Pirmųjų žmonių keliai

Genetikai tvirtina, kad daugiau kaip prieš 60 000 metų šiuolaikinio tipo žmogus “išėjo” iš Afrikos, be to, buvo kelios tokio išėjimo bangos. Mokslininkai bando rekonstruoti kelius, kuriais ėjo mūsų tolimi protėviai. Ir tai, pasirodo, yra labai įdomus užsiėmimas…

Kada atsirado rasės?

Neseniai genetikai išsiaiškino, kad į Indiją, o iš ten į Malaiziją jau daugiau kaip prieš 60 000 metų atėjo tamsiaodžiai žmonės. Anksčiau buvo manoma, kad rasės atsirado vėliau, maždaug prieš 50 000 metų. Įdomu, kad negroidai ir europidai sudaro vakarinę populiaciją, nežiūrint į tokį ryškų išorinį skirtumą kaip odos spalva. Taip išeina, kad iš pradžių žmonija dalijosi į “viduržemio-atlantinę” ir “ramiojo vandenyno” dalis. Tačiau toks dalijimas daugiau sąlyginis” pavyzdžiui, Australiją pirmiejio apgyvendino žmonės, kurie yra artimesni negroidų rasei. Rasiniai požymiai dabar leidžia pasekti senovinius kelius pagal archeologinius radinius. Ypač įdomūs “amerikietiški” ir “australietiški” maršrutai.

Kodėl Amerikoje nėra mamutų?

Į Ameriką pirmieji atėjo, iš visko sprendžiant, mongoloidai iš Azijos per kažkada egzistavusį tiltą tarp Čiukotkos ir Aliaskos. Tai atsitiko daugiau kaip prieš 40 000 metų. Maždaug prieš 20 000 metų šis tiltas buvo visiškai padengtas ledynų, tačiau vėliau koridorius vėl prasivėrė. Ir antroji migracijos banga iš Azijos buvo ypač galinga, nors, matyt, kai kurios gentys atėjo ir kitais maršrutais. Laikoma, kad senovės žmonių slinkimas nuo Kanados iki Meksikos įlankos truko vos 350 metų, o iki Ugnies Žemės – apie 1000 metų. Be to, taip greitai persikėlė gerai kinkluotos medžiotojų gentys, einantys į naujas vietas po to, kai išnaikindavo grobį senosiose. Todėl ir išnyko anksčiau Šiaurės Amerikoje gyvenę mamutai, kupranugariai, arkliai, nors tai nutiko ne taip greitai kaip paprastai manoma.

Australų aborigenai plaukė jūromis

O kaip apgyvendino žemes pietų jūrose? Juk australų aborigenai, atėjus į žemyną europiečiams, buvo užmiršę netgio sąvoką “valtis”. Ir visgi yra įrodyta, kad sausumos tilto tarp pietryčių Azijos ir Australijos per pastaruosius 100 000 metų nebuvo. Tai patvirtina ir botanikai: Indonezijoje yra griežta riba tarp azijietiškų ir australietiškų rūšių, kuri tiksliai atitinka sąsiaurį tarp Borneo ir Sulavesio salų. Siaura šio giliavandenės zonos vieta išsidėsčiusi ryčiau Javos, ties Balio sala ir dar ryčiau esančios Lomboko salos. Čia sąsiauris buvo ne platesnis kaip 30 km.

Vadinasi, aborigenų protėviai visgi mokėjo naudotis skaptuotomis valtimis. Ir ne tik jie, bet ir nykštukiniai žmonės, kurių palaikai buvo ne per seniausiai aptikti Indonezijos saloje Flores, esančioje ryčiau nuo Lamboko ir giliavandenio sąsiaurio. Nykštukiniai žmonės išmirė. O štai australų aborigenai, kaip nebūtų keista, paprasčiausiai užmiršo plaukiojimo įgūdžius. Tačiau kitais atvejais šiuolaikinių salų senieji gyventojai galėjo ir nemokėti plaukioti. Pavyzdžiui, pirmieji apgyvendinę Ceiloną vedai atėjo ten sausuma, kadangi ta žemė dar buvo pusiasalis. Jungėsi su žemynu tais laikais ir dabartinės Britų bei Japonų salos. Jas taip pat apgyvendino sausumos keliu.

Baltija buvo ežeras

Ne mažiau įdomi kelionė ir europietiškais maršrutais. Tada Europoje nebuvo kai kurių šiuolaikinių vandens kliūčių. Pavyzdžiui, Baltijos jūra buvo ežeras, o Nevos upei išvis tėra tik 2000 metų. Sausumos tiltai jungė Europą ir su Afrika – per Gibraltarą ir Sicilijos bei Maltos salų rajonuose. Afrikoje dar nebuvo Sacharos dykumos, kurią, deja, sukūrė patys žmonės, išdegindami vis naujus ir naujus plotus žemdirbystei. Negroidai medžiojo Europoje – jų kapaviečių rasta, pavyzdžiui, Abchazijoje, o europiečiai – Afrikoje. Matyt, tik po Sacharos ištuštėjimo įvyko galutinis juodosios ir baltosios rasių gyvenamų zonų atsiskyrimas.

Traukimas keisti vietą

Visgi keisčiausi buvo senovės jūreivių maršrutai. Juk Žemėje yra senų salų, kurios apgyvendintos buvo tik jūros keliu. Tiesa, būtent dėl to jos tapo gyvenamomis pakankamai vėlai. Štai Naujoji Zelandija buvo negyvenama dar prieš 1500 metų. Įsivaizduokite bent sekundei, kaip anais laikais sudėtinga buvo iki jos nusikapstyti. Nežiūrint į artumą nuo Afrikos, nebuvo žemyno dalimi ir Madagaskaro sala. Štai ir ją apgyvendino palyginus vėlai ir iš visiškai netikėtos pusės – iš rytų, iš kito Indijos vandenyno pakraščio atplaukę malajų kalba kalbančios gentys.

Senovės keliautojai ir vienu, ir kitu atveju parodė tikrus narsumo stebuklus, įveikę tūkstančius mylių paprastučiais savo laiveliais.

Galbūt pirmieji jūrininkai dar ne iki galo suprato, kam jiems toji amžina trauka keisti vietą. Bet jau antikos pasaulyje atsirado kelionių socialinė psichologinė motyvacija: visiems mums suprantamas noras į kitus pažiūrėti ir save parodyti. Arčiau mūsų eros ribos labiausiai išsivysčiusiose kultūrose susiformavo sąvoka “žmonija”. Turbūt vienas pirmųjų šia prasme pasisakė Romos imperatorius markas Aurelijus: “Aš esu narys vieno didžio, kurį sudaro visos protingos būtybės”. Todėl vienų tautų atradimas tapo kitų tautų pasiekimais.

Žinoma, mes dar toli gražu ne viską žinome apie žmonių pasiskirstymo žemėje procesą. Kartais tiesiog nuostaba ima – iš dviejų prieštaraujančių vienas kitam požiūrių teisingi pasirodo esą abu. Štai kai kurias Polinezijos salas, panašu, kad apgyvendino tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Į Ameriką pakliūdavo ne tik indėnų protėviai, bet ir baltaodžiai bei juodaodžiai jūreiviai. Galiausiai kažkas prisikapstė ir iki Antarktidos krantų. Prisiminus, kaip ilgai ieškoma atlantų pėdsakų, norom nenorom pritarsi nuomonei, kad dar ne vienai tyrinėtojų kartai pakaks darbo tyrinėjant senovės pirmeivių maršrutus.

“Интересная газета. Загадки цивилизации” №12 2007 г