Kas būtų, jei…?

Ko gero daugelis mūsų yra pasvarstęs apie tai, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei kažkada praeityje vienas ar kitas dalykas būtų įvykęs kitaip. Juk kartais kitoks pasirinkimas vėliau pakeičią viską. Taip yra ne tik mūsų asmeniniame gyvenime, bet ir istorijoje apskritai.

 

Praeityje praeitis buvo laikoma ilga kelione link neišvengiamos dabarties. Bet istorikai suprato, kad dabartis nebuvo neišvengiama ir dažnai mėgsta pasvarstyti, kas būtų buvę, jei vienas ar kitas istorijos epizodas būtų susiklostęs kitaip.

 

Mokslo istorijai ilgai buvo taikomi kitokie kriterijai. Buvo manoma, kad, žinioms pasiekus tam tikrą lygmenį, atradimai buvo neišvengiami. Amerika būtų atrasta ir be Kolumbo, o planetų judėjimas apie Saulę paaiškintas ir be Koperniko.

 

Su tokia nuomone sutinka toli gražu ne visi. Gerą pavyzdį iš naujausios mokslo istorijos pateikia Andrew Pickeringas iš Ilinojaus universiteto. Jo manymu, fizikai įsitikino kvarkų modelio realumu tiktai todėl, kad prieš tai buvo visiškai atsitiktinai nutarta konstruoti tam tikro tipo elementariųjų dalelių greitintuvus, sukurti tam tikros rūšies dalelių detektoriai ir kita eksperimentinė įranga.

 

Žurnalo „New Scientist“ redakcija irgi susidomėjo tokia „virtualia“ mokslo istorija. Ji paprašė keletą žymių Anglijos, JAV ir Australijos sociologų ir mokslo istorikų panagrinėti keletą tokių „kas būtų buvę, jei?“ atvejų. Žemiau pateikiame tris iš tų atsakymų. Taigi, pasižiūrėkime, kas būtų buvę, jei Niutonas būtų metęs mokslą, žurnalas būtų atmetęs Einšteino straipsnį, o naciai būtų laimėję antrąjį pasaulinį karą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pasaulis be Niutono

 

1672 m. vasario 6 d. 29 metų Izaokas Niutonas pateikė Londono Karališkajai Draugijai savo pirmąjį mokslinį straipsnį, kuriame buvo tvirtinama, jog balta šviesa yra ne kas kita kaip įvairių spalvų mišinys. Jaunasis Niutonas buvo šventai įsitikinęs savo įrodymų teisumu, todėl buvo be galo nusivylęs kritiška kolegų reakcija. Jam teko net šešis metus nesėkmingai atsakinėti į įvairiausius teorijos priešininkų argumentus, kol, galiausiai, spjovė į viską ir nutarė daugiau mokslu nebeužsiiminėti. Kitus šešis metus Niutonas atmesdavo bet kokį kvietimą sugrįžti į Karališkąją Draugiją. Didiesiems draugijos autoritetams pavyko vėl prisikalbinti jaunąjį genijų tiktai įtikinus jį, jog niekas kitas neturi matematinių sugebėjimų, reikalingų planetų judėjimo aprašymui.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sugrįžimo į mokslą rezultatas buvo „Principia“, viena iš svarbiausių kada nors parašytų mokslinių knygų. Joje Niutonas išaiškino planetų judėjimą, potvynius, krintančių kūnų greitėjimą ir kitus mechanikos reiškinius viskam naudodamas savo sukurtą naują matematinę jėgų teoriją.

 

Taigi, kaip atrodytų mokslo istorija, jei Niutonas būtų nutaręs negrįžti? Ar kiti nebūtų padarę panašių atradimų? Peteris Rovlandas, Liverpulio universiteto profesorius atsako į šį klausimą neigiamai.

 

XVII a. mokslininkai dažniausiai buvo išradėjai, kurie gamtos reiškinius aiškino ne remdamiesi fundamentiniais matematiniais principais, o per analogijas su įvairiais mechaniniais prietaisais ir modeliais. Niutonas viską pakeitė. Jis suprato, kad egzistuoja abstraktūs, universalūs dėsniai, kuriems paklūsta fizinis pasaulis; po jo mokslininkai, visų pirma fizikai, jau buvo žmonės, pasiryžę atskleisti visatos paslaptis.

 

Galime neblogai įsivaizduoti, koks būtų buvęs mokslas, jei jame nebūtų buvę Niutono, nes žinome, kaip jis atrodė iki XVIII a, vidurio, kol Niutono idėjos dar nebuvo visuotinai pripažintos. Net ir patys šviesiausi to laikotarpio protai negalėjo priimti už tiesą gravitacijos teorijos, negalėjo suprasti, kad obuolį ir Žemės rutulį veikia tokia pat jėga. Žymusis šveicarų matematikas Euleris aiškino planetų judėjimą pasitelkdamas dujinio eterio, užpildžiusio Saulės sistemą, sūkurius. Galiausiai Euleris pripažino abstrakčią Niutono visuotinės traukos teoriją ir sukūrė šiuolaikinę Niutono dinamikos matematinę formuluotę, bet jei to nebūtų įvykę, vėlesni matematikai be abejonės būtų sugalvoję dar sudėtingesnius modelius, aprašančius kiekvieną specifinį reiškinį.

 

Jeigu nebūtų buvę Niutono, mažai kas bandytų ieškoti abstrakčių matematinių dėsnių. Kiekvienas reiškinys turėtų savo paaiškinimą, bet niekas nesistengtų sukurti teorijos, kuri aprašytų ką nors daugiau, nei jau egzistuojančius eksperimentinius duomenis. Apibendrinimai būtų laikomi betiksliu užsiėmimu, neduodančiu jokios betarpiškos praktinės naudos.

 

Tokios fizikos, kokią ją šiandien žinome, tikriausiai išvis nebūtų. Tikrais mokslininkais būtų laikomi chemikai, nagrinėjantys atomus, molekules ir periodinę elementų lentelę. Būtų daug neišaiškintų reiškinių, tik ne bendrosios teorijos anomalijų – tokia teorija išvis neegzistuotų. Geriausiu atveju turėtume daugybę atskirų teorijų, leidžiančių pasiekti nežymios technologinės pažangos. Kompiuterių ir kitų sudėtingų elektronikos prietaisų niekas nebūtų išradęs, o visos XX a. antrojoje pusėje pasiektos technikos pažangos paprasčiausiai nebūtų.

 

Koks dar Albertas?

 

Atsitiktinumai keičia istorijos tėkmę, o mokslo istorijoje tikrai nėra buvę didesnio atsitiktinumo nei tai, jog Maksas Plankas prieš 100 metų buvo vienu iš vokiečių mokslinio žurnalo „Annalen der Physik“ redaktorių. Jei ne Planko įtaka, būtų sunku įsivaizduoti, kad šis žurnalas kelių mėnesių bėgyje būtų paskelbęs net keturis mokslininko-mėgėjo straipsnius, pakeitusius mūsų visatos sampratą.

 

Tas nežinomasis buvo 26 metų šveicarų patentų tarnybos Berne darbuotojas Albertas Einšteinas. 1905 m. Einšteino gyvenime buvo ypatingi. Kai kas mano, jog pirmi trys tais metais parašyti straipsniai, skirti fotoelektriniam efektui, specialiajai reliatyvumo teorijai ir Brauno judėjimui, kiekvienas atskirai vertas Nobelio premijos. Ketvirtajame straipsnyje buvo padėti garsiosios lygties E=mc2 pagrindai.

 

Plankas nebuvo nieko girdėjęs apie Einšteiną, kurio išsilavinimas teleido jam dirbti tik vidurinės mokyklos fizikos mokytoju. Bet straipsniai Plankui pasirodė kažkuo įdomūs, todėl jis nutarė juos spausdinti, prieš tai, beje, pasiuntęs vieną savo asistentų į Berną tam, kad įsitikintų, jog Einšteinas išties egzistuoja. Planko parama buvo labai svarbi, nes joks kitas to laiko fizikas straipsnių nebūtų priėmęs. Dar daug metų po jų išspausdinimo Plankas buvo nuolat kaltinamas leidęs tokiems „nereikalingiems“ darbams išvysti dienos šviesą.

 

Kas gi būtų įvykę, jei Einšteino darbai nebūtų priimti? Kai toks klausimas buvo užduotas pačiam Einšteinui, jis atsakė tikįs, jog panašias koncepcijas būtų sugalvojęs kitas fizikas. Jis netgi nurodė galimą kandidatą – Polį Lanževeną iš College de France Paryžiuje. Lanževenas 1905 m. prieš pat pasirodant Einšteino straipsnį paskelbė savo nesėkmingą bandymą sukurti specialiąją reliatyvumo teoriją.

 

Negalime tikrai žinoti, ar Lanževenui būtų pavykusi specialioji reliatyvumo teorija, bet yra beveik tikra, kad bendrąją reliatyvumo teoriją, pasirodžiusią 1915 m. ir tapusią mokslo, kurį mes dabar vadiname kosmologija, pagrindu, galėjo sugalvoti tik Einšteinas. O jei Einšteinas nebūtų pasiekęs pasaulinio pripažinimo, nebūtų buvę ir jo garsiojo 1939 m. laiško prezidentui Ruzveltui, kuris dažnai minimas kaip svarbi aplinkybė, paskatinusi JAV pradėti atominės bombos sukūrimo darbus.

 

Rudai žalias mokslas

 

1941 m. naciai nusprendė įsiveržti į SSSR ir tai nulėmė jų pralaimėjimą antrajame pasauliniame kare. Tačiau jie galėjo pasirinkti ir kitokį karo tęsimo variantą. 1999 m. paskelbtoje knygoje „Kaip Hitleris galėjo laimėti karą“ Džonas Kyganas (John Keegan) nurodo tai, jog naciai galėjo nukreipti savąjį smūgį ir į Artimuosius Rytus. Netgi jei jiems ir nebūtų užimti visų naftos verslovių, Hitleris būtų kontroliavęs pakankamai didelę Europos energetinių resursų dalį ir susidariusi patinė situacija būtų privertusi dviem-trim metais anksčiau baigti karą. Tikėtina, kad tai būtų gerokai sumažinę holokausto mastą, nes Hitleris žydų genocidui galutinai ryžosi po pirmųjų pergalių Rusijoje, kurias jis interpretavo kaip kosminį savo veiklos palaikymą.

 

Jei naciai būtų laimėję karą (ar bent jau nepralošę jo), kitus penkiasdešimt metų moksle būtų dominavusi ne elementariųjų dalelių fizika ir branduolinė energetika, bet ekologija. Biologinės įvairovės išsaugojimas ir tam tikras socialinis darvinizmas, paremtas rasine higiena, būtų tapę vyraujančiomis koncepcijomis.

 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad nacizmo sėkmė galėtų atnešti pasauliui ką nors gero. Bet iš tikrųjų, po nacių pralaimėjimo daug jų mokslininkų pradėtų tyrimų perėmė šalys-nugalėtojos. Hitlerininkų vystyta rasinės higienos ideologija skyrė labai didelį dėmesį žmogaus santykiui su jį supančia aplinka. Raciniai higienistai, pavyzdžiui, manė, kad pasaulio nelaimės kyla iš neteisingų bandymų kitaip nukreipti natūralios atrankos sąlygotus efektus. Jų nuomone vakcinos dirbtinai sustiprindavo kūną. Kadangi istoriškai vakcinų tyrimai lydėjo imperijų plėtimosi sukeltą žmonių maišymąsi, rasinės higienos šalininkai darė išvadą, kad natūraliai gali išlikti tiktai stabilios ir „švarios“ populiacijos. Galiausiai tai būtų atvedę prie masinės imunizacijos, kurią naciai laikė stabdančia natūralią atranką, uždraudimo.

 

Bet kitoms prevencinės medicinos šakoms dėmesys, tikriausiai, būtų padidėjęs. Radiacijos, asbesto, sunkiųjų metalų, alkoholio ir tabako įtakos žmogaus sveikatai tyrimai būtų progresavę sparčiau. Naciai taip pat būtų skatinę ekologiškų maisto produktų gamybą, vegetarizmą ir liaudies mediciną bei uždraudę vivisekciją. Dar daugiau, nacių prieraišumas prie aplinkosaugos ir žemės resursų tausojimo būtų anksčiau aktualizavę šiltnamio dujų išmetimo į atmosferą ir alternatyviųjų energijos šaltinių tyrimus.

 

Naciai taip pat būtų pirmieji įsijungę į kosmoso tyrimus. Jie būtų supratę, kad į kosmosą pasiųsti žmonės gali padėti išsiaiškinti astrofizikos ir aeronautikos ribas ir išplėsti reicho įtaką į kitas planetas ar į orbitines stotis.

 

Šaltinis: elektronika.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
paifer

gerai butu buve vien pazvelkim kaip rusai gyvena ir vokieciai, 70% rusu isvis su puse smegenu

Saulys

Geras darbas

walkov

Vokiečei prapiso nes ju vadas net yra pasakes jok vokietyja tai as ne vienam lohui visa pasauli uzkareut jis buvo pasiputelis ir i kitu sprendimus bei patarimus ne tik atmesdavo bet ir galedavo susaudyt ne duok dieve tu protingesnis uz hitleri buten per hitlesri vokiecei ir pralaimejo ce tai bent likimo ironija.

DrunkCat

Visada galvoju kas būtų jei antra pasaulinį būtų laimėję Vokiečiai

Petriukas Anonimas

Antroji ir ypač trečioji šio opuso dalys-darželinukų lygio sapalionės,neturinčios nieko bendro su elementariausia logika.

Mokantiems rusiškai labai patariu susipažinti su šiek tiek kitokia informacija-pamąstyti tikrai bus apie ką:

http://hedrook.vho.org/rus/library.htm

Anonimas

Kas būtų jei bobutė būtų su kiaušiniais? Būtų diedukas.

er

Idomu labai kaip cia butu buve….