Elektroninių Balsų Reiškinys – kas už to slypi?

EVP-ghost-640x420EBR – tai Elektroninių Balsų Reiškinys (angliškai: EVP – Electronic Voice Phenomena), keisti ir paslaptingi nežinomos kilmės garsai, kuriuos skleidžia įvairūs elektroniniai įrenginiai. Kai kas laiko juos demoniškos ar šėtoniškos kilmės, kiti – nežemiečių bandymais komunikuoti, o kai kas tiesiog paprasta radijo interferencija.

 

Tie garsai pasireiškia įvairiomis formomis: gali kalbėti įvairiomis kalbomis (poliglotai), dainuoti ar daryti pranešimus. Jie įsiterpia į radijo transliacijas ir gali pavadinti jus vardu ar kalbėti kaip tyrinėtojui. Juos galima išgirsti telefonuose, TV programų metu, darant įrašus. Kai kurie, kaip atrodo, mėgsta dialogus, atsakinėti į klausimus ar pateikti slaptą informaciją. Įrašuose jie dažnai skamba fone.

 

Jų intensyvūs tyrinėjimai prasidėjo 6 dešimt., kai „šaltojo karo“ atmosferoje buvo įtariami esant priešo propaganda. Įdomu, kad EBR nuspėjo radijo tėvai Markonis it Th.Edisonas, tikėję, kad tik laiko klausimas, kada technologijos leis mums bendrauti su mirusiaisiais. Edisonas netgi kūrė „psichinį telefoną“.

 

Ko gero, pirmuoju žmogumi, spiritualizmo seansuose ėmęs taikyti techniką, buvo anglas radijo mėgėjas Deividas Vilstonas. 1915 m. jis sukonstravo prietaisą, reaguojantį į elektros impulsus, ir sujungė jį su galvanometru. Birželio 10 d. galvanometras ėmė registruoti nereguliarius elektros signalus, atitinkančius Morzės abėcėlę. Tai truko net ū min. Gautas tekstas buvo: „Labai sunku prasiveržti… Laukite žinių 5 dienas ir 6 vakarus“. Apie tolimesnio Vilstono bandymus žinių neišliko.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Atrodo, kad pirmuosius EBR įrašus 5 dešimtm. pabaigoje padarė Drayton Thomas, tirdamas mediumo Gladys Osborne Leonard sugebėjimus. Viename jų jis vėliau atpažino kaip savo tėvo balsą. 6 dešimtm. pradžioje reiškinį, kartu su psichologu Raymond Bayless, ėmė tirti Attila von Szalay, dažnai ore aplink girdėdavęs garsus. Jis mikrofoną patalpino ruporo viduje, o laidą išvedė prie magnetofono ir garsiakalbio. Netrukus jie pradėjo girdėti šnabždesius ir juos įrašė. Tai aprašė 1956 m. „J.of the American Society for Psysical Research“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

6 dešimtm. pabaigoje Fridrichas Jurgensonas įrašinėjo paukščių balsus miške. Perklausydamas jis aptiko keistus iškraipytus tarsi žmonių balsus. Vienas jų pasirodė panašus į mirusios motinos balsą. Motina sakė: „Fridrichai, mano mažasis Fridrichai! Ar girdi mane?“. Įsigilinęs į tuos „balsus“, jis nustatė, kad jie kalba skirtingomis kalbomis. Tiesa, tie balsai darė daug sakinių struktūros, kirčiavimo ir kitų klaidų. Keisčiausia, kad balsai tarsi atsakinėjo į jo komentarus. Tad F. Jurgensonas ėmė įrašinėti klausimus, o vėliau juostose ieškojo atsakymų į juos. 4 m. tyrinėjimus jis aprašė 1964 m. savo knygoje „Balsai iš Visatos“ (Roesterna Fraen Rymden).

 

Bet vėliau EBR buvo primirštas. 7 dešimtm. tyrinėjimus tęsė latvių psichologo K.Raudive surinkta grupelė, įrašiusi tūkstančius „balsų“ (net 72 tūkst. balsų – tarp jų ir Majakovskio), daugiausia skirtingomis kalbomis – dažniausiai vienas žodis latviškai, du vokiškai ir baigdavosi žodžiu prancūziškai. Ji irgi išleido knygą „Negirdimas virsta girdimu“, 1971 m. išverstą į anglų kalbą (kartu su juosta) pavadinta „Nuostabi bendravimo su mirusiaisiais praktika“.

 

Susidomėjimas EBR atgimė 8 dešimtm., kai buvo išleista nemažai knygų šiuo klausimu (W.A.Welch, P.Bander, S.Rogo ir R.Bayless, L.Schmid). Sara Estep knygoje „Amžinybės balsai“ (1998) aprašė savo 15 m. tyrinėjimų rezultatus. Ji siekė gauti kuo daugiau informacijos apie gyvenimą „ten“. Ji užmezgė kontaktus net su mums nematomų kitų „Erdvių“ kalbėtojais (ji ne vienintelė – tai praneša ir kiti tyrinėtojai).

 

Sara pasakoja, kad pradėjusi tyrinėjimus, penkias dienas jokių balsų nepagavo. Netekusi kantrybės šeštą dieną ji tiesiog išrėkė klausimą: „Sakykit pagaliau, koks tas jūsų pasaulis?“. Išklausiusi juostą ji netikėtai išgirdo atsakymą: „Jis puikus“.

 




JAV įkurta Elektroninių balsų reiškinio tyrinėtojų asociacija, kurios vadovai Tomas ir Liza Batleriai šioje srityje dirba jau virš 15 m. Juos užsiimti šia veikla paskatino Saros Estep knyga „Amžinybės balsai“. Batleriai pasakoja, kad ir jiems pradžioje nesisekė pagauti balsų. Tačiau vieną rytą Liza pabudo tarsi su kažkieno įteigta mintimi, kad apie įrašinėjantį įrenginį reikia išdėlioti jų pačių surinktus akmenukus. Vėliau klausydama įrašo Liza buvo sukrėsta išgirdusi sakant: „Akmenėliai padėjo!“ Ji suprato, kad mirtis tėra tik fizinė. Todėl Batleriai knygą pavadino „Nėra mirties ir nėra mirusiųjų“.

 

Tyrimai tęsėsi 9 dešimtmetyje. Tyrinėtojai pradėjo gauti pranešimus apie mirusiuosius, kurių atvaizdai pasirodydavo televizoriuose (K.Schreiber su M.Wenzel). Labiausiai žinomi tyrinėtojai M. ir J. Harsch- Fischbach, 1987 m. gavę geros kokybės vaizdus iš televizoriaus. Dar vėliau pasirodė video vaizdai.

 

1980 m. vokiečiui Klausui Šraiberiui pavyko pagauti mirusios ir kitų artimųjų atvaizdus TV ekrane. Jis prie televizoriaus, nustatyto į laisvą kanalą, prijungdavo vaizdo kamerą. Šioje srityje daug metų eksperimentavo vokiečių inžinierius Adolfas Gomezas su žmona Roza. 1989 m. gruodžio 4 d. Pellingen’o ligoninėje mirė Rozos tėvas.

 

Tos dienos rytą, jai įjungus kompiuterį, ekrane netikėtai pasirodė užrašas „Mirtis!“ Po pusvalandžio jai pranešė apie tėvo mirtį. Vėliau ji pasiūlė vyrui pabandyti užmegzti ryšį su tėvo per TV ar kompiuterį. Ilgai tai nesisekė, tačiau 1990 m. gruodžio 26 d., Adolfui nustačius laisvą kanalą ir, kaip visada pasisveikinus su anuo pasauliu ir paprašius leidimo kalbėtis su Matiju Šmitu, po kelių minučių triukšmas ekrane dingo ir aiškiai pasirodė Rozos tėvas. Kambaryje buvo ir Roza, jų duktė, uošvė ir draugas Fricas Malkgolfas. Roza susijaudinusi sušuko: „Tėti, tai tu?“

 

Tuoj pasigirdo aiškus Matijo balsas: „Aš jus matau ir noriu kalbėtis“. Kontaktas truko kelias minutes, tačiau dėl susijaudinimo šūksnių jokios informacijos negauta… 1991 m. gegužės mėn. iš Diuseldorfo atvyko sesuo Brigita. Abi moterys, įjungusios net dviejų imtuvų laisvus kanalus, ieškojo kontakto. Po 25 min. Gomesas bet kitame kambaryje išgirdo aiškų Rozos tėvo balsą: „Aš čia, man viskas gerai. Sveikinu jus, dukrelės!“ Brigita netikėdama šaukė: „Tėti, ar čia tu?“ ir kiekvienąkart gaudavo patvirtinimą.

 

Neįtikėtiniausias dalykas buvo 1984-1986 m. K. ir D. Webster’ių gaunami pranešimai (viso 250) kompiuteryje Doddlestone, mažame Anglijos kaimelyje. Juos „siuntė“ Thomas Harden, gyvenęs … 1545 metais. Su jais maišėsi grupės, besivadinančios 2109, pranešimai. Neaišku, ar jie iš ateities, ar nežemiečių. Tai aprašyta 1989 m. išleistoje knygoje „Vertikalioji plokštuma“.

 

Norite patikrinti – visai nesunku. Tereikia geros kokybės įrašančios technikos ir garso šaltinio (labiau tinka AM radijo bangos, nustatant tarp stočių – ten kur dominuoja „baltas triukšmas“. FM mažiau tinka, nes čia stotys tiesiog susigrūdę viena ant kitos). Ir jei išgirsite kažką panašaus į „kalba miręs dėdė“, tai tikrai nebus iš radijo transliacijos…

 

Inf. šaltinis: nso.lt


2500
1 Comment threads
3 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
irena

pries 8 metus girdejau panasius garsus kaip cia aprasoma zmoniu kazkokie garsai radijo kazkokie su trikdziais ir gan ilgai visa tai vyko vaziuojan per kaimeliu ir laukymes anglijoj apsidairiau visi buvo ramus tai pamaniai kad man kazkas negerai bandziau judinti masazuoti ausis bet nepadejo tai nusprendziau likti rami kad nepagalvotu kad man stogas nuvaziavo ir niekada niekam nepasakojau tai reiskia kad su manim norejo susisiekti kazkas is mirusiuju ieskojau paaiskinimu aisku viena nes bijojau kam ir pasakoti

irena

noreciau daugiau pasiskaityti sia tema gal kas galit ka nors patarti aciu

Atėjistas

Nėra čia jokių „magijų“, tiesiog žmogus nėra „mėsa“, kai teigia buki „atėjistai“, atėję nežinia iš kur, jie to patys nežino..

Coliuke

Kreipkites i bioenergetika arba i kuniga egzorcista