaptą nuodėmę. Tačiau apie ją težinojau tik aš ir mano Dievas. Kaip Dievo vardu šis žmogus galėjo jums apie tai pasakyti?”

Jie truputį pasikalbėjo. Kečumas paaiškino, kad Keisas yra aiškiaregis, kuriam kažkaip pavyksta patekti į pasąmonę. Akivaizdu, jog jis pamatė užslėptą kaltės jausmą, visus tuos metus kerojusį moters viduje ir palaipsniui veikusį moters fizinę būklę. Kaip Keisas dažnai sakydavo, kūnas ir siela yra vieningi, todėl vieno kančia atsiliepia kitam.

Būklei pagerinti Keisas rekomendavo tam tikrus vaistus. Atrodė, kad pakalbėjus apie ją slėgusią naštą, moters įtampa atslūgo. Palaipsniui sveikdama keletą metų moteris gyveno normaliai. Vis dėlto vyrui sveikimas didelio įspūdžio nepadarė. Jis niekaip negalėjo išmesti iš galvos tų tauškalų apie slaptą nuodėmę.

Kečumas niekada nenustojo stebėtis universaliomis Keiso žiniomis. Tai buvo atsargų sandėlis, į kurį jis dažnai užsukdavo iš smalsumo ar norėdamas padėti kitiems. Pacientams sunku būdavo ką nors nuslėpti nuo gydytojo, kuriam padėdavo visažinis pagalbininkas Keisas. Tai sustiprino jo autoritetą. Apie jaunąjį gydytoją kalbėjo net tie, kuriuos jis menkai pažinojo. Bet kokiu atveju jis kreipdavosi į Keisą, nes manė, kad šis žino geriausiai. Ir patarimą gaudavo. Kartą Kalėdų atostogų metu viena motina atėjo pasitarti dėl savo dukters, kuri iš koledžo grįžo namo apimta depresijos. Susitikimas buvo paskirtas kitą dieną devintą valandą ryto.

Tą vakarą Kečumas davė Keisui merginos vardą ir adresą. Keisas nugrimzdo į transo būseną. Tarsi bandydamas suvokti ateinančią informaciją, keletą minučių Keisas tylėjo. Po to, lyg viską matydamas, prašneko: „Šio kūno rūpestis yra čia pat, čia pat. Siame dubenyje vystosi nauja gyvybė. Dėl to kyla šleikštulys, vėmimas, kitaip tariant – rytinis pykinimas”.

Kečumo veidas ištįso. „Tai bent atvejis”, – šmėstelėjo ironiška mintis.

Nors viskas buvo aišku, jis nusprendė darbą pabaigti iki galo.

„Kokį siūlote gydymą?” Tai galėjo būti gana sunkus klausimas, nes mergina tikrai buvo netekėjusi.

„Jokio gydymo, – atsakė Keisas. – Tai psichologinis momentas. Tokiais dalykais rūpinasi gamta.”

Prieš pažadindamas Keisą Kečumas „ištrynė” merginos vaizdą iš miegančio mistiko sąmonės. „Labai gerai, – pasakė jis. – Daugiau jos nebematysite.”

Motina su dukra atvyko lygiai devintą. Mergina buvo išblyškusi, tačiau graži, švelnių veido bruožų ir grakščių manierų. Kečumui atrodė, kad tokia mergina galėjo atsiduoti tik iš meilės. Jis kreipėsi į motiną: „Ar galėčiau pasikalbėti tik su jūsų dukra?”