Poltergeistas ir demoniški negalavimai

Sprendžiant pagal laikraščių ir žurnalų publikacijas, poltergeistas, ta „triukšmingoji dvasia“, pasirodanti butuose, daro pakankamai taikias išdaigas: perslepia daiktus, siūbuoja liustras, susistuksena su šeimininkais.

 

– Ar tiesa, kad poltergeistas – toks komiškas ir saugus reiškinys, kaip apie jį rašo? – kreipiuosi į Centro „Demonologija“ vadovą Igorį Vladimirovičių Vinokurovą, jau daug metų užsiimantį poltergeisto reiškiniais.

 

– Ne. Kad ir kažkas bestovėtų už poltergeisto, – tai toli gražu ne nepavojingas reiškinys, jis palieka nepanaikinamą pėdsaką sielose ir širdyse žmonių, susidūrusių su šiuo tamsiu fenomenu. Manęs dažnai nepalieka mintis, ar į jį nereikia žiūrėti kaip į susirgimą, nors ir ypač neįprastą. Kalbėdamas apie susirgimą galvoje aš turiu ne antrinius simptomus, kai žmogus, atsidūręs poltergeisto epicentre, suserga nuo patirtų sukrėtimų. Kalbu apie keistus to būsimo reiškinio ženklus: jo būsimų nešiotojų sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.

 

– Kaip jūs suprantate žodžius „poltergeisto nešiotojai“?

 

– Pastebėta, kad poltergeistas dažniausiai užgriūna paauglius, gyvenančius nepilnose šeimose, nebeturinčius šeimyninio jaukumo pagyvenusius žmones, arba žmones, dėl vienų ar kitų priežasčių atplėštiems nuo savo šeimos: armijoje, kalėjime, vienuolyne ir t. t. Šio tamsaus fenomeno būsimieji nešiotojai, kaip taisyklė, turi rimtų problemų su fizine ar dvasine sveikata. Visų dažniausiai stebima fizinė vienatvė – tik dvasinės vienatvės pasekmė. Matomai, egzistuoja dar kažkokia priežastis, dėl kurios ši bjaurastis užpuola nelaimingus ir vienišus žmones, bet mes apie ją nežinome.

 

– Jūs kalbėjote apie susirgimą, atsirandantį prieš poltergeistą. Ką jūs turėjote omenyje?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

– Ilgai užsiimdamas šiuo reiškiniu aš pastebėjau, kad, nežiūrint į poltergeisto atvejų įvairovę, juos galima suskirstyti į dvi dideles grupes – „paauglinę“ ir „demoniškąją“. Į šią ypatybę dėmesį atkreipė ir amerikiečių tyrinėtojas D. Rogo.

 

Pirmosios grupės centre paprastai atsiduria paaugliai. Pats reiškinys, atsirandantis, kaip taisyklė, jiems esant, neperžengia paauglio intelekto ir fizinių galimybių ribos, ir dažniausiai pasireiškia daiktų judėjimu. Visiškai kitaip atrodo demoniškasis poltergeistas. Jis labiau siautėjantis, neretai turi nepriklausomą nuo nešiotojo ir, kartais, piktą valią. Jo metu pasirodo ir dingsta sunkūs daiktai, vyksta konkrečių žmonių „užpuolimai“, žmogaus levitacija.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Nepaprastos ir dažniausiai labai rafinuotos poelgių formos, pasireiškiančios demoniškojo tipo poltergeistuose ir neretai visiškai nepriklausomos nuo nešiotojo, primena fenomeną, bažnyčios vadinamą „apsėdimu“.

 

– Paaiškinkite, prašau, kas tai yra?

 

– Apsėdimas detaliausiai aprašomas Romos katalikų bažnyčios tėvų veikaluose. Demoniškosios esybės – velniai – apie save žinoti leidžia dviem būdais: „įsibrovimu“ ir „apsėdimu“. Įsibrovimu suprantami nepaaiškinami garsai, kvapai, triukšmai, daiktų judėjimas, tai yra tie patys efektai, apie kuriuos mes ką tik kalbėjomės.

 

Apsėdimas gi pasireiškia tuo, kad žmonės, į kuriuos įsikėlė demonai, daužosi konvulsijose, šūkalioja Dievą niekinančius ir nešvankius žodžius ir pan. Šiandien šį susirgimą gydo psichiatrai. Anksčiau juo oficialiai užsiimdavo dvasinės žinybos. Ir, reikia pasakyti, su kur kas didesniu efektu. Laimei, iki mūsų dienų jie neprarado savojo meno ir neretai daro labai rimtą konkurenciją psichiatrijos mokytiems vyrams.

 

Kaip Jėzus išvarė velnią iš apsėstojo aprašoma dar Naujajame Testamente. XVI amžiuje apsėstųjų išgydymo apeigas detaliai išdėstė Kijevo metropolitas Petras Mogila. Jis tapo sudarytoju apeigų, vėliau pavadintų egzorcizmo ritualu.

 

– Nejaugi ir mūsų apsišvietusiame amžiuje atliekamas šis viduramžiškas ritualas?

 

– Aš galiu pateikti didelį kiekį tokių pavyzdžių. Kaip patį tipiškiausią atvejį galima pavadinti kovą su trylikamečio berniuko apsėdimu Amerikos Džordžtauno mieste 60-jų metų pabaigoje.

 

Viskas prasidėjo nuo spiritistinio seanso. Po jo kartais pasigirsdavo nepaaiškinami stuksenimai ir braižymai, sklindantys nuo ikonos su Kristaus atvaizdu. Sekančioje poltergeisto stadijoje ėmė prapuldinėti rūbai, paskui atsirasdami pačiose neįtikimiausiose vietose. Berniukui esant apvirsdavo kėdė, pakildavo ir po kambarį skrajodavo daiktai. Berniukas ėmė pakilti tiesiog nuo lovos, kartais kartu su čiužiniu, ir ant jo „skrajodavo“. Iš mokyklos berniuką paprašė atsiimti. Gydytojai atidžiai jį ištyrė, bet jokios patologijos neaptiko.

 

Sunerimę tėvai pakvietė dvasininkus, ir tie nustatė diagnozę: apsėdimas. Berniuką kratė traukuliai, jis priminė lėlę, valdomą nematomais siūlais. Po šešių savaičių priepuoliai pasibaigė. Bet berniukas ryškiai pasikeitė. Dabar jis kalbėjo žemu, užkimusiu bosu su grasinančiomis intonacijomis, kalbą sudarė vien nešvankybės.

 

Liuteronų dvasininką, įėjusį į namą, nematoma jėga bloškė ant grindų. Berniuko tėvai kreipėsi į katalikų bažnyčią. Dešimt savaičių truko egzorcizmo ritualas. Keturiasdešimties kilogramų berniukas su nepaprastu lengvumu mėtė kunigus. Jo kūnas nepaprastai išsipūtė, galvos judesiai primindavo gyvatę, oras kambaryje, kur jis gulėjo, staiga tapdavo labai šaltas. Kartą, išsiveržęs iš kunigų rankų, berniukas pagriebė ritualinę knygą, pakilo į orą virš jų ir akimirksniu nesuvokiamu būdu ją pavertė į „konfeti“ debesį.

 

Vis tik bažnyčios tarnautojų triūsas neprapuolė veltui. Berniuką pavyko grąžinti į normalią būseną, bet jis visiškai neatsiminė, kas su juo vyko pastaruoju metu.

 

Tiesa, ne visada egzorcizmo ritualas pasibaigia sėkmingai, ypač jei jį atlieka ne profesionalai. 1991 metais viename nedideliame Italijos mieste atliekant egzorcizmo ritualą žuvo dvasininkas Guntano Vigliotti, bandęs išgydyti penkiolikametę mergaitę be vyskupo palaiminimo. Kai mergaitės mama įėjo į kambarį praėjus dviems valandoms po egzorcizmo seanso pradžios, ji atrado nelaimingojo dvasininko kūną, sudraskytą su nežmoniška jėga ir žiaurumu.

 

– Atvejai, apie kuriuos pasakojate, prieštarauja sveikam protui. Nejaugi jūs patys tikite, kad velnias gali apvaldyti žmogaus kūną, ir kad jį galima išvaryti su malda?

 

Galiu atsakyti vieno šiuolaikinio teologo žodžiais: pačiu didžiausiu Šėtono pasiekimu mūsų dienomis reikia laikyti tai, kad jis sugebėjo mus priversti pamiršti apie savo egzistavimą… Galite tikėti egzorcizmo ritualu, galite netikėti. Bet jei, neduok Dieve, apsėdimo nelaimė užgrius ką nors iš jūsų pažįstamų ar artimųjų, neskubėkite milicijoje ieškoti pagalbos ar žmogų talpinti į „psichiatrinę“. Eikite į bažnyčią.

 

Pagal rusų spaudą.

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite