Gyvenimas po mirties – realybė

Vairuotojas iš Mančesterio Džonas Kubergas nuo vaikystės turėjo širdies ydą. Periodiškai pasitaikydavo priepuolių, kurių metu pasijusdavo keistoje būsenoje. Atrodė, kad plaukia vidury šviesos stulpo. Sielą apimdavo ramybė. Kitame šviesos tunelio gale stovėjo aukštas žmogus su baltais apdarais ir ilgais, besiplaikstančiais plaukais, kuždesiu šaukiantis Džoną vardu. Paskui staiga paveikslas užgesdavo ir Džonas atsipeikėdavo ligoninėje.

Tokie priepuoliai vyko dar vaikystėje. Berniukas bandė papasakoti motinai apie šviesos stulpą ir tą žmogų, bet ji tik verkdavo ties sergančiu sūnumi.

16-mečiui Kubergui įvyko eilinis priepuolis. „Greituke“ ligonį atvežė į ligoninę. Pacientas buvo be sąmonės ir gydytojai ėmėsi intensyvios reanimacijos. Vėliau Džonas prisiminė: „aš staiga pajutau, kad esu kažkur po operacinės lubomis ir matau savo kūną ant stalo bei žmones baltais chalatais, palinkusius ties kūnu. Ne iš karto suvokiau, kad tai gydytojai, bandantys mane išgelbėti. Stengiausi atkreipti jų dėmesį, ėmiau garsiai šaukti, tačiau nepasigirdo nė garso. Gydytojai manęs taip ir nepastebėjo. Paskui, tarsi žaibas tvykstelėjo ir aš atsidūriau vidury mirgančios šviesos stulpo ir pamačiau jau pažįstamą žmogų geru veidu. Paskui kažkas spragtelėjo ir šviesa užgęso. Atsipeikėjau ligoninės palatoje“.

Šį pasakojimą užrašė gydytoja Sara Tipit. Nuo šio paciento prasidėjo jos susidomėjimas žmogaus būsena po klinikinės mirties. Ji ilgą laiką tyrė pacientus, buvusius tokioje būklėje, kurią iššaukė infarktai, ir surado patvirtinimą, kad sąmonė ir toliau egzistuoja po to, kai smegenys nustoja funkcionuoti.

Savo tyrimų rezultatus Tipit pateikė Kalifornijos technologijos institute, kur 2001 metų liepą įvyko tarptautinė konferencija, skirta gyvybės po mirties egzistavimo ir tokio mistinio daikti kaip žmogaus siela klausimams.

„Nekelia abejonių faktas, kad kai kuriems žmonėms tuo metu, kai smegenys jau nebefunkcionuoja, tebesitęsia aiškus mąstymo procesas ir tebeišlieka sugebėjimas protauti bei prisiminti“ – pabrėžė savo pasisakyme Semas Parnija, vienas vyriausių Sauthemptono ligoninės Anglijoje gydytojų, kuris nuolat užsiima taip vadinamais „pomirtiniais eksperimentais“, kurių tikslas – įrodyti, kad sąmonė išlieka po mirties.

Daktaro Parnijo ir jo kolegų nuomone, sąmonė arba siela toliau protauja ir mąsto, net jeigu paciento širdis sustojo, jis nebekvėpuoja, o smegenys nebeveikia.

Sara Tipit pateikė kolegoms savo interviu su 63 pacientais, pergyvenusiais klinikinę mirtį po infarkto. 56 iš jų neturėjo jokių prisiminimų apie tą laiką, kai buvo be sąmonės. 7 prisiminė, kad išlaikė sugebėjimą matyti ir girdėti ir aiškiai suvokė supančią tikrovę, tebegalėdami mąstyti. Dauguma pacientų, pabuvusių už gyvybės ribos, kalba apie ramybės, džiaugsmo ir harmonijos jausmą, kuris juos apimdavo.

Laikas po mirties teka greičiau, o pojūčiai ir emocijos sustiprėję. Be to, pergyvenę unikalią būseną žmonės nustodavo jausti savo kūną, pastarasis tarsi atsiskirdavo, ir jį galima buvo stebėti iš šalies. Išgyvenę po klinikinės mirties žmonės taip pat pasakojo apie ryškią šviesą ir susitikimus su mirusiais giminaičiais. Vienas pacientas, buvęs katalikų kunigas, praradęs tikėjimą Dievu, tvirtino, kad susitikinėjo su kažkokia mistine esybe. Ji turėjo gyvūno kūną, labiausiai primenančią šuns, ir vyro veidą, barzdotą, su aštriomis, degančiomis akimis.

Daugelis skeptikų mano, kad visi šie regėjimai paaiškinami pakankamai proziškomis priežastimis. Medicinos literatūroje sutinkama užuominų, kat tuo atveju, kai smegenys patiria deguonies badą, žmonės kartais mato haliucinacijas. Tačiau „pomirtiniai eksperimentai“, kuriuos atlieka daktaras Parnijo nepatvirtino tokios prielaidos. Kai kurie jo kolegos net sutiko ant savęs išbandyti deguonies badą, tačiau vėliau apie tai nieko neprisiminė.

Skeptikai, netikintys gyvenimo po mirties galimybe, atkreipia dėmesį į tai, kad streso momentais, kai sąmonė pasitraukia ar grįžta, žmogų aplanko tam tikri reginiai. Tačiau tyrimai parodė, kad traumavus smegenis, pacientas neprisimena įvykių nei iki sąmonės praradimo, nei iškart po atgavimo. „Iškritę“ tarpai siekia nuo kelių valandų, iki kelių dienų.

Daktaras Parnija pataria: „Pasikalbėkite su žmonėmis, patekusiais į eismo įvykius, ir jie prisipažins: „Pamenu automobilį, lekiantį tiesiai į mane, o paskui atsipeikėjau ligoninėje“. Parnijas ir kolegos ištyrė apie 3500 ligonių, patyusių širdies sustojimą. Dauguma jų aiškiai prisiminė tą laiką. Tačiau tiriamuosius buvo sunku įkalbėti pasidalinti išgyvenimais, kadangi šie bijojo, kad juos palaikys bepročiais.

Kartą su Parniju susisiekė trimečio berniuko tėvai. Berniukas išgyveno klinikinę mirtį, sustojus širdžiai. Kai mažylį išrašė iš ligoninės, jis visą laiką piešė vieną ir tą patį paveiksliuką – save, gulintį ligoninės lovoje, ir skrajojantį oro balionėlį. Kai jo paprašė paaiškinti, ką reiškia piešinukas, berniukas pasakė: „Kai miršti, tai matai ryškią šviesą ir pakyli į orą kaip oro balionėlis“. Po 6 mėnesių vaikas tebepiešė vis tą patį paveikslą.

Iki šiol biologai ir medikai nesuvokia iki galo, kaip veikia smegenys ir kas per dalykas yra mintis. Galbūt smegenys yra kaip televizorius, kuris elektromagnetines bangas paverčia vaizdu ir garsu.

Iš fakto, kad tuo atveju, kai smegenys traumuotos, kai mkurie proto aspektai nustoja veikti, dar negalima daryti išvados, kad protas yra smegenų produktas. Tai tik reiškia, kad pažeistas aparatas. Tokią išvadą padarė daktaras parnija. Amerikiečių tyrinėtojai, dalyvavę Kalifornijos konferencijoje, nurodė, kad žmonės, pabuvoję už gyvenimo ribų, nedegė noru grįžti atgal. „Aš pajutau intensyvų skausmą krūtinėje ir netikėtai pakilau prie kambario lubų, man buvo gera ir patogu. Pažvelgęs apačion, suvokiau, kad matau savo kūną, gulintį lovoje. Mane apėmė palaimos ir laimės jausmas, neturėjau jokio noro grįžti atgal“. – tai vieno paciento, išgyvenusio klinikinę mirtį, žodžiai. Įdomu pažymėti, kad tais atvejais, kai sąmonė atsiskiria nuo kūno ir stebi jį tarsi iš šalies, niekas nesako: „Aš pajutau, kad siela mane paliko“.

Konferencijos dalyviai išsikėlė uždavinį ateičiai – nustatyti, kas gi tai yra – siela, ar dvasia. Atliktų darbų rezultatai tiek daug žadantys, kad problema susidomėję Kalifornijos konferencijos dalyviai įsteigė tarptautinį fondą, kuris sponsoriaus tolimesnius tyrimus.

Зодиак 35, 2005