Kaškulako ola

Pabuvoję Kaškulako oloje speleologai pasakoja įdomius dalykus. Kažkuriuo momentu juos apimdavo jokios priežasties neturinti panika. Viską pamiršę, metę įrangą, jie spruko, lenkdami vienas kitą, link išėjimo, link šviesos. Jau paskui, kai atsipeikėdavo, niekaip negalėjo paaiškinti,kas gi atsitiko. Ir tai buvo toli gražu ne naujokai, bet labai patyrę speleologai.

 

Kuo labiau mokslininkai domėjosi ola, tuo daugiau sutikdavo žmonių, savo kailiu patyrusių tą poveikį. Tada buvo nutarta patiems paiūrėti, kas dedasi tame Kaškulake. Čia aprašoma šeštoji ekspedicija.

 

Tokių urvų Chakasijoje, Kuznecko Alatau priekalnėse – šimtai. Nedidelė skylė, užsimetusi tarp apnuogintų uolynų. Nusileidęs į urvą, autorius eina atsargiai, sulaikęs kvėpavimą. Nežiūrint į oro temperatūrą, darosi karšta. Po kojomis kliuksi skystas purvas – autorius paslysta ir nučiuožia žemyn kaip nuo ledo kalnelio. Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą, todėl, prieš pakeldamas koją, jis apžiūri žibinto spinduliu kiekvieną centimetrą. aPlinkui – tamsa ir stalagmitai, panašūs į apdegusias žvakes. Sprendžiant iš pasakojimų, būtent čia atsitiko viena iš istorijų.

 

Tai buvo 1985. Konstantinas Bakulinas su speleologų grupe tyrinėjo grotus. Po kelių valandų darbo žmonės patraukė link išėjimo. Konstantinas ėjo paskutinis. Pritvirtino virvęant specialaus diržo, juosiančio krūtinę ir pasiruošė kilimui. Staiga pajuto sunkų, įdėmų žvilgsnį. Mokslininką nutvilkė karštis. Pirmas impulsas – bėgti. Bet kojos tarsi sustingo. Pažiūrėti, kas dedasi už nugaros buvo beprotiškai baisu. Ir vigi, tarsi užhipnotizuotas jis pakluso kažkieno valiai, atsisuko ir pamatė… pagyvenusį šamaną. Už penkių metrų. Atlapa apranga, gauruota kepurė su ragais, deganmčios akys ir plastiški, kviečiantys judesiai rankomis, atseit, eik, eik su manimi. Bakulinas žengė kelis žingsnius gilyn ir staiga, tarsi nusimetęs kerus, ėmė beviltiškai tampyti virvę, vienintelę giją, siejančią jį su draugais viršuje. Speleologų kalba – tai pagalbos šauksmas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Daugiau į olą Bakulinas nesileido. Bet dar ilgai šamanas jam sapnavosi ir kvietė pas save. Beje, iki šio nutikimo Konstantinas niekad nesiskundė jautrumu, priešingai – buvo laikomas rimtu, su pusiausvyra. Dabar jis dirba ekspedicijoje Antarktidoje.

 

Iš po kojų išslysta akmuo ir lekia į tamsą: smūgis, dar vienas ir tik po penkių sekundžių tyla vėl sprogsta nuo tolimo dundesio. Sunerimę šikšnosparniai blaškosi urve. Priekyje – išsišakojimas.

 

-Gylis – 70 metrų. – iš ausies apskaičiavo autoriaus palydovas Jurijus Sigarevas. Apeiti ращелину galima tik siauru karnizu. Tokiais keliais aukštai iškėlęs galvą nepavaikščiosi. Stojamasi ant keturių ir ieškant rankomis smulkiausių iškyšulių, judama į priekį.laikas sustoja. Aikštelė palaipsniui išsiplečia, o autorius krinta ant nugaros atsipūsti. Nervinė įtampa didžiulė. Gal tuo ir paaiškinamas siaubas, apimantis žmones?

 

-Panašu, kad ne. – sako vienas ekspedicijos vadovų, vyresnysis mokslinis bendradarbis A. Trofimovas. – Reikalas, matyt, ne psichikos ypatybėse, o kažkokiame išoriniame poveikyje. Ir, atrodo, pavyko aptikti jo pėdsakus.

 

Miegamąjame grote sukurta savotiška urvinė laboratorija. Mokslininkai čia daro bandymus, matuoja, stebi žmogaus psichinius ir fiziologinius pokyčius. Ant uolos iškyšulio, panašaus į stalą, pastatytas magnetofonas, šalia – dvi žvakės. Aparato skalėje mirga skaičiai.

 

Trofimovas pasakoja toliau:

 

-Skaičiai kas kelias minutes keičiasi, vadinasi, elektromagnetinis laukas urve nuolat svyruoja. Jau pirmos ekspedicijos metu pastebėjome, jog šalia kitų signalų atkakliai prasimuša griežtai vienodas impulsas. Kartais jis fiksuojamas kaip vienkartinis, kartais eina ištisais “paketais”. Tarskim, valandos bėgyje su 2 minučių pauzėmis. Ir visada vienodos amplitudės – 1000 nanoteslų. Tiesa, po to signalas gali dingti 2-3 dienoms ar net savaitei. Paskui lygiai taip pat netikėtai vėl atsiranda. Poi serijos eksperimentų paaiškėjo, jog signalai prasimuša iš urvo gelmių. Jeigu yra signalas, vadinasi, turi būti jų šaltinis. Koks?

 

-Iš pradžių galvojom : priežasties reikia ieškoti kalnų uolienų geofizinėse ypatybėse. – tęsia Trofimovas. – Su panašiais pokštais jau teko susidurti, bet po konsultacijos su specialistais mes visai sutrikome. Ištyrę mūsų įrašus, jie padarė beapeliacinę išvadą – signalai neturi nieko bendro su gamta. Tokio dažnio impulsai su pastovia virpesių amplitude galibūti generuojami tik dirbtinio šaltinio.

 

Iš kur jis atsirado giliai taigoje, giliai po žeme? Karinių objektų netoliese nėra. Žodžiu, susidurta su nesuprantamu radiošvyturiu, dirbančiu pagal nesuprantamą programą. Signalai, pramušę kalno storį, ėjo vertikaliai į kosmosą. Kam jie skirti?

 

Tuo mįslės nesibaigė. Buvo nutarta patikrinti, ar nesusiję tie signalai su urve vykstančiais stebuklais. Paaiškėjo, kad impulsų fiksacijos laikas tiksliai sutampa su žmonėse atsirandančiu nervingumu, prislėgta būsena, pereinančią į panišką siaubą. Toliau – gražiau. Buvo sugretinti faktai ir paaiškėjo, kad tuo pat metu imdavo netvarkingai blaškytis šikšnosparniai, balandžiai, sukantys lizdus prie įėjimo į olą. Anksčiau niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Padarytas eksperimentas – paimti su savimi į požemį keli moliuskai, ir vėl,kai tik prasidėjo signalai, jie ėmė gūžtis, tarsi į juos badytų įkaitinta adata.

 

-Tai žemo dažnio impulsai. – paaiškino Trofimovas. – Jie, kaip žinia, stipriai veikia visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogaus psichiką. Klausimas – iš kur jie eina. Buvo apieškotas visas urvas, nusileista į slapčiausius užkaborius – nieko. Paslaptingas švyturys yra kažkur dar giliau. Tiesa, kai kurie grotai užkimšti ledais, galbūt paslapties raktas slypi ten.

 

Magnetometro skaitiklio parodymai keičiasi, bet reikiamos kombinacijos vis nėra. Po pernykščio potvynio, užtvindžiusio urvą vos ne iki “gerklės”, švyturys netikėtai sutriko. Per penkias dienas nepavyko užfiksuoti nė vieno “paketo”, tik pavienius signalus.

 

Su “baimėmis” išsiaiškinta – infragarsas. O kaip dėl šamano?

 

Hipotezių daug, o atsakymo kol kas nėra. Bakulinio atvejis nėra pavienis, kitaip ir tirti nebūtų ko – haliucinacija ir tiek. Kažką panašaus matė vaikai iš Novosibirsko speleoklubo. Vienoje iš požeminių salių jie netikėtai susidūrė su kažkokia juoda figūra, spėjusia pasislėpti išsišakojime. Įdomiausia, kad Kaškulino ola seniesiems chakasams buvo kultinė.

 

Pagal vienus padavimus, čia jie garbino Juodąjį velnią, pagal kitus – stabą Falasą. Suprantama, vieta buvo parinkta neatsitiktinai. Žyniai turbūt puikiai žinojo apie urvo poveikį žmogaus psichikai. Čia pat senovės chakasai aukojo savo dievams, tame tarpe ir žmones. Taip kad šamanas požemyje visai ne pašalinė figūra.


Leave a Reply

2500