Nuo amžių pradžių iki šių dienų: mus sukūrė ir saugo nežemiškos civilizacijos

Įdomius liudijimus apie gilioje senovėje mus lankiusias civilizacijas ir jų santykius su žemiečiais pateikia kažkur 5-8 a. sukurtas indų rankraštis „Gheranda samhita“ (sanskritu). 2004 m. Georgijus Borejevas išleido knygą „Iššifruotas jogos šaltinis”, kurioje pateikė to rankraščio turinį, rašo tinklalapis NSO.lt.

Skyriuje „Žemės žmonijos istorija“ rašoma, kad visos eilės humanoidinių nežemiškų civilizacijų protėve buvo daugybėje Lyros žvaigždyno planetų įsikūrusi civilizacija.

Skirtingais laiko periodais Lyros gyventojai apgyvendino 4 Saulės sistemos planetas ir sukūrė pirmuosius žmones. Ypač aktyvi lyriečių dalis, bazavusi Vegos planetose, apgyvendino trijų Sirijų ir Plejadžių spiečiaus planetas. Vegos gyventojai davė pradžią Tinklelio žvaigždyno Dzeta žvaigždės Apekso planetos civilizacijai, kurios gyventojai po kurio laiko kolonizavo planetas, esančias prie Oriono žvaigždyno Betelgeizės žvaigždės. Vėliau, lyriečių prašymu, į Žemę atvyko ketvirtosios Sirijaus-B planetos gyventojai ir pamažu susiliejo su lyriečiais.

O po kurio laiko Žemėje pasirodė labai išsivysčiusios drakonų rasės civilizacijos iš Vežėjo žvaigždyno laivai ir apgyvendino joje paprasčiausių rūšių driežus. Lyriečių palikuonys, tuo metu buvę Žemėje, stojo į kovą su drakonais, tačiau šie spinduliniu ginklu sudegino žemiečių miestus.

Tačiau vėliau į Žemę atvyko Vegos gyventojai, kurių ūgis buvo dukart didesnis už drakonų, turėję tobulesnę techniką. Jie išstūmė drakonų laivus už Saulės sistemos ribų ir įsikūrė Tibeto, Pietų Amerikos ir Antarktidos srityse. Tuo metu agresyvūs Oriono gyventojai užgrobė dvi dešimtis žvaigždžių sistemų ir norėjo pavergti Sirijaus ir mūsiškę Saulės sistemas. Puldami Žemę orioniečiai irgi sudegino lyriečių kolonijas, kurių išlikę gyventojai pasislėpė požeminiuose miestuose. Oriono gyventojai įsikūrė Indijos, Tibeto, Irano ir Irako teritorijose, tačiau į kovą pakilus Sirijos ir Plejadžių civilizacijoms, buvo priversti palikti mūsų planetą.

Rankraštyje pabrėžiama, kad lemiamą įtaką Žemei padarė ateiviai iš Lyros, Vegos, Sirijaus, Plejadžių ir Dzetos.

Spaudoje pasirodė ir keletas kreipimųsi ar pranešimų žmonijai Aukščiausiojo proto, koalicinio stebėtojų būrio, Pasaulinio proto žiedo, Šviesos hierarchijos ir kt. vardu, tačiau visi jie buvo bendrų pasvarstymų ir pamokymų rinkiniai.

Vadinamasis koalicinio stebėtojų būrio Trečiasis kreipimasis į žmoniją, atseit gautas radijo bangomis 1929 m. buvo atspausdintas eilėje spaudos leidinių ir knygų nenurodant jo šaltinio, kuo buvo sukurta jo nežemiškos kilmės regimybė. Iš tikrųjų, jis buvo paimtas iš tuo metu neišleisto V. Ščerbakovo romano “Asgardas – dievų miestas” (galiausiai išleisto 1991 m.). Autorius rašo, kad, atseit, kreipimosi tekstas jam atiteko 1980 m. iš lakūno Solomino, kuris, savo ruoštu, rado jį 1943 m. vieno iš Kolymos trasoje (kuria tuo metu “Douglas” lėktuvai buvo skraidinami iš Aliaskos) žuvusių lakūnų planšete.

To kreipimosi tekstą sudaro bendro pobūdžio pasvarstymai apie žmonių kalbos netobulumą, žmogiškos logikos stygių, abejojama žmonijos protingumu ir jame nėra nieko, kas būtų nežemiška. Todėl Ščerbakovas, matyt, išgalvojo ir patį kreipimąsi, ir savo romano patrauklumo padidinimo būdą.

Gerokai solidžiau atrodo ketvirtasis Galaktikos Federacijos kreipimasis. Jame yra tam tikros informacijos apie mus lankančių civilizacijų tarpusavio santykius. Nepavyko, deja, nustatyti, iš kur atsirado tasai tekstas. Težinoma, kad permės ufologas jį gavo 1996 m. iš Styvo Vingeito, gyvenančio prie San Francisko. Jama kalbama, kad Galaktikos federacija jungia tūkstančius civilizacijų, tame tarpe ir su Žeme susijusias Sirijaus, Plejadžių, Lyros žvaigždyno Vegos žvaigždės ir Volopaso Arktūro žvaigždės civilizacijas. Atseit, visos šios vienaip ar kitaip nori dalyvauti sprendžiant žmonijos likimą. Sirijaus gyventojai tvirtina, kad savo laiku iš drakonų perėmė Žemės kontrolę, Plejadžių gyventojai reikalauja dvasinio ryšio su žemiečiais, o Vegos atstovai nepretenduoja į Žemės kontrolę, tačiau siūlo pagalbą kovojant su despotiškomis civilizacijomis.

Oriono, Slibino ir Tinklelio (matyt, agresyvių dzetų) civilizacijos tarytum neįeina į Galaktikos federaciją, tačiau irgi pretenduoja kontroliuoti Žemę: orioniečiai todėl, kad kadaise, labai senai, jau kontroliavo ją, o dabar nori įjungti ją į savo imperiją; drakonai todėl, kad kadaise perdavė kontrolę siriečiams ir reikalauja savo teisių patvirtinimo, tačiau neginčija orioniečių teisės ir pasirengę jiems pasiūlyti karinę pagalbą. O orioniečiai tarytum dabar kontroliuoja Slibino ir Tinklelio civilizacijas ir jų pagalba bando sukurti savo imperiją.

Galaktikos federacija savo sudėtyje norėtų turėti žmonių civilizaciją ir turi jėgų, kad padėtų nusimesti orioniečių ir drakonidų jungą, kai to paprašys žemiečiai.

Remiantis kai kurių kontaktuotojų pasisakymais, į Galaktikos federaciją dar įeina Kentauro ir Andromedos civilizacijos. Diko Milerio žodžiais, laivo iš Kentauro kapitonas, atseit, jam papasakojo, kad Galaktikos federacija susideda iš 680 skirtingai išsivysčiusių civilizacijų. Kitam kontaktuotojui, Fredui Belui, Plejadžių atstovas pranešė, kad Vyresniųjų taryba, esanti Galaktikos federacijos vyriausiu organu, atseit, yra Andromedos žvaigždyne.

Aišku, mes neturime pagrindo tikėti šiais šaltiniais, tačiau įdomu, kad “Gheranda samhita” ir visi šie pareiškimai mini tuos pačius žvaigždynus.

Įdomų pareiškimą 1992 m. Trečiojoje tarptautinėje ufologų konferencijoje Diusendorfe padarė buvęs JAV karinės žvalgybos pulkininkas Robertas O’Dinas, ištarnavęs 27 m. Jis pareiškė, kad savo metu NATO štabe turėjo prieigą prie įslaptintos kosminės informacijos ir 1967 m. susipažino su vienu dokumentu, kuriame buvo pateikta galimo nežemiškų civilizacijų poveikio žmonijos atsiradimui ir vystymuisi analizė. Jame kalbama, kad Žemę tūkstančius metų lankė kelių nežemiškų civilizacijų atstovai aktyviai dalyvavę žmonijos vystymosi eigoje.

Taipogi išsakyta prielaida, kad prieš daug tūkstančių metų tų civilizacijų atstovai sujungė pastangas ir genetinio įsikišimo būdu sukūrė hibridinę žmonių rasę, turinčią geriausias tų rasių savybes. Ir tam tiktais žmogaus evoliucijos momentais ateiviai, tikėtina, koregavo jos eigą. Pagal O’Diną, 1976 m. JAV karinei vadovybei ir vyriausybei jau buvo žinoma, kad mūsų planetą lanko bent 4 ateivių civilizacijos, nors nenurodoma kokios – ir, tarytum, viena jų beveik identiška mūsiškei.

Įdomu, kad po šio NATO dokumento išsiuntinėjimo, netrukus buvo išleistos von Denikeno knygos “Prisiminimai apie ateitį” (1968 m.) ir “Atgal, į žvaigždes” (1969 m.), kuriuose dėstoma ta pati istorija, kad ateiviai sukūrė žmones.

Verta paminėti ir italų kontaktuotoją Eudženio Sirakuzo*), 1962-1978 m. turėjusio 37 fizinius kontaktus su ateiviais iš Kentauro Alfos, Plejadžių ir kt. Savo knygoje „Sudie, žmonija!“ (1959) jis apibendrino gautą informaciją. Plejadiečiai jam perdavė tokią informaciją:

– jie kilę visai iš kito, mums nežinomo matavimo;
– jie daugelį amžių stebi žemiečius ir visada pasirengę įsikišti;
– tarp mūsų yra daug plejediečių ir kai prireiks, žmonės galės juos pajusti savo jutimų organais;
– pagalbinės bazės yra visose Saulės sistemos planetose ir kai kurių jūrų gelmėse;
– žemiečių žinios dar labai ribotos, o mokslo atradimai daugiausia tarnauja karo reikmėms;
– žemiečių ginklai praktiškai negali padaryti žalos plejadiečiams.

Paminėjimų apie lytinius ateivių santykius su Žemės moterimis, kaip žinoma, yra jau Biblijoje. Pradžios knygos 6 skyriuje rašoma: “Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievų sūnūs, žiūrėdami į jas matė, kokios jos gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko…”

O E. Sirakuzo tvirtina, kad tas procesas buvo ilgas ir tokie kontaktai vyko įvairiuose žemynuose. Jo teigimu, atseit, kiekvienos žmonių rasės atsiradimas yra susijęs su tam tikrų ateivių lytiniais santykiais su žemiečiais, kurių metu buvo perduodama ir genetinė informacija. Taip baltosios rasės kūrėjais buvo ateiviai iš Kentauro Alfos. Pradžioje ji išplito Grenlandijos, Islandijos ir Šiaurės Kanados teritorijose, kur senaisiais laikais buvo šilta. Tačiau po visuotinės katastrofos, sukėlusius visuotinius klimato pokyčius, baltoji rasė persikėlė į Europą.

Tamsiai raudonos rasės kūrėjais tapo ateiviai iš Plejadžių ir pradžioje ši rasė išplito pirminiame Mu žemyne, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, o po katastrofos šios rasės žmonės persikėlė į Centrinę ir Pietų Ameriką. Geltonosios rasės kūrėjais buvo ateiviai iš Mažojo šuns Prociono žvaigždės. Ši rasė pradžioje paplito Indonezijos, Japonijos ir Rytinės Kinijos teritorijose, o po katastrofos pasitraukė į Tibetą. It pagaliau, juodosios-bronzinės rasės kūrėjais buvo Oriono ateiviai. Pradžioje ši rasė pasirodė Pietryčių Afrikoje, o po katastrofos persikėlė į Centrinę Afriką ir Australiją.

Beje, varžytuvės tarp nežemiškų civilizacijų tebevyksta. Trys tokios nežemiečių laivų kautynės vyko Viduramžiais.

1437 m. Paryžiaus gyventojai stebėjo, kaip trys objektai, panašūs į sidabriškus debesis, vijosi dar vieną į debesį panašų objektą, ėmė jį supti ir apšaudyti ugninėmis strėlėmis, o tas, savo ruožtu, jiems atsakė “baltomis juostomis”. Trims persekiojantiems NSO išleidus apie 300 “strėlių”, taikinys virto liepsnojančiu rutuliu ir sprogo, o persekioję objektai dideliu greičiu dingo.

1561 m. virš Niurnbergo pasirodė daugybė “plytų” ir “kryžių” pavidalo skraidančių objektų bei du milžiniški cilindrai, iš kurių išlėkdavo rutulių grupės. Vienu metu daugybė įvairiaspalvių rutulių ir diskų surengė tikras kautynes, naikindami vienas kitą ir keldami siaubą visam miestui.

1665 m. Londono gyventojai stebėjo du skrendančius objektus, panašius į stačias statines, prie kurių prisiartino keturi aukso spalvos trikampio formos objektai. Apie pusvalandį visi šeši objektai kabojo nejudėdami, o tada “stainės” ėmė link “trikampių” siųsti baltus rutulius, kuriuos trikampiai numušinėjo violetinės spalvos žaibais. Tada vienas trikampių paleido žaibų seriją į vieną iš statinių – ji plykstelėjo žalia liepsna. Antroji “statinė” baisiu greičiu nulėkė šalin, o trys “trikampiai” ją nusivijo. O likęs vienas “trikampis” į liepsnojančią “statinę” išleido žaibų seriją, kuri subyrėjo į daugybę žvaigždučių.

Jau mūsų laikais, 1996 m. Kenijoje virš valandos buvo stebimas trijų apverstų dubenėlių formos apie 50 m skersmens NSO mūšis su keturiais juodais disko formos NSO, kurių skersmuo nebuvo didesnis nei 30 m. Visi šie objektai lekiojo dangumi, vienas kitą apšaudydami raudonais spinduliais; keturi buvo numušti ir, nukritę į žemę, akimirksniu sudegė.

1999 m. Tanzanijoje tūkstančiai Kigamo miesto gyventojų 40 min. stebėjo, kaip trys milžiniški juodi trikampiai NSO aršiai medžiojo penkias gerokai manevringesnes ir mažesnes „lėkštutes“. „Trikampiai“ apšaudydavo „lėkštutes“ mėlynais spinduliais, o tos atsakydavo raudonais impulsais. Numušti objektai plykstelėdavo kaip fakelai ir krito į džiungles. Galiausiai trys išlikę „lėkštutės“ nuvijo „trikampius“ į šiaurę.

Tais pačiais 1999 m. šeši apvalūs NSO pasirodė virš Zaostrovkos uosto prie Permės, o jų skrydžio kryptimi esantis auksinės spalvos „cigaras“ ėmė į juos siųsti ryškius šviesos spindulius, kurie numušdavo NSO iš jų trajektorijos. Tada šešetas išsidėstė nupjautos piramidės forma ir į „Cigaro“ pusę vienu metu pasiuntė galingą šviesos spindulį, nuo kurio „cigaras“ nukrito į karinio poligono teritoriją.

O 2001 m. Šiaurės Urale karinio aerodromo netoli Serovo miesto radarai užfiksavo dvi dideles NSO grupes: viena pasirodė iš šiaurės rytų, o kita iš vakarų. Karininkų ir žurnalistų akyse šios grupės susidūrė virš Serovo ir dešimtys NSO 12 min. lakstė dangumi vieni kitus apšaudydami spindulių blyksniais. Vienas objektų užsidegė ir nukrito į kalnus. Tada viena grupė atsitraukė ir nuskrido į pietus, o kita ėmė ją persekioti.

Tačiau kol kas nežinome, kas prieš ką kovoja.

Šaltinis: NSO.LT