Paslapčių skraiste gaubiamos mirtys

Turbūt nė vienas reiškinys nėra gaubiamas tokios paslapties, kaip žmo­gaus iškeliavimas Anapilin. Ne viena netektis yra sukėlusi ištisą spėlio­nių ir hipotezių audrą, kuri nenurimsta net šimtmečius.

 

Slėpiningąjį lapkri­čio metą pabandykime dar kartą pažvelgti į garsių asmenybių mirtis, kurias iki šiol supa neįspėtos mįslės ir paslaptys.

 

Nauja sena versija

 

Neseniai spaudoje paskelbta nauja garsiojo olandų tapytojo Vincento Van Gogo mirties ver­sija. Ją ką tik išleistoje knygoje apie šį dailininką išsakė autoriai Stivenas Naifechas ir Gre­goris Vaitas-Smitas. Autoriai rašo, kad Van Gogas neužbaigė gyvenimo savižudybe, kaip buvo manoma anksčiau, o buvo nušautas dviejų paauglių netvarkingu šautuvu.

 

37-erių metų dailininkas mirė 1890-aisiais Prancūzijoje. Jis gyveno viename iš viešbučių ir tapydavo prie miesto esančiuose laukuose. Manyta, kad ten jis ir šovė į save, o vėliau su­grįžo į viešbutį, kuriame mirė.

 

Naujosios biografijos autoriai abejoja šia versija. „Vargu ar Van Gogas išėjo į lauką, norėda­mas nusižudyti, – rašo jie. – Žmonės, kurie jį pažinojo, yra įsitikinę, kad greičiausiai dailinin­ką netyčia nušovė pora vietos paauglių, o jis, nusprendęs juos apginti, prisiėmė kaltę.“ Knygos kūrėjai remiasi šio tragiško įvykio tyrimu, atliktu XX a. pradžioje. Dailininko mirtį tuo­met tyrė meno istorikas Džonas Renaldas, kategoriškai atmetęs savižudybės versiją. Jis nustatė, kad kulka pateko į viršutinę pilvo srities dalį netiesiu kampu, o tai savižudybei nėra charakteringa.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Šie paaugliai dažnai bendravo su Van Gogu, neretai ir stiklelį kartu išlenkdavo. Vienas jų vil­kėjo kaubojaus drabužius ir nešiojosi netvarkingą šautuvą. Taigi labai tikėtina, kad jis iš neatsargumo nuspaudė gaiduką.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Amsterdame esančio Vincento Van Gogo muziejaus darbuotojai naująją knygą pavadino intriguojančia. Muziejaus kuratorius Leo Jansenas pabrėžė, kad daugelis dailininko gyveni­mo dalykų vis dar yra neaiškūs, todėl atmesti savižudybės versiją kol kas per anksti.

 

Miegas buvo amžinas

 

Ko gero, nesama paslaptingesnės figūros rusų literatūroje už Nikolajų Gogolį. Apie jo gyve­nimą ir mirtį yra gerokai daugiau mitų negu apie bet kurį kitą rašytoją. Tvirtinama, kad N. Gogolis buvo palaidotas gyvas. Esą jis užmigęs letargo miegu, kurį visi palaikę mirtimi. Ra­šytojo palaikų ekshumacijos (reikėjo palaikus perkeliant kitur) dalyviai matė, kad jo galva karste yra nenatūralios padėties, o karsto apmušalai apdraskyti.

 

Neseniai minėtos N. Gogolio 150-osios mirties metinės, todėl vėl visi prakalbo apie jo pa­slaptingą išėjimą iš gyvenimo. Šių gandų plitimą sustabdė rastas laiškas, kurį savo bičiu­liui parašė garsus rusų skulptorius Nikolajus Ramazanovas. Citata iš jo: „Lenkiuosi Nesto­rui Vasiljevičiui ir pranešu gana karčią naujieną… Šiandien po pietų priguliau ant sofos pail­sėti, kai staiga pasigirdo skambutis ir mano tarnas Terentijus paskelbė, jog atvyko p. Aksa­kovas bei dar kažkas ir prašo pagaminti Gogolio kaukę. Šis netikėtumas mane taip pribloš­kė, kad ilgai negalėjau atsipeikėti. Nors dar vakar pas mane lankęsis Ostrovskis sakė, kad Gogolis smarkiai serga, niekas nesitikėjo tokios atomazgos. Susiruošęs per minutę ir pa­siėmęs formuotoją Baranovą, patraukiau į Talyzino namą Nikitsko bulvare, kur pas grafą Tolstojų gyveno Nikolajus Vasiljevičius. Pirmasis mano išvystas dalykas buvo avietiniu ak­somu aptrauktas karsto dangtis. (…)

 

Apatinio aukšto kambaryje radau taip anksti mirties paženklintus palaikus. Per minutę užvirė virdulys, buvo atskiestas alebastras ir juo pa­dengtas Gogolio veidas. Kai delnu pačiupinėjau alebastro plokštelę, ar pakankamai įšilo ir sukietėjo, nevalingai prisiminiau testamentą (laiškuose draugams), kuriame Gogolis prašė neatiduoti jo kūno žemei, kol nepasirodys visi jo irimo požymiai. Nuėmus kaukę, galima bu­vo įsitikinti, kad Gogolio būgštavimai buvo beprasmiai, jis neatgis, tai ne letargijas, bet am­žinasis miegas“ (Nikolajus Ramazanovas – Nestorui Kukolnikovui, 1852 m. vasario 22 d.).

 

Pirmąsyk šis laiškas buvo išspausdintas M. Danilevskio raštų rinkinyje, 1893 m. išleista­me Charkove. Laiškas buvo pacituotas ne visas, nenurodant adresato, todėl į jį neatkreipė dėmesio N. Gogolio mirties aplinkybes tyrinėję žmonės. Tik neseniai jis buvo paskelbtas vi­sas, kad pagaliau įtikintų žmones, jog rašytojas vis dėlto nebuvo palaidotas gyvas.

 

N. Gogolį gydė geriausi to laikmečio gydytojai. Gal medicininiu požiūriu ir ne viskas buvo padaryta taip, kaip reikia, vis dėlto tai buvo ne šarlatanai – atskirti mirusį žmogų nuo gyvo jie galėjo. Be to, gydytojus juk buvo perspėjęs pats N. Gogolis, tiksliau, jo testamentas, kur buvo prašoma nelaidoti kūno tol, kol nepasirodys aiškūs jo irimo požymiai. Kita vertus, nuimti pomirtinę kaukę nuo gyvo žmogaus neįmanoma. Garsusis skulptorius Ramazano­vas įsitikino, kad N. Gogolio būgštavimai buvo beprasmiai ir kad jo miegas – amžinas. O dėl to, kad ekshumacijos metu rasta pasisukusi Gogolio kaukolė, kaltas karsto dangtis. Pa­sitaiko, kad slegiamas žemės jis paliečia kaukolę, todėl ji pasisuka.

 

Kieno kaukolė yra Mocarteume?

 

Didžiojo austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto mirtis apipinta gausybės le­gendų ir prasimanymų, kurių dauguma prieštarauja realybei. Kokiais įsivaizdavimais apie Mocarto gyvenimo pabaigą galima tikėti, o kokiais – ne?

 

Kalbos apie tai, kad V. A. Mocartas gyveno labai vargingai ir mirė be grašio kišenėje – ne kas kita, tik prasimanymai. Taip tikina Gabrielius Ramzaueris, pagrindinis Zalcburge esan­čio V. A. Mocarto muziejaus Mocarteumo vertybių ir relikvijų saugotojas. Jo žodžiais re­miantis, didžiąją savo gyvenimo dalį kompozitorius uždirbdavęs labai daug. V. A. Mocarto problema buvo ne lėšų stygius, o visiškas negebėjimas jų tvarkyti. Taupyti „juodai dienai“ jis nesistengė, tad nekeista, kad ir mirčiai deramai pasirengti nespėjo. Kai jis mirė 1791 m. naktį, namuose buvo tik nedidelė grynųjų suma, kurios vos užteko kukliausioms „trečio­sios klasės“, kaip tuomet vadindavo, laidotuvėms.

 

Apie V. A. Mocarto laidotuvių ritualą reikėtų kalbėti atskirai, kitaip sunku būtų suprasti, ko­dėl niekas iki šiol nežino tikslios jo palaidojimo vietos ir iš kur yra jo kaukolė, saugoma Mo­carteume.

 

Dėl pernelyg didelio kompozitoriaus laidotuvių „kuklumo“ austrų istorikai sutaria – jos atiti­ko laikmečio dvasią. Tais laikais šalį valdė imperatorius Josifas II, garsėjęs kaip didelis re­formatorius. Jo reformos paveikė ir ritualinių paslaugų sferą. Laidotuvių ceremonijos buvo supaprastintos tiek, kad tapo populiarūs netgi daugkartiniai karstai su atlošiamuoju dugnu. Toks karstas būdavo nunešamas iki kapavietės, tada būdavo atidaromas jo dugnas ir ve­lionis į kapą patekdavo jau be „įpakavimo“.

 

Į Sankt Markso kapines Vienos priemiestyje gruodžio 6-osios vakarą ir buvo pristatytas karstas su V. A. Mocarto kūnu. Naktį pragulėjęs, rytą velionio kūnas buvo nuleistas į iš anksto iškastą duobę drauge su kitais trim suaugusiųjų ir dviem vaikų palaikais.

 

Kaip keista beatrodytų, būtent šis laidojimo būdas Vienoje buvo labiausiai populiarus. Jam teikdavo pirmenybę penki iš septynių miestiečių. Taip palaidotas ir V. A. Mocartą po gedu­lingų šv. Mišių Vienos Šv. Stepono katedroje. Iškilmingų ceremonijų sulaukdavo nebent šei­myninių laidojimo rūsių ir kitokių iš anksto apmokėtų laidojimo vietų savininkai. „Būtų buvę klaidinga tvirtinti, kad Mocartui buvo surengtos visiškai netinkamos laidotuvės, – sako Gab­rielius Ramzaueris. – Gedulo ceremonija visiškai atitiko to meto dvasią ir papročius. Jeigu Mocartas savo gyvenimo pabaigoje nebūtų turėjęs tiek skolų, jį, ko gero, būtų palaidoję ir pagal „antrąją klasę“. Tada šeima buvo priversta smarkiai taupyti.“

 

V. A. Mocarto mirtis buvo baisus smūgis jo žmonai Konstancijai. Vos tik kompozitorius iš­leido dvasią, ji puolė prie jo lovos ir atsigulė greta, tikėdamasi užsikrėsti ta pačia liga ir nu­mirti kartu. Keletą dienų Konstancija praktiškai buvo netekusi nuovokos, todėl ją kurį laiką netgi teko išvesti iš namų. Suprantama, kad būdama tokios būklės ji tiesiog fiziškai negalė­jo dalyvauti laidotuvėse. Tačiau tai žinant netgi istoriniu požiūriu visiškai nesuprantamas yra faktas, kad našlė pirmąsyk aplankė vyro kapą tik praėjus 17 metų.

 

Tiesa, tai anaiptol ne vienintelis klausimas, susijęs su V. A. Mocarto laidotuvėmis. Nesup­rantama, kodėl niekas iš kompozitoriaus giminių, draugų ir artimųjų nepasiekė Sankt Mark­so kapinių, nes velionis buvo laidojamas tik ritualinių paslaugų darbuotojams dalyvaujant. Ir laidojamas ne atskirame kape, o bendrame. Rezultatas – tiksli kapo vieta nežinoma. Tai netikėtai paaiškėjo tik praėjus 50 metų, kai Vienos gyventojai pagaliau nusprendė pastatyti genialiajam kompozitoriui antkapį. Teko jį statyti simbolinėje vietoje.

 

XX a. pradžioje, kai Vienoje atsirado centrinės memorialinės kapinės, kuriose ilsisi garsiau­si austrų žmonės, antkapis buvo perkeltas į jas, o ties tariamu

 

V. A. Mocarto kapu Sankt Markse iškilo naujas monumentas, kuris ten tebestovi iki šiol. Vienintelis žmogus, tiksliai žinojęs, kur palaidotas kompozitorius, buvo duobkasys Juzefas Rotmajeris. Dėl visa ko jis buvo pasižymėjęs kapavietę, nes po dešimties metų, kai jam buvo liepta išlaisvinti šią duobę nuo kūnų likučių, kad būtų galima laidoti kitus numirėlius, jis iš ten ištraukė didžiojo kompozitoriaus kaukolę, norėdamas ją išsaugoti ateities kar­toms.

 

Tiksli V. A. Mocarto kapo vieta vis dar nežinoma. Neaišku ir kaip išties atrodė kompozito­rius – mūsų laikus pasiekė daug vienas į kitą nepanašių jo portretų.

 

Kas nutiko kaukolei vėliau, tiksliai nežinoma. Težinoma, kad 1842 m. ji kažkokiais neaiš­kiais keliais pateko pas graviruotoją Jakobą Chiurtlį. 1868 m. šis perdavė ją kaip palikimą savo broliui, garsiam anatomui Juzefui Chiurtliui, kuris savo ruožtu paprašė universiteto lai­kų bičiulio Liudvigo Augusto Franklio nuodugniai aprašyti relikviją. Vėliau J. Chiurtlis savo testamentu įpareigojo kaukolę perduoti Zalcburgui, bet ji vėl kažkur dingo ir tik 1902 m. užė­mė garbingą vietą tarp V. A. Mocarto muziejaus eksponatų.

 

Daugelį dešimtmečių mokslininkai bandė įrodyti kaukolės priklausomybę muzikos genijui. Paskutinis bandymas buvo atliktas prieš keletą metų – specialistai atliko DNR analizę. Jie palygino kaukolėje likusių viršutinių dantų audinio ir artimiausių Mocarto giminaičių – jo mo­čiutės ir dukterėčios – audinių DNR (DNR vienatipės grandinės perduodamos tik per mote­riškąją liniją, be to, buvo žinoma tiksli giminaičių palaikų palaidojimo vieta – senosios Zalc­burgo Sebastiano kapinaitės). Gauti rezultatai buvo išanalizuoti Austrijoje ir JAV. Jie suta­po, bet sukėlė dar daugiau painiavos. DNR molekulių sandaros skirtumai pasirodė tokie di­deli, kad mokslininkai priėjo išvadą – kaukolės šeimininkas ir tie, kurie palaidoti Zalcburgo šeimyniniame kape, nėra giminaičiai. Tada buvo nutarta išspręsti mįslę kitaip. Lyginamajai analizei buvo paimta keletas trijų Mocarto sruogų, saugomų Mocarteume, plaukelių. Pavy­ko išaiškinti DNR molekules, tačiau ir čia tyrinėtojų laukė nusivylimas. Pasirodė, kad ir plaukai kaukolės šeimininkui nepriklauso, be to, jie kažkada vėlgi buvo skirtingų žmonių.

 

Suprantama, jokios tragedijos čia nėra, relikvijos, kaip ir anksčiau, yra savo vietose. Tik to­lesnis jų tyrimas praranda bet kokią prasmę. Gaila, nes juk galima buvo pabandyti iš kau­kolės atkurti V. A. Mocarto atvaizdą ir palyginti jį su daugybe mūsų laikus pasiekusių, bet vienas į kitą nepanašių portretų, kad būtų galima išaiškinti, kaip išties atrodė didysis kom­pozitorius. Be to, pagal kaulų struktūrą galima būtų buvę nustatyti jo gyvenimo būdą, mity­bos įpročius, pagaliau ligą, nuo kurios jis mirė.

 

Inf. šaltinis: Šiauliai plius, Kamilė Vitkutė – siauliaiplius.lt


2500