Krištolinės kaukolės paslaptis

1924 metais, grupė archeologų vadovaujamų Mičelo-Hedžeso, Jukatano pusiasalyje (Belize), drėgname tropikų miške atliko senovės majų miesto kasinėjimus. Kad palengvinti kasinėjimus ekspedicijos pasamdyti darbininkai padegė mišką iš anksto nužymėtoje teritorijoje.

 

Kai dūmai išsisklaidė, po pelenų sluoksniu 33 hektarų teritorijoje atsivėrė piramidės liekanos, akmeninės sienos ir didžiulis amfiteatras su sėdimomis vietomis tūkstančiams žiūrovų. Šis senovinis miestas buvo pavadintas Lubaatunu – nukritusių akmenų miestu.

 

Kito kasinėjimų sezono pabaigoje prie ekspedicijos prisijungė Mičelo-Hedžeso dukra Ana, kuri 1927 balandį, savo 17 gimtadienio dieną ištraukė iš po nuvirtusių nuo altoriaus akmenų daiktą, tapusį sensacija. En aptiko žmogaus kaukolę iš poliruoto kvarco. Apatinio žandikaulio nebuvo, tačiau po trijų mėnesių surado ir jį – už 7-8 metrų nuo tos vietos, kur gulėjo kaukolė.

 

Archeologams nėra nieko neįprasto tame, kad senovės žmonės naudojo kvarcą savo meno kūriniams puošti ar religiniam kultui. Egipto mumijose, pvz., kvarcas buvo naudojamas vaizduojant trečiają akį. Meksikos miesto Oachakos muziejuje yra ištisa kolekcija kvarcinių niekučių: dantratukų, segių ir pan.

 

1964 metais, po 5 metų nuo tėvo mirties, Ana perdavė kaukolę menotyrininkui Dorlandui. Jis padarė kelias gipsines kopijas ir daugybę nuotraukų, naudodamasis mikroskopu. Kaukuolė buvo 125,4×203,4 mm dydžio ir svėrė 5,13 kg. Dorlandas nustatė, kad kaukolė bvuo pagaminta iš vientiso kvarco kristalo. Paviršius neturėjo jokių pėdsakų, kad būtų pdorojamas metaliniais įrankiais ir buvo, tikriausiai, nupoliruotas specialia pasta, kurios sudėties paslaptis nepasiekė mūsų laikų. Nuostabu, kad senovėje kažkas turėjo tiek daug laisvo laiko kaukolės gamybai ir poliravimui. Net kukliausiais apskaičiavimais šiam darbui reikėjo sugaišti ne mažiau 300 metų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Užpakalinės kaukolės dalies viduje Dorlandas aptiko ištisą prizmių ir kanalų sistemą. Jų dėka kaukolė ir jos akiduobės pradeda šviesti, kai po jomis pastatomas išorinis šviesos šaltinis, pvz., fakelas arba žvakė. Siūlo, perverto per siauras kiaurymes, dėka apatinis žandikaulis galėjo judėti. Įsivaizduokim, kokį efektą galėjo sukelti tokia kaukolė šventykloje, demonstruojant ekstazės pagautai miniai.

 

Prieš sugrąžindamas neįkainuojamą radinį savininkei, Dorlandas nusprendė parodyti kaukolę firmai “Hewlet-Packard”, laikomai autoritetingu ekspertu kvarco srityje ir plačiai žinomai kvarcinių generatorių gamintojai. Formos inžinieriaus L. Bare atsiliepimas vertas beveik ištisinio pacitavimo: “…Mes ištyrėme kaukuolę pagal visas tris optines ašis ir pastebėjome, kad ji sudaryta iš 3-4 suaugintų dalių. Kadangi kiekviena dalis turi nuosavas ašis, mes galėjome nustatyti, kiek yra tookių dalių. Analizuodami jas, aptikome, kad jos auga iš vieno centro ir sudaro vieną vientisą kristalą. Mes taip pat nustatėme, kad kaukolė yra išpjauta iš to paties krištolo gabalo kartu su apatiniu žandikauliu. Pagal Mooso skalę, kalnų krištolo tvirtumas matuojamas 7 punktais, nusileisdamas tik topazui, korundui ir deimantui. Kai dėl apdorojimo, tai jo niekuo, išskyrus deimantą, pjauti neįmanoma. Tačiau senoliai kažkaip visgi sugebėjo jį kažkaip apdoroti. Ir ne tik pačią kaukolę – jie išpjovė iš to paties gabalo apatinį žandikaulį ir šarnyrus, ant kurių jis pakabintas. Esant tokiam medžiagos tvirtumui, tai daugiau negu paslaptinga, ir štai kodėl: kristaluose, jeigu juos sudaro daugiau kaip viena suaugusi dalis, yra vidinės įtampos. Kai paspaudžiate kristalą pjoviklio galvute, tai dėl įtampos kristalas gali suskilti į gabalus, todėl jo negalima pjaustyti, jis paprasčiausiai subyrės. Bet kažkas padarė šią kaukolę iš vieno krištolo gabalo taip atsargiai, tarsi būtų visai jo nelietęs pjovimo metu.

 

Tirdami kaukolės paviršių, mes aptikome trijų skirtingų abrazyvų panaudojimo pėdsakus. Galutinis apipavidalinimas buvo – poliravimas. Mes taip pat aptikome kažkokį prizmės pavidalą, išpjautą užpakalinėje kaukolės dalyje, palei jos pagrindą, taip, kad bet koks šviesos spindulys, įeinantis į akiduobes, atsispindėtų priozmėje. Pažvelkite į akiduobes ir galėsite pamatyti visą kambarį… Aš nemanau, kad dar kas nors iš mūsų firmos ištyrinėtų kaukolės sandarą geriau už mane patį…”

 

Pati firma padarė, tegu ir ne visai oficialiu stiliumi, tokį pareiškimą: “Prakeiktas daiktas išvis neturėtų egzistuoti. Tie, kad jį padarė, neturėjo jokio supratimo apie kristalografiją ir absoliučiai ignoravo simetrijos ašis. Kaukolė turėjo neišvengiamai subyrėti ją dar tebegaminant!”

 

Krištolinės kaukolės pagaminimo technologija tebelieka neįminta paslaptimi. Tačiau tai ne vienintelė keisto radinio paslaptis. Visiškai nesuprantama, kas galėjo senovėje padaryti tokį tobulą daiktą. Pats Mičelas Hadžesas, būdamas Atlantidos hipotezės šalininkas, laikė kaukolę atlantų juvelyrikos gaminiu.

 

Tikslaus gaminio amžiaus mokslininkai nustatyti nerizikavo. Galbūt išties jo tėvynė yra legendinė Atlantida? Aišku viena: kaukolė turi daug paslapčių, kurias nežinia ar pavyks kada nors kam nors įminti.

 

Ana Mičel Hadžes, matyt, taip įsimylėjo radinį, kad nepanoro su juo išsiskirti net nakčiai, laikė kaukolę palei lovos galvugalį. Ryte ji pasakodavo, kokie keisti sapnai sapnavosi. Ji galėjo atpasakoti juos su visomis smulkmenomis. Vaizdingi įgarsinti filmai apie indėnų genčių gyvenimą. Pakankamai įdomūs ir pažintiniai. Iš pradžių niekas nepagalvojo susieti juos su krištoliniu radiniu, tačiau kiekvieną naktį mergina sužinodavo vis naujas ir naujas smulkmenas apie senųjų civilizacijų gyvenimą. Daug kas buvo nežinoma net istorikams. Ana aiškiai girdėjo indėnų pokalbius, stebėjo jų kasdieninę veiklą, turinėjo aukojimo ritualus, kai kaukolę patraukdavo toliau nuo merginos, “kino seansai” liaudavosi. Ekstrasensai, stebėdami kaukolės “elgesį”, pastebėjo, kad ji kartais keičia atspalvį ir skaidrumo laipsnį, kartais staiga apsigaubdavo švytinčia aureole, kartais skleisdavo nesuprantamus kvapus, nuo kurių atsirasdavo troškulio jausmas. Netgi, sako, skleisdavo tylius aukšto tono garsus, labai panašius į sidabrinių varpelių skambėjimą.

 

Neabejotina, kad kaukolė veikia kiekvieną, kas prie jos prisiartina, tačiau skirtingus žmones skirtingai. Vieni iškart pajusdavo diskomfortą ir netikėtus baimės priepuolius. Kai kurie netgi nualpdavo arba prarasdavo kuriam laikui atmintį. Kitus, priešingai, apimdavo nepaprasta ramybė ir euforija. Yra žmonių, kurie tvirtina, kad kaukolė išgydė juos nuo sunkių ligų. Tie, kas lietė “krištolinę galvą”, pasakoja, kad įvairiose vietose ji pasidarydavo tai šalta, tai karšta, tai jausdavosi nedidelė vibracija.

 

Kam gi galėjo priklausyti šita kaukolė? Pagal ką buvo padaryta? – susidomėjo vienas iš tyrinėtojų. Atliko eksperimentą. Uždavinį sprendė Niujorko policijos laboratorija, kuri specializuojasi rekosnstruoti veidus pagal kaukoles, o taip pat grupė ekstrasensų, kurie “pasijungė” prie kaukolės transo būsenoje. Abiejų grupių nuomonės sutapo. Tai jaunos merginos kaukolė. Netgi portretai, nupieįti abiejų grupių, pasirodė esą panašūs.

 

Tačiau “Mičelo Hadžeso” kaukolė neilgai mėgavosi šlove. Ji ne viena, ir jų net ne dvi. O išsibarsčiusios jos po visą pasaulį – po muziejus ir privačias kolekcijas.

 

Pvz., 9-ame XIX a dešimtmetyje Meksikoje vieno iš imperatoriaus Maksimilijano kareivio rasta kaukolė. Šiuo metu “meksikietiška krištolinė kaukolė” eksponuojama Britų muziejuje. “Dublikatas” smarkiai skiriasi nuo anksčiau aprašyto “originalo” – nežiūrint į matmenų sutapimą, kaukolė mažiau skaidri, mažiau detali, o apatinis žandikaulis vientisas su likusia dalimi. Dar viena “grubi” kopija yra Žmogaus muziejuje Paryžiuje. 1994 metų žiemą rančos netoli Krestono (JAV, Kolorado valstija) šeimininkė, apjodama savo valdas, rado ant žemės blizgančią kaukolę, ar tai stiklinę, ar tai krištolinę. Bet kas su ja atsitiko? Susidarė įspūdis, kad kažkada kaukolė buvo minkšta ir plastiška, tarsi plastelinas, todėl ją gerokai apmaigė, susuko ir paliko stingti ateities kartų pasismaginimui.

 

Senuose indėnų padavimose yra legenda apie tai, kad iš viso egzistuoja 13 “Mirties deivės” kaukolių. Jos buvo saugomos toli viena nuo kitos, akylai sergstint žyniams ir specialiai sargybai. Dabar sunku pasakyti, kaip jos išplito po pasaulį, tačiau yra dar vienas senovinis tikėjimas – kiekviena senovinė krištolinė kaukolė ieško sau šeimininko. Todėl šis daikčiukas gali be pėdsakų pradingti iš vienos, ir po daugelio metų atsirasti visai kitoje pasaulio dalyje – prisižiūri, keliauja, ieško…

 

Manoma, kad jeigu pasiseks atrasti visas 13 senovinių kaukolių ir sudėti jas ratu, viena iš jų taps pagrindine ir “surinks” žinias iš visų likusių. O kol kas kaukolės randasi muziejų saugyklose ir pas privačius asmenis Meksikoje, JAV, Prancūzijoje, Brazilijoje, Mongolijoje, Tibete… Išplaukia vis naujos ir naujos legendos, susijusios su jomis. Pvz., pagal krištolinę kaukolę, žinant naudojimo instrukciją, galima buvo sužinoti ne tik apie praeitį ir dabartį, bet ir apie ateitį, iki pat pasaulio pabaigos. Irba yra manoma, kad galima buvo įminti bet kurias paslaptis, jeigu 13 šventikų, esančių skirtingose vietose, imadavo tuo pačiu metu įsižiūrėti į “savo” kaukolę.

 

Tūlas Chosė Indikezas, pakankamai turtingas ir respektabilus ponas, pasakojo, kad tapo tokiu dėka kaukolės. Jaunystėje seno majų miesto griuvėsiuose jis atsitiktinai aptiko įdomų juvelyrinį darbelį. Saugojo jį ilgą laiką kaip talismaną, kol atsitiktinai neatrado, kad jeigu kaukolę stipriai suspausi rankose ir užduosi norą, jis būtinai išsipildys. Indikezas gavo iš gyvenimo viską, ko norėjo.

 

Kalbama, kad “bendraudami” su krištoline kaukole, pašvęstieji gali pamatyti dievų sugrįžimo dieną, tame parpe ir paties Kukulkano – pagrindinio majų dievo, kuris “visiškos tamsos laikais” nusileido iš dangaus ant žemės ir padovanojo indėnams žinias: raštą, matematiką, astronomiją, išmokė statyti miestus, auginti didelius derlius, naudotis kalendoriumi…

 

Paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie hipotezę, pagal kurią krištolinės kaukolės yra laikomos savotiškais imtuvais- siųstuvais, užmezgančiais ryšį tarp pašvęstųjų. Ir jiems neegzistuoja nei teritorinių apribojimų, nei laikinių. Kalbama, kad su tokios kaukolės pagalba galima buvo bendrauti ne tik nutolus vienas kitam per visą Žemės rutulį, bet netgi esant skirtingose planetose. Kaukolės dėka galima buvo užmegzti santykius su kitų pasaulių gyventojais.

 

Nors kodėl “galėjo”? Mokslininkai mano, kad kaukolė yra darbiniame režime ir dabar. Žinomas ekstrasensas Staras Džonsonas pasakojo, kad su Krištolinės kaukolės “Maks” pagalba jis pabendravo su nežemiška civilizacija. O ši kaukolė. Be to, nežinia kokiu būdu iššaukia Ksenoglosijos reiškinį – kalbėjimą nežinomomis kalbomis. Yra liudininkų ir magnetofono įrašų, kur Džonsonas išties “kosminio ryšio” seansų metu tardavo kažkokius keistus, neišverčiamus žodžius. Vėliau jis tvirtino, kad ta kalba bendravo su nežemiškomis civilizacijomis senovės atlantai.

 

Krištolinėse kaukolėse matė “paslaptingus žmonių paveikslus (ateities ar praeities?), kalnų, kalvų, šventyklų ir… tamsos”, “kitas kaukoles, kaulėtus pirštus”. Menotyrininkas Frenkas Dordlandas (pirmasis, kuris ėmė tyrinėti “Mičelo Hadžeso” kaukolę) pasakojo, kad kartą naktį jie su žmona pabudo nuo nežinia iš kur sklindančio jaguaro urzgimo. Jaguaras – šventasis majų gyvūnas. Tai “veikė” kristalas, kurį Dordlandas pasiėmė tą vakarą į namus.

 

“Dykumos pavirsdavo jūromis, kalnai panirdavo į vandenį, žemės masės skęsdavo. Pats nuostabiausias reginys buvo šios planetos gyventojai. Jų kūnų formos nuolat keitėsi, o garsai kurių pagalba jie kalbėjosi tarpusavyje, buvo panašūs į banginių ir delfinų skleidžiamus garsus. Kiekvieną kartą atsitraukiant okeanui būtybės apgyvendindavo žemę. Jų kūnai darėsi vis labiau panašūs į žmogišką pavidalą. Tiesa, kai kurie iš jų taip ir pasiliko vandenyje, panašūs į pasakų undines…” – rašė savo ataskaitoje apie savo 33 valandų trukmės meditaciją su krištoline kaukole Nikas Noserdinas.

 

Kas tai? Liguistos fantazijos produktas, mėginimas pagarsėti ar pasakojimas apie aktualius dalykus? Jei išturinėti kristalų svaybes, tame tarpe ir krištolo, tuo galima netgi patikėti. Kristalai dėl savo griežtos struktūros turi savo nuosavą atmintį. Kiekvienas mineralas turi savo individualų erdvinį tunklelį; jo dalelės laikas nuo laiko gali keisti vietą ir tinklelis palaipsniui įgauna unikalią formą. Iš esmės, kristalas veda metraštį iš “matytų” įvykių ir gali papasakoti labai ir labai daug. Neatsitiktinai met kokio maginio veiksmo neatskiriamu atributu buvo krištolinis, gerai nupoliruotas rutulys arba nedidelė krištolinė kaukolė…

 

Krištolinių kaukolių arba rutulių gamyba nuo senų laikų buvo paplitusi daugelyje Azijos ir Europos šalių. Rutulio matmenys nevaidino ypatingo vaidmens, bet visgi “kuo didesnis, tuo gerenis”. Krištolinės kaukolės irgi buvo gaminamos įvairių dydžių, iki pačių mažiausių talismanų, kuriuos galima buvo pasikabinti ant kaklo.

 

Panašūs magiški daikčiukai buvo ypač populiarūs XV-XVI šimtmečiais Italijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalysetarp būrėjų, pranašautojų, mugių iliuzionistų ir kitų p[anašaus pobūdžio asmenybių. Tokie “papuošalai” buvo laikomi netgi kai kurių aristokratų namuose. Dėl grožio arba tam atvejui, jei kils noras sužinoti savo likimą.

 

XIX a pradžioje kaukoles pardavinėjo aukcionuose. Kolekcionierių susidomėjimas keistais daiktais, padarytais nežinia kokios civilizacijos, augo kaip ant mielių. Nesnaudė ir sukčiai. Greitai atsirado ir “piratinių” kopijų. Šiuolaikinė krištolinėkaukolė kainuoja nuo 10 iki 50 tūkstančių dolerių.

 

Kaukoles vis aptikdavo ir aptikdavo, rinko ir rinko po visą žemės rutulį. Jų pasirodė esą gerokai daugiau negu 13. išties senovinėmis pripažino 49. likusios atrodė grubesnės ir neaptašytos – nemoksšiški bandymai sukurti savo idealią kaukolę. Tačiau vargu ar toks daiktas turėtų kokį nors stebuklingą poveikį, skirtingai nuo originalios “dievų dovanos”. Dvi autentiškos kaukolės – “Maksas” ir “Ša Na Ri” – eksponuojamos viešai JAV muziejuose. Didžiausioje raritetinių kaukolių kolekcijoje yra 8 eksponatai.

 

O 1945 metais Niujorke buvo įkurta Tarptautinė krištolinių kaukolių draugija. Įkūrėjas – Nikas Noserinas. Pagrindinis draugijos uždavinys – kruopščiai tyrinėti visas surastas kaukoles, taip pat ir tikrinti jų senumą. Visos kaukolės yra aprašytos ir užregistruotos, tačiau informacija yra griežtai užslaptinta.

 

Neįprastą eksponatą tiria kelis mėnesius apie 40 specialistų, apšvitindami jį rentgenu, stebėdami per mikroskopą ir t.t. Su kaukole užsidaro vienumoje ekstrasensai, laikydamiesi vieno iš indėnų šamano nurodymų. Tikra senovinė kaukolė turi ypatingai reaguoti į šviesą ir garsą. Pvs., švitinant kaukolę per įvairius spalvinius filtrus, ji “pati” ima pasakinėti, kokia bus spalvų seka. O į majų indėnų muziką kaukolė atsakydavo galingu energijos pliūpsniu.

 

Beje, kaukoles medžioja ne tik istorikai ir mokslininkai tyrinėtojai… 1943 metais Brazilijoje, mėginant apiplėšti vietinį muziejų buvo sulaikyti vokiečių draugijos “Anenerge” agentai. Jų tikslas buvo nušvilpti krištolinę kaukuolę. Ir ne šiaip sau. Pasirodo, Trečiojo Reicho atstovai norėjo užgrobti valdžią ne tik visame materialiame pasaulyje, Žemės planetoje, bet ir nematomame, metafiziniame pasaulyje.

 

“Anenerbe” reiškia “Protėvių palikimą”. SS grupenfiurerio Karlo marijos Veliguto, slaptojo šio magiško ordino “kardinolo” paliepimu po visą pasaulį buvo ieškoma senų magijos archyvų ir rekvizitų, ypač priklausiusių Atlantidos žyniams. Naciai tikėjosi “arijų rasės pramotės” žinių dėka sukurti viršžmogį ir pajungti sau kitus “pusžmogius”.

 

O juk visai tikėtina, kad dar ne visos kaukolės aptiktos. Kiek dar jų slypi senovės miestų griuvėsiuose? Kiek žmonių dar padarys laimingais ar nelaimingais šie netikėti radiniai?

 

“Интересная газета плюс. Мир непознанного” №11 (135) 2006 г. – visokybes.com


2500
6 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
aivars

Juokinga- straipsnis 2006m o dabar 2012:) Senai visiem zinoma kad tai kaukolei net 100metu nera o ja uzsake ir atseit rado ta pati Ana. Discovery filma geriau paziurekit o ne kzk raslevas is rusu verst reiktu.

opc

„Anenerbe“

Ahnenerbe

andrius

Maciau dokumentini filma apie jas. visos yra klastotes, sukurtos siuolaikiniais irankiais. Aisku, fanatikams ir savininkams tyrimo duomenys ne motais ir jei teigia, kad ATLANTIDOS lygis technologinis buvo labai aukstas ir panasiai :DDD

nesidalinsiu

Ka sako wiki : „The crystal skulls are a number of human skull hardstone carvings made of clear or milky quartz rock, known in art history as „rock crystal“, claimed to be pre-Columbian Mesoamerican artifacts by their alleged finders; however, none of the specimens made available for scientific study have been authenticated as pre-Columbian in origin. The results of these studies demonstrated that those examined were manufactured in the mid-19th century or later, almost certainly in Europe.[1] Despite some claims presented in an assortment of popularizing literature, legends of crystal skulls with mystical powers do not figure in genuine Mesoamerican… Skaityti daugiau »

Rudolfen Von Spichenfurgerburgere

Tokias baltai dare…. dar turiu namie viena…. is deimanto

Vaidas

Įdomu, kodėl visi straipsniai versti iš rusų, nors viskas vyko kažkur amerikoj?