Gintaro kambario užkeikimas (II dalis)

Žymusis Gintaro kambarys atkurtas. Bet tai tik kopija. Tikrojo, kurį specialistai vertina milijardu dolerių, paieškos lieka viena paslaptingiausių ir niūriausių detektyvinių istorijų. Visi, kas priartėjo prie šios paslapties atskleidimo, savo dienas baigė keistomis aplinkybėmis.

 

Ryšininko mirtis

 

Ir vis dėlto… Gal šedevras tikrai buvo išvežtas į Vakarus? 1945-ųjų pradžioje asmeniniu Hitlerio įsakymu kultūros vertybės iš Rytų Prūsijos buvo vežamos į Vokietijos gilumą. Tarp jų buvo ir esesininkų saugomos geležimi kaustytos dėžės su „Kocho vertybėmis“. Gali būti, kad būtent šiose dėžėse ir buvo Gintaro kambarys, kurio laukė kelionė jūra.

 

Šioje vietoje lobio pėdsakai dingsta, nes nėra žinoma, kuriuo laivu buvo gabenamos „Kocho vertybės“. Lenkų narai 1973 m. buvo įsitikinę, dėžių reikia ieškoti vokiečių laive „Vilhelmas Gustlofas“, nuskandintame Gdansko įlankoje 1945-aisiais.

 

Tačiau lenkų laukė nusivylimas: šarvuota saugykla buvo tuščia, seifuose plaukiojo žuvys. Galbūt narus kas nors aplenkė? O gal Gintaro kambarys buvo gabenamas kitu laivu? Majoras Ivanas Kurica, 1945 m. Kenigsberge ieškojęs gintarinio lobio, apklausė liudininkus, kurie galėjo ką nors žinoti. Tą dieną majoras žaibo greičiu motociklu rūko į susitikimą su vienu labai gerai informuotu žmogumi. Tačiau jiems susitikti nebuvo lemta. Majoro laukė klaiki mirtis: viela, įtempta per kelio plotį, jam buvo nupjauta galva. Žmogus, pas kurį jis skubėjo, po kelių valandų buvo rastas pasmaugtas savo namuose.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Neįkainojama dovana

 

Dar per patį karo įkarštį vokiečiai niekaip negalėjo pasidalyti Gintaro kambario. Aukšti Reicho pareigūnai rezgė intrigas, norėdami pasisavinti trofėjų. Hitleris nesėkmingai atakavo aukštą karininką E.Kochą laiškais, įsakinėdamas tuojau pristatyti šedevrą į Berlyną. E.Kochas nurodė Gintaro kambarį iš Rusijos išvežusiam profesoriui Alfredui Rodei rašyti fiureriui pagarbius laiškus, tačiau išsisukti nuo įsakymo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Žinoma, E.Kochas suprato, kad neturi teisės taip ilgai slėpti vertybės. Jo širdyje kovėsi dvi aistros – noras pačiam turėti šedevrą ir triumfo troškimas, kai fiureriui po kojomis paklos unikalų trofėjų. Tačiau tuo pat metu atsirado daug norinčiųjų padovanoti fiureriui neįkainojamą dovaną.

 

Nežinojo apie egzistavimą.

 

Meno vertybių „konfiskavimu“ užsiėmė Specialusis operatyvinis štabas, vadovaujamas reichsleiterio Rozenbergo, taip pat svajojusio asmeniškai pateikti fiureriui kolekciją šedevrų, užgrobtų visoje Europoje. Už Rozenbergo nugaros veikė Bormanas, sumąstęs pasišildyti šlovės spinduliuose. Todėl E.Kochui, dantimis ir nagais įsikibusiam į Gintaro kambarį, buvo sunkus metas.

 

1959 m. Lenkijos kalėjime karo nusikaltėlis apklausos metu netikėtai pareiškė niekada nežinojęs apie Gintaro kambario egzistavimą. Įprasta manyti, kad būtent todėl jis vienas iš nedaugelio susijusių su paslaptimi sulaukė 90-ies ir mirė natūralia mirtimi.

 

Informacija už laisvę

 

E.Kochas buvo įkalintas iki gyvos galvos ir turėjo daug laiko apmąstymams. Po kurio laiko jis vis dėlto „prisiminė“ apie Gintaro kambario egzistavimą ir net užsiminė, kaip gali įtempti atmintį ir prisiminti, kur jo įsakymu paslėptas lobis. Tačiau tik už amnestiją ir laisvę. Tuo jis bandė susitarti su tyrėju Leonardu Nuveliu: „Gavęs amnestiją aš pasiryžęs išvykti į gimtinę per Rytų Prūsiją. Kaliningrade aš padarysiu viską, kas tik įmanoma, kad Gintaro kambarys būtų surastas“.

 

Kitaip tariant, E.Kochas beveik nurodė, kur jis paslėptas. Tokį raštą-įsipareigojimą senis davė L.Nuveliui 1977 m. Tačiau Lenkijos valdžia kažkodėl niekaip nesureagavo į tokį pasiūlymą. Netrukus po šio pareiškimo E.Kochas paliko šį pasaulį. Atrodytų, E.Kochas paliko šį pasaulį būdamas garbingo amžiaus, tačiau nesuprantama, kodėl tyrėjas L.Nuvelis pačiame jėgų žydėjime netrukus tragiškai žuvo per autokatastrofą?

 

Atgimę vaiduokliai

 

Ūkininkas Georgas Štainas, 1966-aisiais gydęsis po autokatastrofos, leidinyje „News Cronical“ perskaitė apie gintarinį šedevrą, dingusį iš jo gimtojo Kenigsbergo, ir nusprendė jį surasti. Per 20 metų trukusias paieškas jis tapo rimtu šios srities specialistu. Jo kabinetas lūžo nuo archyvų medžiagos. Kartu teisingasis vokietis aptiko Pečersko vienuolyno lobių pėdsakus ir pasiekė, kad jie būtų grąžinti į Rusiją. Ši sėkmė suteikė jam sparnus. Įrodymą, kad jis eina teisingu keliu, gavo… paštu.

 

G.Štainui ėmė plūsti laiškai su reikalavimais nutraukti Gintaro kambario paieškas. Materializavosi tie patys vaiduokliai, stovintys lobio sargyboje. Bet drąsusis ūkininkas tęsė darbą. Ir štai jis parašė draugui laišką. Jame pranešė, kad rado Gintaro kambarį! Tiksliau, žino, kur jis. Netrukus G.Štainas dingo. Jo kūnas su kankinimo žymėmis buvo rastas pilies griuvėsiuose, netoli jo namų. G.Štainas nusižudė, praradęs bet kokią viltį rasti Gintaro kambarį. Tokia buvo oficia­li jo mirties versija.

 

„Kenigsbergo“ pėdsakais

 

Beje, kai kurios gintaro monstro aukos žuvo be tokios niūrios romantikos – lengvai ir netikėtai. Pavyzdžiui, VFR vidaus reikalų ministerijos pulkininkas Paulis Enkė. Jis pagal savo einamas pareigas privalėjo ieškoti Gintaro kambario dienų dienas tūnodamas archyvuose. Hitlerio karo mašina pasižymėjo punktualumu, net menkiausios detalės buvo archyvuojamos, todėl tarp dokumentų buvo ir itin vertų dėmesio. Ir štai kruopštusis tyrinėtojas P.Enkė aptiko neįprastos transportavimo operacijos pėdsakus: buvo pervežamas „kažkoks didelis gintarinis kūrinys“ dėžėse su užrašu „Kenigsbergas“. Pulkininkas P.Enkė pareikalavo visų dokumentų, susijusių su šia operacija. Laukdamas sensacingo atradimo, jis patraukė atsigaivinti puodeliu kavos. Išgėręs jos P.Enkė netikėtai mirė.

 

Oranžinis dangus

 

Jei jau neįmanoma rasti, padarykime tikslią kopiją. Idėja atkurti Gintaro kambarį pagal aprašus ir nuotraukas gimė 1979-aisiais Rusijoje. Idėja – dėmesio verta ir brangiai kainuojanti. Meistrai panaudojo kontrabandinį gintarą, konfiskuotą Kaliningrado muitinėje. Tačiau jį dar reikėjo meniškai pasendinti kokiais 200 metų.

 

1999 m. vokiečių koncernas „Ruhrgas“ nutarė padėti, skirdamas 3,5 mlrd. dolerių darbams baigti. Trumpiau tariant, 300-osioms Sankt Peterburgo metinėms buvo sukurtas gintarinis naujadaras. Tačiau restauratoriams buvo sunku išvengti klaidų. Pavyzdžiui, taikydami sudėtingas technologijas, jie per didelius vargus pasiekė, kad dangus gintarinėje mozaikoje būtų žydras. Ir staiga Vokietijoje, Brėmeno mieste, randamas tikrasis pano iš Gintaro kambario! Ir dangus jame pasirodė esąs… oranžinis, natūralaus medaus spalvos!

 

Pavogtas lobis

 

Pano atsirado atsitiktinai. Tiesiog kažkas Vokietijoje per savo advokatą nutarė parduoti jį juodojoje rinkoje už 2,5 mln. dolerių. Policija sučiupo pardavėją ir pirkėją, apžiūrinėjančius prekę. Pano savininkas pasirodė esąs Brėmeno gyventojas, kurio tėvas dalyvavo Gintaro kambarį pervežant iš Carskoje Selo į Rygą 1941-aisiais. Niekas to nežinojo, nes operatyvinėje Rozenbergo medžiagoje šis pervežimas net nebuvo minimas: Rozenbergo prie Gintaro kambario neprileido. O būtent jo dokumentais vadovavosi Rusijos tyrinėtojai.

 

Trys pano, sėkmingai pasiekę Kenigsbergą, po karo išnyko, nepalikdami jokių pėdsakų, o vienintelis, pavogtas transportavimo metu, atsirado po pusės amžiaus.

 

Prekeivis, gindamas tėvo garbę, sugalvojo paaiškinimą, kaip pano atsidūrė tarp visokio šlamšto: neva buvęs partizanų antpuolis, neva įsakyta paslėpti vertingiausius daiktus, ir tėvas paslėpęs.

 

O gal jis Čekijoje?

 

Kad ir kaip būtų, Brėmeno radinys, įrodantis Gintaro kambario egzistavimą, paskatins entuziastus imtis naujų paieškų. Beje, kartais jos būna visai nepavojingos. Mūsų laikais Gintaro kambario paieškos tapo tiesiog mada.

 

Du čekų lobių ieškotojai – Jozefas Mužikas ir Gelmutas Genzelis – prisiekė rasti „aštuntąjį pasaulio stebuklą“ – trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Svarbiausia – lobio jie nutarė ieškoti… gimtojoje Čekijoje. Kodėl būtent Čekijoje? Patrakėliai lobių ieškotojai tik paslaptingai šypsosi, lyg sakydami „mes tai žinome“. Žinoma, jie nieko neranda. Tačiau abu gyvi. Istorija moko, kad saugiausia Gintaro kambario ieškoti ten, kur jo nėra.

 

Inf. šaltinis: Respublika.lt

 


2500