Uris Geleris

Uris Geleris — nepaprastai talentinga asmenybė. Jis laikomas naujausia parapsichologijos žvaigžde, kurią „atrado” amerikietis daktaras Andria Pucharičius. Šis garsus elektronikos specialistas ir medikas teoriškai numatė, kaip pritaikyti psichikos fenomenus fizikoje ir fiziologijoje, taip pat tyrinėjo gydymo remiantis žmogaus biolauku metodus.

Jau 1969 metais apie Urį kalbėjo daugelyje šalių ir žemynų. Juo susidomėjo amerikiečių kosmonautas Edgaras Mitčelas — Poetikos instituto direktorius. Jo palaikomi ir remiami pinigais, 1972 m. Kalifornijos Stranfordo tyrimų instituto mokslininkai fizikai Ch. Putchofas ir R. Targo kruopščiai ištyrė Urio Gelerio paranormalius sugebėjimus. Apie U. Gelerio seansus pirmą kartą buvo viešai prabilta Kalifornijos instituto Berklyje surengtame simpoziume. Jo metu A. Pucharičius išsamiai papasakojo, kaip vyksta seansai, kurių metu U. Geleris lankstė ir laužė metalinius daiktus, ištrindavo įrašą magnetofono juostoje, „priversdavo” daiktus dingti ir vėl atsirasti. Heigerio skaitiklis, atsidūręs jo rankose, rodydavo gyvybei pavojingą radiacijos lygį, o gausmetro (prietaiso magnetinio lauko stiprumui matuoti) rodyklė, ant kurios jis uždėdavo delną, šoktelėdavo iki padalos, rodančios skaičių, tik perpus mažesnį nei žemės magnetinio lauko stiprumas ir t.t.

Daugelį metų Urio sugebėjimai buvo tikrinami įvairiose pasaulio laboratorijose, ir mokslininkai įsitikino, kad tai ne hipnozė, ne iliuzija, ne įtaiga, o realūs psichofiziniai reiškiniai.

Uris Geleris aplankė daug pasaulio šalių ir rodė tai, ką sugeba. Stebint šimtams susižavėjusių žiūrovų, jis lankstė geležinius raktus, peilius ir šakutes, liesdamas juos pirštų galais arba tik pažvelgdamas. Rankiniai ir sieniniai laikrodžiai, per kuriuos Uris perbraukdavo savo ranka, sustodavo ir vėl pradėdavo eiti tik po kurio laiko.

Reikia pasakyti, kad Urio Geierio psichokinetiniai seansai pavykdavo tik tada, kai juos stebėdavo kiti žmonės, iš kurių jis tarsi gaudavo energijos. Be to, paaiškėjo dar vienas stulbinantis efektas — žiūrovai užsikrėsdavo Urio Geierio „liga” ir patekdavo jo įtakon. Jo seansuose dalyvavę žmonės galėdavo daryti tą patį, ką darė tik U. Geleris. Tūkstančiai žmonių Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje ir Japonijoje po Urio Geierio pasirodymų patys galėjo lankstyti peilius ir šakutes. Ypač puikiai sekdavosi vaikams. Įdomu irtai, kad patalpoje, kurioje vykdavo Urio Geierio pasirodymai, dėdavosi keisti dalykai — lankstydavusi šakutės ir peiliai, skildavo puodeliai ir stiklinės, lūždavo žiedai, apyrankės ir grandinėlės. Poveikio efektas buvo vienas iš svarbiausių reiškinių, lydėjusių jo pasirodymus.

8-ojo dešimtmečio pradžioje Europos šalyse ir JAV tapo madinga psichokinezė, t.y. sugebėjimas per atstumą veikti materialius objektus, o daugelis mokslo žurnalų, rašydami apie žmones, galinčius sulenkti metalinius daiktus, ėmė vadinti šį fenomeną „Geierio efektu”.

Atlikdami eksperimentus su U. Geleriu, mokslininkai įsitikino — ir milijonai žmonių tai matė, — kad jis gali mintimis arba tik švelniai paliesdamas pirštais priversti jo valiai paklusti gyvus ir negyvus daiktus. Uris Geleris įrodė, kad egzistuoja minties psichoenergetinė jėga, ir žmogus gali ją valdyti.

Uris Geleris gali:

— per atstumą paveikti — lankstyti, laužyti, plėšyti metalinius ir kitus daiktus, netgi įdėtus į kapsulę arba stiklinį vamzdelį;

— atpažinti, kas yra įrašyta elektroninių skaičiavimo mašinų atmintyje, ką rodo televizorius, esant nulinio intensyvumo signalui; perskaityti į dvigubą užklijuotą voką įdėtą laišką;

— parodyti, kur yra paslėpti daiktai;

— pasakyti, kuria puse apsivertė žaidimų kubiukas, pakračius uždarytą dėžutę;

— priversti judėti kompaso rodyklę;

— sutrikdyti veikiantį magnetometrą ir prietaisus, kurie gamina elektros srovę atomų radioaktyvaus skilimo metu;

— skaityti sėdinčio greta žmogaus mintis;

— palikti savo atvaizdą aklinai uždaryto fotoaparato juostoje;

— panorėjęs keisti: automatinėmis svarstyklėmis sveriamo daikto masę; radioaktyvaus spinduliavimo matavimo prietaisų parodymus; formą nitilo vielos, kuri turi savybę išlaikyti temperatūrą, buvusią prieš deformaciją; elektrinių matavimo prietaisų rodyklės kryptį;

— „pradanginti” daiktus ir vėl juos „padėti” į tą pačią vietą;

— priversti judėti sugedusio ar seniai sustojusio laikrodžio rodykles;

— skrisdamas lėktuvu surasti naudingųjų iškasenų — aukso, naftos, deimantų ir pan.

— telkinius.

Savo telepatijos ar aiškiaregystės seansus Uris Geleris aiškina taip;

„Mano prote yra „ekranas”, panašus į televizorių. Jis būna visada, net tada, kai kalbu arba klausau, ką kalba kiti. Daikto ar reiškinio, apie kurį aš galvoju, vaizdas visada išryškėja „ekrane”. Aš jo nejaučiu, bet iš tiesų jį matau”.

O dabar šiek tiek apie jo gyvenimą.

Uris Geleris gimė 1946 m. gruodžio 20 d. Tel Avive. Jo tėvai — Ichakas ir Margareta pabėgo iš Vengrijos 1938 metais, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Palestinoje pabėgėliai vertėsi labai sunkiai. Urio tėvas nuolat ieškojo darbo. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis įstojo į Didžiosios Britanijos armijos žydų brigadą, kuri kovėsi Libijoje, generolo Montgomerio vadovaujamos 8-osios armijos sudėtyje. Grįžęs į Palestiną, Urio tėvas pradėjo tarnauti slaptuosiuose vidaus tarnybos daliniuose. Šalyje nuolat tarpusavyje kariavo britai, arabai ir ekstremistinės sionistų grupuotės. Tokioje nuolatinio karo atmosferoje ir prabėgo berniuko pirmieji gyvenimo metai. Kai Uriui buvo treji, nutiko tai, kas jo nuomone, pakeitė visą tolesnį gyvenimą. Kas gi nutiko? Uris įsiminė visas šio jam svarbaus įvykio detales:

„Jau vakarėjo, bet dar buvo šviesu. Aš vienas žaidžiau sodelyje, kartais trumpam užsnūsdamas, kaip tai neretai nutinka mažiems vaikams. Ir staiga pajutau ausyse labai stiprų rėžiantį skambesį. Jis buvo toks stiprus, kad nustelbė visus kitus garsus. Jaučiausi be galo keistai. Tarsi staiga būtų sustojęs laikas. Net medžiai liovėsi siūbavę. Kažkas privertė mane pažvelgti į dangų. Aš puikiai prisimenu, kad jis buvo sidabrinės spalvos. Man dingtelėjo mintis: „Kas atsitiko saulei?” Ji buvo ne tokia, kokią buvau įpratęs matyti. Ryški šviesa tarsi klojo mane, leisdamasi vis žemiau. Pagaliau ji visiškai apgaubė mane. Mano galva, rodės, tuoj plyš nuo nežmoniško skausmo kaktoje, ir staiga aš netekau sąmonės. Kiek laiko taip gulėjau, nežinau. Kai atsitokėjau, tuoj pat parbėgau namo ir viską papasakojau mamai. Ji labai susijaudino ir kažkodėl supyko, o aš instinktyviai pajutau, kad atsitiko kažkas labai svarbaus.

Vėliau aš ne kartą sėdėjau sode, tikėdamasis vėl išvysti ryškią sidabrinę šviesą. Tačiau tai niekados nepasikartojo…”

Netrukus pradėjo dėtis keiti dalykai. Antai bendraudamas su motina, kurią berniukas, kaip ir visi vaikai, labai mylėjo, jis tarsi skaitė jos mintis. Motinai net nespėjus prasižioti, Uris jau pasakydavo tuos žodžius, kuriuos ji rengėsi ištarti. Kai motina žaisdavo su savo draugais kortomis, berniukas spėdavo, ar ji išlošė, be to, nesuklysdamas pasakydavo, kokią sumą.

Uris buvo šešerių, kai tėvas nupirko jam laikrodį. Tačiau dėl kažkokios nesuprantamos priežasties pamokų metu, kai berniukas nekantriai laukdavo skambučio, tas laikrodis, tarsi užjausdamas jį, visada užbėgdavo pusvalandį į priekį ir priartindavo išsvajotąją pertrauką. Uriui nupirko naują laikrodį. Bet su šiuo laikrodžiu nutiko visai neįtikėtinas dalykas: pamokų metu jo rodyklės sulinko, rodės, jos nori iššokti lauk. Visa tai paprastai nutikdavo tada, kai greta Urio būdavo kitų vaikų. Nuo to laiko vaikystėje jis laikrodžio daugiau neturėjo.

Berniukas nuolat mąstė apie kažkokius kitus pasaulius, ramybės jam nedavė keistos mintys, galbūt jį veikė tas ryškus šviesos spindulys, apakinęs sodelyje. Anot Urio, jis patikėjo Dievo buvimu anksčiau, negu apie jį išgirdo. Jis visada jautė, kad virš jo, kaip ir apskritai virš viso pasaulio, yra kažkokia aukštesnė jėga.

Pamažu Uris pats ėmė suvokti, kad su juo dedasi keisti dalykai. Kai jam buvo devyneri metai, šaukštas, kuriuo jis valgė sriubą, netikėtais sulūžo. Iš pradžių Uris tik juokėsi, bet paskui susimąstė… Juk ir tada, kai jis su motina sėdėjo kavinėje, susiraitė keletas arbatinių šaukštelių (jo ir šalia sėdėjusių). Uris prie jų net neprisilietė. Motiną ištiko šokas, ji nežinojo, ką pasakyti žmonėms. Berniukas ėmė suprasti, kad kitiems tokių dalykų nenutinka.

Uris gan anksti pajuto, kad turi nepaprastą nuojautą ir telepatinių sugebėjimų. Tai patvirtino vaikystės nutikimai.

Uris jau seniai svajojo nueiti į zoologijos sodą. Ir štai motina pažadėjo jj ten nusivesti. Bet kai tik jie pravėrė zoologijos sodo vartus, Uris staiga suvirpėjo ir tarė:

— Mums reikia kuo greičiau iš čia eiti.

— Uri, — nustebo mama, — juk tu visą dieną svajojai apie zoologijos sodą. Kodėl dabar nori išeiti?

— Mama, jaučiu kažką negero. Nemoku paaiškinti, kas tai, bet mums reikia kuo greičiau iš čia išeiti.

Jie buvo prie vartų, kai sukaukė sirena: pasirodo, iš narvo ištrūko liūtas. Kilo panika — žmonės rėkė, lipo į medžius, šoko į ežerą. O Uriui su motina pavojus jau negrėsė (laimei, niekas tada nenukentėjo, o liūtą greitai sugavo).

Kartą tėvas pakvietė Urį pasivažinėti šarvuočiu. Jie važiavo stačiu keliu. Staiga Uris suriko tėvui, kad šis sustotų. Tėvas labai nustebo, nes berniukas niekada nebijodavo. Vis dėlto jis pasuko į šalikelę. Tą pačią akimirką kažkas triokštelėjo ir vienas šarvuočio vikšras lūžo pusiau. Jeigu jis būtų sulūžęs važiuojant įkalne, tai šarvuotis tikrai būtų apvirtęs. Kas žino, ar Uris su tėvu būtų likę gyvi?

Po tėvų skyrybų Uris išvažiavo mokytis toli nuo namų. Mokykloje berniuko energetinės jėgos tarsi snūduriavo, nes jis labai ilgėjosi namų, nuolat buvo be nuotaikos, nusiminęs. Berniuko laimei, motina netrukus susipažino su vyriškiu, už kurio ištekėjo. Urio patėvis gyveno Kipre, ir jie visi ten išvažiavo.

Uriui patiko Kipras, nors čia politinė padėtis taip pat buvo nestabili. Jis įstojo į Tėra Santos koledžą, susirado draugų.

Keistos energetinės jėgos retsykiais primindavo save, tačiau Uris jų niekur nepanaudodavo ir niekam apie jas nepasakodavo.

Mokėsi Uris tik vidutiniškai ir kartais dėl to turėdavo problemų. Kartą per matematikos egzaminą jis įsispitrėjo į vieną iš geriausių klasės mokinių, Giunterį, tiksliau, — į jo pakaušį. Staiga savo „vidiniame ekrane” jis išvydo visus atsakymus — Giunterio atsakymus. Uris puikiai išlaikė egzaminą. Suprantama, šį patogų egzaminų laikymo būdą jis pasitelkė pagalbon dar ne vieną kartą: išsirinkdavo patį protingiausią vaikiną, įsistebeilydavo į jo pakaušį ir „išvysdavo” visus atsakymus ar sprendimus. Mokytojai manė, kad jis nusirašinėja. Egzaminų metu Urį pasisodindavo vieną, kad jis negalėtų matyti kitų moksleivių sąsiuvinių. Be to, šalia visą laiką stovėdavo vienas iš mokytojų. Tačiau Uriui jie netrukdė. Jis kaip ir anksčiau „nusižiūrėdavo” nuo geriausio mokinio visus atsakymus. Mokytojai buvo pritrenkti, o jis nedrįso jiems papasakoti, kas čia vyksta.

Viena iš mokytojų misis Agrotis ypatingai tuo susidomėjo. Kartą, kai ji per egzaminą stovėjo prie Urio stalo, šis nevalingai „sugavo” jos mintis ir pajuto, kad mokytoja sunerimusi. Jis užsimiršęs paklausė, kas atsitiko. Toks klausimas mokytoją labai nustebino. Po kelių dienų Uris paklausė misis Agrotis, ar ji gerai jaučiasi ir ką jai sakė gydytojas. Mokytoja dar labiau nustebo, nes ji niekam nebuvo sakiusi, kad vakar lankėsi pas gydytoją. Moteris pajuto, kad Uriui nutiko kažkas nepaprasto, ir nusprendė pasikalbėti su berniuku po pamokų. Uris neiškentė ir jai matant sulenkė šaukštą. Netrukus apie tai sužinojo visa mokykla. Vieni mokytojai sakė, kad berniukas turi antgamtinių jėgų, kiti teigė, kad tas įvykis buvo tik atsitiktinis sutapimas, dar kiti manė, kad tai — kažkoks gudrus fokusas.

Viena mokytoja atsinešė į mokyklą keletą senų, neinančių laikrodžių ir parodė juos Uriui. Berniukas perbraukė perjuos ranka, ir laikrodžiai sutiksėjo. Urio autoritetas mokytojų akyse dar labiau išaugo.

Misis Agrotis ir toliau domėjosi Urio magnetine jėga. Ypač jai patiko rengti telepatijos eksperimentus. Ji sudėdavo į vokus popierėlius, išmargintus skaičiais, ir prašydavo Urį juos atspėti. Ji nuoširdžiai domėjosi berniuko sugebėjimais ir niekad iš jo nesijuokdavo.

Po patėvio mirties Uris su motina grįžo į Tel Avivą. Norėdamas padėti motinai, Uris laikinai pradėjo dirbti pasiuntiniu architektų biure. Netrukus jam turėjo sukakti 18 metų, jo laukė tarnyba armijoje.

Uris tarnavo parašiutininkų dalinyje ir gavo kapralo laipsnį, nes pradėjo mokytis parašiutizmo mokykloje. Tačiau šios mokyklos jis nebaigė, nes buvo išsiųstas į veikiančiąją armiją.

Ėjo 1967-ieji. Situacija Sinajaus dykumoje ir Sueco kanalo regione vis blogėjo. Visi rengėsi karui, kuris netrukus prasidėjo. Vienos karinės operacijos metu Uris Geleris buvo sužeistas. Netrukus jį demobilizavo.

Grįžęs namo, jis pradėjo dirbti vaikų stovyklos instruktoriumi. Kaip tik darbas stovykloje tapo lemiamu Urio Gelerio gyvenimo momentu, iš esmės pakeitusiu jo likimą. Ten jis pradėjo nuoseklius ir kryptingus savo keistų energetinių jėgų seansus.

Iš pradžių Uris telepatijos eksperimentus atliko su vienu iš savo auklėtinių. Tai buvo 12—13 metų amžiaus berniukas, vardu Šimšonas Štrangas, kurį visi vadino tiesiog Šipiu. Uris rašydavo skaičius taip, kad berniukas negalėtų jų matyti, o šis kaskart visiškai tiksliai juos atspėdavo. Kitiems vaikams tokie eksperimentai nepavykdavo.

Paskui Uris pasiūlė vaikams lankstyti įvairius daiktus. Šitai pavykdavo visiems, bet Šipiui kur kas geriau nei kitiems.

Ilgainiui Uris su Šipiu tęsė eksperimentus jau dviese, laisvalaikiu. Jie vienu rankos mostelėjimu sulenkdavo vinis, priversdavo pašėlusiu greičiu suktis laikrodžio rodykles ir t.t.

Grįžęs į Tel Avivą, Šipis papasakojo savo mokytojams, kokių nepaprastų nuotykių patyrė stovykloje. Žinoma, juo niekas nepatikėjo. Tačiau mokyklos direktorius Šipiui papasakojo, kad mokykla turi fondą, iš kurio moka už sekmadieniais rengiamus vaidinimus ar koncertus. Jeigu Uris Geleris ateitų ir parodytų, ką jis moka, mokykla jam galėtų sumokėti 36 svarus. Uris sutiko — jam reikėjo pinigų. Jis pirmą kartą gyvenime pakilo į sceną ir nusilenkė žiūrovams. Iš pradžių atliko telepatijos eksperimentą. Uris, stovėdamas nugara į lentą, spėjo, ką ant jos piešė ar rašė vaikai. Be to, Šipis buvo paprašęs mokytojų, kad jie savo piešinius iš anksto įdėtų į vokus ir užklijuotų, taip pat atsineštų neinančių laikrodžių, senų raktų ir šaukštų.

Prabėgo pora valandų, bet žiūrovai nesiskirstė. Jie plojo. Tada ir buvo nulemta Urio Gelerio ateitis.

Šaltinis: visokybes.com