Slaptosios žinios

Grandiozinė katastrofa, nutikusi Žemėje prieš 13,5 tūkstančių metų, nuleido uždangą ant prieš tai buvusią žmonijos istoriją. Tačiau yra pagrindo daryti prielaidą, kad toji katastrofa nušlavė labai išsivysčiusią civilizaciją.

Mokslinės informacijos srautas, einantis pas mus iš tūkstantmečių gelmės, stulbina savo aukštu lygiu.

Chaldėjų šaltiniai, kurių amžius – 3000 metai, pavyzdžiui, tvirtina, kad Žemės skersmuo yra 6310,5 kilometrų. Šiuolaikiniais duomenismis – 6371,03 km. (nežymus skirtumas paaiškinamas šiuolaikine planetos plėtimosi teorija). Prieš 6000 metų indėnų protėviai manė, kad ligų priežastis – tai bakterijos, tačiau mikropasaulis tapo mums prieinamas tik po to, kai buvo išrastas mikroskopas. Dalindami erdvę į 360 laipsnių, o laiką – į 60 minučių ir sekundžių, mes tęsiame Šumerų tradiciją, kuriai 3-4 tūkstančiai metų. Tradicija paremta laiko ir erdvės vieningumo koncepcija. Egiptiečiai prieš 6000 metų turėjo labai tikslių duomenų apie planetos magnetinius polius…

Kiek neįsigilintume į įvairių ankstyvųjų civilizacijų istoriją, mes susiduriame su vienu ir tuo pačiu fenomenu: aukšto lygio žinios ten egzistuoja jau „gatavu pavidalu“, be jokių užuominų į tai, ką mes vadiname įrodymais. Panašu, kad tos gatavos žinios buvo gautos kažkokiais kitais laikais.

Kas gi jas sukūrė ir kada? Į šį klausimą sunku atsakyti, tačiau šios problemos entuziastai mėgina prisikasti iki tiesos.

Graikų paradoksas

Šiuolaikinis materijos sandaros įsivaizdavimas iš tiesų, giluminiame lygmenyje, yra labai artimas savo esme Demokrito teorijai, kuri datuojama V amžiumi prieš mūsų erą. Šiuolaikinis požiūris į begalybę ir erdvės bei laiko diskretiškumą buvo suformuluotas Epikūro IV amžiuje prieš mūsų erą. Epikūro amžininkas Teofrastas kalbėjo apie cheminį karą ir augalų cheminę tarpusavio pagalbą. Mes gi tai supratome tik XX amžiaus 4 dešimtmetyje, po fotoncidų atradimo. Iš Empedoklio (V amžius pr m e) mes sužinome, kad egzistuoja atskira floros ir faunos genezė, o Galeno mokymas apie žmogaus kilmę iš žmogbeždžionių dviem tūkstančiais metų aplenkė Darviną.

Kame gi paradoksas? Tame, kad priešingai logikai, gilios ir teisingos šiandieninio mokslo požiūriu, žinios ir teorijos priklauso ne vėlyvosios Graikijos mąstytojams (Ptolemėjui, Aristoteliui ir kt.), o jų ankstyviesiems pirmtakams – Taliui, Solonui, Anaksagorui, Heraklitui, Pitagorui… Būtent šie genijai davė galingą impulsą graikų mokslui, kas paaiškinama tuo, kad jie turėjo priėjimą prie ezoterinių (slaptų) žinių, kurias gavo Egipte, Persijoje, Babilone – valstybėse, kurių intelektualinis potencialas iki šiol išlieka labai paslaptingas.

Iš tikrųjų, visus savo atradimus astronomijoje ir matematikoje pirmasis graikų mokslo korifėjus Talis iš Mileto padarė po to, kai apsilankė Egipte ir Mesopotamijoje. Tą patį galima pasakyti apie Demokritą, kuris studijavo astronomiją pas Egipto žynius ir babiloniečius, o mediciną – pas Indijos jogus. Heraklitas, praleidęs kelis metus Persijoje, pirmasis suformulavo mums dialektinę pasaulėžiūrą, sakydamas, kad visa ko pagrindas yra nesiliaujanti priešingybių kova, kurios suformuoja aukščiausią vieningumą – pasaulio harmoniją. Kai dėl net jo amžininkas paslaptingo Pitagoro, atnešusio graikams mokslą apie skaičius kaip apie slaptą dalykų esmę, tai jis ne tik apvažinėjo daugelį Rytų šalių, bet, praleidęs 22 metus Egipte, buvo priimtas į žynių kastą, pereidamas visus sunkius išmėginimus. Visi šie mokslininkai grįždavo iš savo klajonių su gatava doktrina, rteorija, sistema. Jie kalbėjo apie nesuvokiamus dalykus. Jie liko nesuprasti ne tik savo amžininkų, bet ir palikuonių iki pat šių laikų.

Ką gi žinojo jų mokytojai?

Žinių galerija

Visi bandymai atsekti vienų ar kitų žinių atsiradimo eigą senovės pasaulyje veda į tai, kad galime įžvelgti tik „pažinimo medžio“ viršūnę, geriausiu atveju – karūną, bet nematome kamieno ir šaknų.

Kai europiečiai dar tik mokėsi skaičiuoti pirštais, Tarpupio tautos jau operavo savo skaičiavimuose begaliniais dydžiais. Kubinės, bikvadratinės lygtys, neigiami ir transcendentiniai skaičiai, trečios ir ketvirtos eilės kreivės ir panašiai. Visa tai buvo žinoma Tarpupyje, Indijoje ir Kinijoje prieš tūkstančius metų iki graikų. Egiptiečiai žinojo ne tik tai, kad Žemė yra rutulys, bet ir tai, akd ji sukasi erdvėje, veikiama tų pačių dėsnių, kaip ir kitos saulės sistemos planetos. O XVII amžiuje Viljamo Harvėjaus atrastas kraujotakos dėsnis buvo jiems žinomas prieš 6000 metų, kaip ir širdies bei smegenų funkcijos.

Ieškant rakto senovės žinių fenomenui, sunku apeiti ir jų akmeninį įsikūnijimą – Didžiąją piramidę Gizoje. Apie ją prirašyta daug, bet kaip čia neprisiminsi siurprizų. Perimetras, padalintas iš dviejų aukščių duoda Pi skaičių. Aukštis, padaugintas iš milijardo – tai nuotolis nuo Žemės iki Saulės. Kiti išmatavimai nurodo Žemės svorį, tikslią orientaciją pagal pasaulio šalis ir t.t. Iš galerijos, vedančios į karališką kamerą, atsiveria vaizdas tiesiai į Šiaurinę žvaigždę.

Na, o koks vaizdas atsiveria mums, žvelgiant kiaurai tūkstantmečių miglą? Kur veda žinių galerija?

Slaptos žinios

Tokį konkretų žinių lygį sukaupti gali kažkokia konkreti žmonijos praktinė veikla. Todėl kiekvieną kartą, kai pas senolius aptinkame nuostabių žinių, kurios nepagrįstos tokia įgyta patirtimi, o atsiranda tarsi iš niekur, iš nebūties, peršasi prielaida, kad tos žinios gali būti kažkokios ankstesnės civilizacijos mokslo liekanos, kurias pavyko išsaugoti, pvz., po katastrofos.

Apie tai, kad egzistavo tam tikra slaptų žinių turėtojų kasta, savo laiku rašė Niutonas. „Egzistuoja kitos didžios paslaptys. – rašė jis. – Apie kurias nesigiria didieji pašvęstieji… Jeigu teisybė tai, apie ką rašo Hermis, jų negalima paskleisti nesukeliant pasauliui didžiulio pavojaus“. Mokslininkas taip apibūdina senovės išminčius: „Jeigu aš mačiau toliau, tai tik todėl, kad stovėjau ant gigantų pečių“ Daugelis iš tų mokslo gigantų, kaip buvo apsakyta aukščiau, gavo savo žinias Egipte ir Šambalos, iš didžių Himalajų išminčių – Mahatmų, atlantų palikuonių.

Plutarchas praneša, kad jis, kaip ir Aleksandras Makedonietis, Aristotelio mokinys, buvo prileistas prie žinių, kurias filosofai vadino „žodinėmis“ ir „slaptomis“ ir nebuvo plačiai viešinamos. Net galingi užkariautojai, tokie kaip Aleksandras, pratę lemti tautų ir valstybių likimą, su pagarba ir nuolankumu sustingdavo prieš pašvęstųjų ir atlantų „slaptų žinių liekanas“. Su tyliu liūdesiu Aleksandras kitados žvelgė į bevardį akmenį, kuris gulėjo Hermio Trismegisto palaidojimo – Triskart didžio – palaidojimo vietoje. Senųjų tekstų tyrinėtojų ir traktuotojų kartos kankinosi mindami mįslę, susijusią su tuo, kas gi jis buvo per vienas? Kas jis, davęs vardą hermetizmui, ezoterinėms slaptosioms okultizmo žinioms. Amerikiečių ezoterikas Menlis P. Holas savo darbe „Enciklopedinis simbolinės filosofijos pateikimas“ pažymi:

Jamvlichas tvirtina, kad Hermis buvo 20 000 knygų autorius, Manetas padidina šį skaičių iki 26 000 – skaičius, kalbantis pats už save. Vienas asmuo, net apgaubta dieviška prerogatyva, vargu ar galėjo susidoroti su tokiu darbu. Tarp mokslų ir menų, kuriuos, kaip tvirtinama, Hermis atskleidė žmonėms, buvo medicina, chemija, jurisprudencija, astrologija, muzika, retorika, magija, filosofija, geografija, matematika, anatomija ir oratorinis menas“.

Tyrinėtojai mano, kad būtent Hermis buvo žinomas žydams kaip Enochas. Jis buvo įtrauktas ir į graikų mitologiją, o senomės romėnams jis tapo Merkurijumi. Egiptietiškame Toto pavaizdavime jis užfiksuotas rašantis ant vaškinės lentelės sielų, mirusių Nuosprendžių Salėje svėrimo rezultatus. Pasak legendos, kai Hermis-Totas vaikštinėjo po žemę tarp žmonių, jis patikėjo savo pasekėjams šventają Toto knygą. Joje slypi paslaptis proceso, kuris duoda galimybę atkurti žmoniją…

Štai prieš kieno atminimą nusilenkė didysis Aleksandras. Savo „Palyginamuosiuose gyvenimo aprašymuose“ Plutarchas rašo: „Aleksandras Makedonietis, kuris buvo Aristotelio mokinys, ne tik įsisavino mokslus apie moralę ir valstybę, bet ir paragavo kitų, dar gilesnių žinių, kurias filosofai vadino „slaptomis“ ir nepropagavo jų“ Tačiau kartą Aleksandras nukrypo nuo Aristotelio mokymo, ir tai įvyko štai po kokio įvykio. Štai ką rašė Aleksandras Makedonietis:

„Aleksandras Aristoteliui linki gerovės! Tu pasielgei neteisingai, paviešinęs mokymus, skirtus grynai žodiniam pateikimui. Kuo gi mes skirsimės nuo likusių žmonių, jei tie patys mokymai, kuriais mes išauklėti, taps visuotinai prieinami? Aš norėčiau turėti pranašumą prieš kitus ne galia, o žiniomis apie aukščiausius dalykus. Būk sveikas“

Nesunaikinamas įkaltis

VI amžiuje prieš mūsų erą Egipto žyniai kalbėjo Solonui: „O, Solonai, jūs, graikai, kaip vaikai… jums nieko nežinoma apie senuosius laikus, apie žilas praeities žinias…“ Kronikose, apie kurias Solonui pranešė Egipto žyniai, buvopasakojama, kad prieš daug tūkstančių metų šalis buvo okupuota galingos atlantų salų valstybės armijos. Legendos priskiria paslaptingai Atlantidai nepaprastai aukštą žinių ir technikos lygį. Jeigu taip, tai ar nebuvo būtent ji toji matoma „protocivilizacijos“ aisbergo dalis. O gal tokių „oazių“ Žemėje buvo daugiau? Kaip ten bebūtų, kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad supercivilizacija – tai faktas.

Jeigu homo sapiens, mano jie, tokie patys kaip mes fiziologine prasme, egzistavo Žemėje jau prieš 50-70 000 metų, tai kodėl žmonija per tiek laiko negalėjo pasiekti to, kas mums pavyko per kažkokius 5-7 000 metų „rašytinės“ istorijos?

Mes ieškome materialių „daiktinių“ pėdsakų ir nerandame jų. Nieko nuostabaus: stichija ir laikas galėjo per tą laiką ne vieną kartą viską paversti dulkėmis. O vieninteliu nesunaikinamu pėdsaku, liudijimu, kuris nepavaldus laikui, gali būti tik Žinios, informacija, perduodama iš vienos kartos atminties kitai kartai per visą žmonijos istoriją. Ir tai, kad informacijos perdavimas ir saugojimas visada buvo apsupti griežta paslaptimi ir buvo patikimi tik išrinktiesiems, liudija informacijos brangumu senovės pasaulyje. Žmonės jau tada suprato: priklausomai nuo tikslo žinios gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui.

Seniausių tautų – indėnų, egiptiečių, asirų ir vėlesnių majų, nurodo Katastrofos datą – 11 542 metai, pradėdami nuo šios datos savo metų skaičiavimą.

Kas buvo katastrofos priežastis, nežinia. Kai kurių nuomone Žemė pasigavo Menulį, kiti mano, kad planeta susidūrė su kosminiu kūnu, sprogusio Fajetono nuolauža, treti – kad kalba eina apie katastrofiškai padidėjusį Saulės aktyvumą. Kas gi įvyko? Pasikeitė Žemės orbita? Pasikeitė vietomis ąšigaliai? Sulėtėjo planetos sukimasis? (beje, 290 seniausio inkų kalendoriaus dienų kelia minčių, kad iki katastrofos planeta 1,25 karto greičiau apsisukdavo aplink Saulę). Staigus klimato pasikeitimas. Pasaulinis tvanas. Siaubingi žemės drebėjimai. Kalnų formavimosi procesai… Ar galėjo tokiame pragare išlikti kokia nors, tegu ir supercivilizacija?

Dulkės ir dujos, pakilusios į atmosferą, uždengė saulę šimtmečiui. Išlikę žmonės išsibarstė po visą planetą, pasiėmę su savimis vertingiausią – vaikus ir žinias. Žmonijai beveik visose srityse teko pradėti nuo nulio. Iš pelenų gimė naujas pasaulis. Šuolis į civilizaciją įvyko griežtai lokalizuotose vietose – stambių upių slėniuose: Nilas, Tigras, Eufratas, Indas, Chuanchė. Šio šuolio spyruokle tapo baseininės žemdirbystės technologija, reikalavusi tikslių žinių. Tomis sąlygomis tos grupės žmonių, kurios sudarė kažkada klestėjusios civilizacijos nuolaužas, galėjo suvaidinti katalizatoriaus vaidmenį. Ne šie žmonės kūrė galingas valstybes upių slėniuose, bet disponuodami „gatavomis“ žiniomis, sugebėjotapti savotiškais „paleidimo mechanizmais“ naujai žemiškos civilizacijos istorijos erai.

Taip, tikriausiai jų žinios buvo padrikos ir nepilnos. Tačiau tai buvo tikslios žinios. Ir jose galima įžvelgti bendrus bruožus, liudijančius apie bendrą jų kilmę. Neatsitiktinai taip sutampa pačių įvairiausių pasaulio tautų kosmologiniai mitai. Neatsitiktinai tie patys skaičiai – 3, 7, 9, 11, 13, 24, 27, 36… – laikytini šventais pačiuose įvairiausiuose planetos kampeliuose. Šiandien jau iš dalies atskleista, kokia informacija juose slypi – saulės sistemos planetų skaičius, Saulės aktyvumo ritmas, bioritmas, laiko charakteristikos. Negalima atmesti, kad tai gali būti informaciniai tam tikrų pasaulinių konstantų kodai.

Visais laikais žmoniją kankino klausimas: kokia buvo mūsų pasaulio Pradžia? Šiandien mes jau manipuliuojame genetiniu kodu, tačiau gyvybės kilmė mums yra tokia pat neatskleista paslaptis, kaip ir tiems, kurie gyveno prieš tūkstančius metų. Anksčiau ar vėliau mes ją atskleisime.

O gal kažkada tai jau įvyko? O kas, jei atsakymas į šį klausimą yra visai šalia – užšifruotas piramidžių akmenyse ar keistuose mituose? Ir tereikia tik pažvelgti į tuos dalykus kitu, įdėmesniu XXI amžiaus žmogaus žvilgsniu?

Н.Гречаник “Интересная газета. Магия и мистика” №19 2008 г.