Sakralinė magija

Ezoteriniai mokslai išskiria tris pagrindines magijos rūšis: šventoji arba sakralinė – kai magas atlieka dieviškosios jėgos įrankio vaidmenį: personalinė – kai pats magas yra magiškojo veiksmo šaltinis ir pagaliau burtininkavimas – magija, kurioje magas tampa stichinių arba kitokių pasąmonės jėgų įrankiu.

 

Bet kurioje magijoje realizuojami šie santykiai: subtilus valdo grubųjį, jėga – materiją, sąmonė – jėgą, ir pagaliau supersąmonė arba Dieviškoji sąmonė paprastą sąmonę.

 

Nors magija ir nefigūruoja mūsų laikų baudžiamuosiuose kodeksuose, su jos praktikavimu susiję sunkumai visgi išlieka moralės, teologijos ir medicinos problemomis. Šiandien, kaip ir senovėje, neramina klausimas, ar galima pateisinti žmogaus siekį valdyti į save panašius? Ar egzistuoja tokia magija, kurią galima būtų suderinti su moralės, religijos ir medicinos požiūriais? Kaip pradinį argumentą prisiminkime šią ištrauką iš Naujojo Testamento:

 

“Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lidoje. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam taurė: “Enėjau, teiš- gy do tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!” Šis akimoju atsikėlė” (Apd 9, 32 – 35).

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Štai dvasinis išgydymo aktas, kurio “teisėtumas” nekelia abejonių. Religijos požiūriu, išgydymo aktas buvo atliktas Kristaus vardu, o ne paties Petro. Moralės požiūriu – tai grynas gailestingumo aktas. Medicinos požiūriu – visiškas išgijimas. Šiame išgydymo akte įžvelgiame tris sudedamasias sakralinės magijos akto dalis. Pirmoji – tikslas – sugrąžinti galimybę judėti tam, kas buvo ją praradęs. Antroji – priemonė, kurios pagalba buvo atliktas išgydymo aktas: žodis, kurio prigimtis – Jėzaus Kristaus esmė. Trečioji – pats veikimo šaltinis: “Tave gydo Jėzus Kristus!”

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kai kas gali paprieštarauti, sakydamas, jog Enėjo išgydymas neturi nieko bendra su magija: tai stebuklas, t.y. Dievo veiksmas ir žmogus čia yra niekas. Vadinasi, apaštalas Petras buvo nereikalingas? Kodėl būtent jis ateina pas Enėją? Kodėl dieviškojo išgijimo akto neįvykdo Dievas Vienas pats, nedalyvaujant Petrui. Petras šiame akte dalyvavo ne veltui. Būtent jo buvimas, jo balsas buvo būtini, kad išgijimas įvyktų. Būtent tokį veiksmą, kurio metu dieviškoji valia ir žmogaus valia darniai dera tarpusavyje, vadiname sakraline arba “dieviškąja magija”. Petras prisiartina prie Enėjo ir būtent jis ištaria žodžius, kurių dėka įvyksta išgijimas. Apaštalas Petras šiame akte atlieka žmogaus – mago vaidmenį. Todėl šiuo atveju visiškai pagrįstai galima vartoti žodį “magija”, turint galvoje, kad šis terminas reiškia valdantį nematomo ir dvasinio pasaulio poveikį matomo ir realaus pasaulio atžvilgiu. Sakralinėje magijoje magas atlieka baigiamosios grandies vaidmenį nusileidžiančioje magiškojoje grandinėje.

 

Šventoji magija – tai meilės jėga, gimstanti susivienijant dieviškajai ir žmogiškajai valioms. Tai praktinė mistinio apreiškimo realizacija. Dievas atskleidė Petrui, ką būtent jis turi padaryti, kad išgydytų Enėją Lidoje. Šiame epizode kaip tik nurodoma sakralinės magijos veiksmų seka: iš pradžių realus sąlytis su Dievybe (misticizmas), po to šios patirties suvokimas ir asimiliacija proto lygmenyje (gnozis) ir pagaliau praktinė realizacija viso to, kas buvo suvokta – įvykdymas to, kas mistiniame apreiškime vadinama užduotimi, kurią reikia atlikti, ir metodu, kuriuo reikia sekti.

 

Personalinėje arba uzurpuojančioje magijoje veiksmo tvarka yra atvirkštinė. Šiuo atveju jau pats magas studijuoja okultizmo teoriją ir sprendžia, kada ir kaip naudoti ją praktikoje. Šios rūšies magija neturi nieko bendra su dieviškąja sfera. Žmogus čia vienintelis šeimininkas. Kai kas šią magijos rūšį vadina despotine, kadangi joje dalyvauja vien tik žmogaus protas ir valia. Apie galimus personalinės magijos pavojus perspėja daugelis okultizmo teoretikų ir praktikų, kai tuo tarpu sakralinė arba dieviškoji magija blogiausiu atveju dėl kokios nors veiksmo metu padarytos klaidos gali būti neefektyvi, bet joje neslypi joks pavojus.

 

Sakralinė magijos salia slypi dvigubo teisumo galioje, t.y. nuoširdume (etimologine žodžio prasme) – dieviškajame teisume ir žmogiškajame teisume, kai juos sutvirtina žmogaus žodis arba veiksmas. Joks žodis nei veiksmas iš tikrųjų neišreiškia teisumo, jeigu jie yra ne daugiau nei apgalvoti, o jeigu jie vien tik apgalvoti ir pasverti, juose neteka gyvybės syvai. Kuo žmogaus žodžiuose ir veiksmuose daugiau nuoširdumo, tuo daugiau gyvybinės jėgos slypi kraujyje. Tai taip vadinama Šventojo Kraujo – sakralinės magijos jėgos šaltinio paslaptis.

 

Sakralinės magijos užduotis – išlaisvinimo aktas, laisvės sugrąžinimas toms būtybėms, kurios ją prarado. Tai ir sudaro evangelisto aprašytų veiksmų prasmę:”…Jėzus pagydė daugelį ligų bei negalių ir nuo piktų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami…” (Lk 7,21-22).

 

Būtent čia ir slypi sakralinės magijos paslaptis: grąžinti laisvę, matyti, girdėti, vaikščioti, gyventi, siekti idealo ir būti savimi tikrąja to žodžio prasme, t.y. sugrąžinti aklam regėjimą, kurčiam – klausą, raišajam – sugebėjimą vaikščoti, vargšui – gerąją naujieną arba idealus, o tiems, kurie buvo apsėsti piktųjų dvasių, – laisvą valią. Ši magija niekada nesikėsina į laisvę. Priešingai, laisvės sugrąžinimas ir yra jos uždavinys, jos prerogatyva.

 

Sakralinės magijos tikslas nesuvedamas vien tik į išgydymą: tai kartu ir laisvės sugrąžinimas, šiuo atveju – ir išlaisvinimas nuo abejonės, baimės, neapykantos, nusiminimo ir nevilties pančių. Simboliškai šnekant, iš žmogaus laisvę pagrobia “piktosios dvasios”. Tačiau jos nėra savarankiškos būtybės iš kokių nors taip vadinamų “blogio hierarchijų”. Nei velnias, nei Liuciferis, nei Mefistofelis niekada iš nieko laisvės neatėmė. Jų vienintelis ginklas buvo tai, ką vadiname “gundymu”, o tai suteikia laisvą valią gundomajam. Apsėdimas “piktąja dvasia” nieko bendra neturi su gundymu. Apsėdimo akto metu pats žmogus stichijų sferoje pagimdo būtybę, vadinama elementaru, ir vėliau tampa tos būtybės vergu.

 

Naujajame Testamente minimos “piktosios dvasios” arba “velniai”, šiuolaikinėje psichoterapijoje vadinami “neurotinėmis apsė dimo būsenomis”, “baimės neurozėmis” ir pan., atrodo, šiuolaikiniai psichiatrai pripažino realiai egzistuojančiomis, – t.y. tarytum esant “parazitiniais psichiniais organizmais”, kurie nepriklauso nuo sąmoningosios žmogaus valios. Todėl saugotis reikėtų ne tiek velnio, kiek savo paties nuodėmingų polinkių, nes būtent jie gali atimti iš mūsų laisvę ir galutinai pavergti – dar blogiau, gali pasinaudoti mūsų vaizduote, mūsų kūrybiniais sugebėjimais ir atvesti mus prie tokių kūrinių, kurie padaro daug žalos visai žmonijai. Ryškus pavyzdys – atominio ginklo išradimas.

 

Sakralinėje magijoje naudojamų priemonių ir įrankių arsenalas sudarytas iš tam tikrų formulių, gestų ir figūrų, sukuriamų tais gestais. Tačiau jų negalima pasirinkti savo nuožiūra. Pasirinkimas turi būti pagrįstas giliomis apreiškimo patvirtintomis žiniomis arba tiesioginiu apreiškimu, vėliau patvirtintu žiniomis ir patirtimi.

 

Sakralinės magijos “formulės” visiškai prieinamos kiekvienam iš mūsų, kadangi pagrindinis jų šaltinis – šventieji raštai, Senasis ir Naujasis Testamentas. Čia visų pirma ypatingą vietą užima Šv. Jono evangelija, kuri beveik ištisai sudaryta iš tokios rūšies formulių. Sakralinės magijos formulių arsenalui taip pat priskiriamas Smaragdinės Lentelės tekstas. Nors šias formules žino visi, tačiau jos veikia tik tada, kai ištariamos sakraliniame kontekste ir tik to žmogaus, kuris turi tam teisę. Tad aišku, jog formulių “veikimas” priklauso ne nuo jų slaptu mo. Ir kontekstas, ir poveikio lygmuo, ir atitinkamo veiksmo teisėtumas – viskas susipina į vieningą visumą. Didžioji Paslaptis apsaugoma visiškai kitaip negu paprasta paslaptis. Pirmosios apsauga – pati šviesa, o antrosios – jos tamsa. Sakralinė magija nepasiekiama neprotingai savivalei – ji per visą žmonijos istoriją pasireikšdavo per tuos, kurie mokėjo pasakyti:”… Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tbūnie man, kaip tu pasakei…” (Lk 1,38).

 

Parengta iš žurnalo “Žmogus”
Romualda Ulevičienė


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Bullshit

Nesamone.